Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Tai mano tėtuko akordeonas. Tai mano tėtuko akordeonas, — kartojo ji.

— Nesijaudink, jaunoji mergaite, tu saugi, tik paėjėkime dar šiek tiek.

Tačiau Lizelė nepakluso.

Pažvelgusi, kur vyriškis nunešė akordeoną, ji nusekė jam įkandin. Raudonam dangui vis dar barstant dailiuosius pelenus, ji sustabdė aukštąjį LSE darbininką ir tarė:

— Jei norite, paimsiu jį. Jis priklauso mano tėtukui.

Švelniai perėmusi instrumentą iš vyro rankų, ji ėmė tempti jį tolyn. Apytiksliai tuomet ji ir pastebėjo pirmąjį kūną.

Akordeono dėklo rankena išslydo iš jos rankų. Sprogimo garsas.

Ant žemės tysojo ponia Holtzapfel.

*** Kitas tuzinas Lizelės Meminger gyvenimo sekundžių ***

Apsisukusi ant vieno kulno ji pažvelgia kaip įmanydama toliau į nuolaužų nuklotą kanalą, kur kartą buvo Himelio gatvė. Išvydusi du vyrus, nešančius kūną, ji nuseka paskui.

Išvydusi kitus, Lizelė sukosėjo. Ji nugirdo vieną iš vyrų pasakojant kitiems, esą vieną iš kūnų jie rado suplėšytą į gabalus viename iš klevų.

Aplink tebuvo sudraskyti naktiniai baltiniai ir sužaloti veidai. Pirmiausia ji išvydo berniuko plaukus.

Rudi?

Antrą kartą ji ištarė balsu:

— Rudi?

Knygų vagilė nubėgo prie geltonplaukio užmerktomis akimis kūno ir parklupo. Iš jos rankų iškrito juodoji knygelė.

— Rudi, pabusk, — raudojo ji. Sugriebusi už marškinių, ji lengvai berniuką papurtė, negalėdama patikėti savo akimis. — Nubusk, Rudi, — dangui vis dar kaistant ir barstant pelenus, Lizelė nepaleido bičiulio marškinių. — Rudi, prašau, — jos skruostais sruvo ašaros. — Rudi, prašau, atmerk akis, po velnių, atmerk akis, aš tave myliu. Nagi, Rudi, nagi, Džesi Ovensai, nejaugi nežinai, kad myliu tave, pabusk, pabusk...

Jokie žodžiai nepadėjo.

Nuolaužų vis daugėjo. Betoniniai kalnai raudonomis viršūnėmis. Daili ašarų nugalėta mergaitė, purtanti negyvėlį.

— Nagi, Džesi Ovensai...

Berniukas akių neatmerkė.

Netikėdama tuo, kas nutiko, Lizelė paskandino savo veidą Rudžio krūtinėje. Ji laikė suglebusį jo kūną tol, kol galiausiai susivokė turinti grąžinti jį sužalotai žemei. Ji jį paguldė labai atsargiai.

Iš lėto. Iš lėto.

— Dieve, Rudi...

Pasilenkusi ir pažvelgusi į bedvasį jo veidą, Lizelė švelniai ir nuoširdžiai pabučiavo Rudį Štainerį, savo geriausią draugą, į lūpas. Mergaitė juto saldų dulkių skonį. Tai buvo apgailestavimo medžių šešėlyje ir blyškioje žibinto šviesoje tarp anarchisto kostiumų kolekcijos skonis. Bučinys buvo ilgas ir švelnus, o atsitraukusi Lizelė pirštais palietė jo lūpas. Jos rankos drebėjo, lūpos buvo sutinusios, tačiau ji pasilenkė prie jo dar kartą, tik šįkart neapskaičiavo savo judesių. Sunaikintame Himelio gatvės pasaulyje jos dantys atsitrenkė į Rudžio.

Ji neatsisveikino. Nesugebėjo to padaryti, tačiau po dar keleto minučių greta jo mergaitė privertė save atsiplėšti nuo žemės. Mane nuolatos stebina žmonių galimybės, net kai jų skruostais rieda ašarų upeliai, o jie patys svirduliuodami kosėja, ieško ir randa.

*** Kitas radinys ***

Susipynę motinos ir tėčio kūnai ant nuolaužų pakloto Himelio gatvėje.

Lizelė nebėgo, nėjo ir apskritai nejudėjo. Jos akys bėgiojo nuo žmogaus prie žmogaus, kol galiausiai, tarsi pro miglą, ji pastebėjo aukštą vyrą ir žemą moterį. „Tai mano motina. Tai mano tėtukas.“ Žodžiai prie jos buvo it prikalti.

— Jie nejuda, — tarė ji tyliai. — Jie nejuda.

Galbūt, jei ji būtų stovėjusi ramiai pakankamai ilgą laiką, jie būtų ėmę judėti, tačiau jie tik tysojo ant žemės be gyvybės ženklų, kol Lizelė sustingusi stovėjo. Tą akimirką suvokiau, kad jos kojos basos. Argi ne keista šitokią akimirką pastebėti tokią detalę? Tikriausiai bijojau pažvelgti į jos veidą, mat knygų vagilė buvo visiškai sugniuždyta.

Žengusi žingsnį ji nebenorėjo judėti toliau, tačiau prisivertė tai padaryti. Lėtai nukiūtinusi prie savo motinos ir tėčio, atsisėdo tarp jų. Suėmusi motinos ranką, prakalbo:

— Ar pameni tą dieną, kai čia atvykau, mama? Verkiau įsikibusi į vartus. Ar atsimeni, ką tą dieną pasakei visiems gatve einantiems žmonėms? — jos balsas ėmė trūkčioti. — Tu pasakei: „Ko jūs, bjaurybės, spoksote?“ — Lizelė palietė motinos riešą. — Mama, aš žinau, kad tu... Buvo taip šaunu, kai atėjai į mokyklą man pranešti, kad Maksas nubudo. Ar žinojai, kad mačiau tave su tėtuko akordeonu? — ji dar tvirčiau suspaudė sustingusią motinos ranką. — Aš tyliai priėjau ir stebėjau tave. Tu buvai tokia graži. Po velnių, tu buvai tokia graži, mama.

*** Daugybė vengimo akimirkų ***

Tėtis. Ji niekaip nepajėgė prisiversti atsigręžti į tėtį. Dar ne. Dar ne dabar.

Tėtis buvo vyras sidabrinėmis akimis, kurios atrodė tarsi gyvos.

Jis iš tiesų buvo akordeonas!

Tačiau jo dumplės buvo tuščios.

Oras nesiskverbė į vidų ir neišėjo iš jo.

Ji ėmė linguoti pirmyn ir atgal. Kažkur Lizelės lūpose tyli, įkyri, purvina melodija buvo įstrigusi tol, kol ji pagaliau prisivertė atsigręžti.

Į tėtį.

Tą akimirką nesugebėjau susilaikyti. Apėjau aplink, kad galėčiau geriau ją matyti, ir vos pažvelgusi į jos veidą supratau, kad tai buvo jos mylimiausias žmogus. Žvilgsniu ji paglostė tėčio veidą. Akimis mergaitė nusekė viena iš skruostą vagojusių raukšlių. Sėdėdamas su ja vonios kambaryje, jis mokė Lizelę sukti cigaretę. Jis davė duonos leisgyviam vyrui Miuncheno gatvėje ir prisakė mergaitei nesiliauti skaičius slėptuvėje. Jei ne šis paliepimas, galbūt ji apskritai nebūtų rašiusi rūsyje.

Tėtis — akordeonininkas — ir Himelio gatvė.

Vienas negalėjo egzistuoti be kito, nes Lizelei abu šie dalykai simbolizavo namus. Taip, štai ką Hansas Hubermanas reiškė Lizelei Meminger.

Atsigręžusi ji kreipėsi į LSE vyrus:

— Prašau, — tarė ji, — mano tėtuko akordeonas. Ar galėtumėte man jį atnešti?

Po kelias minutes trukusios sumaišties senyvas vyriškis atnešė prakąstą dėklą, ir Lizelė jį atidarė. Ištraukusi sužeistą instrumentą, padėjo jį tėčio pašonėje.

— Štai, tėtuk.

Galiu jums prisiekti, nes po daugelio metų vėl tai pamačiau — pačios knygų vagilės viziją — kad klūpodama prie Hanso Hubermano ji stebėjo jį atsistojantį ir užgrojantį akordeonu. Jis prisiveržė instrumentą sugriautų namų Alpėse. Sidabrinės jo akys švytėjo. Jo lūpose kabojo cigaretė. Jis net suklydo begrodamas ir taip mielai sukikeno. Kai dangus buvo pamažu nuimamas nuo viryklės, akordeono dumplės kvėpavo, o aukštas vyras paskutinį kartą grojo Lizelei Meminger.

„Nesiliauk grojęs, tėtuk.“

Tėtis liovėsi.

Akordeonas nukrito į nuolaužas, o sidabrinės jo akys toliau rūdijo. Ant žemės gulėjo tik kūnas. Kilstelėjusi jį, Lizelė apkabino savo tėtuką. Ji raudojo Hansui Hubermanui ant peties.

— Lik sveikas, tėtuk, tu mane išgelbėjai. Išmokei mane skaityti. Niekas nemoka groti taip, kaip tu, o aš daugiau niekada negersiu šampano. Niekas nemoka groti taip, kaip tu.

Mergaitė buvo tvirtai apsivijusi jį rankomis. Pabučiavusi jo petį — ji nebegalėjo ilgiau žiūrėti į jo veidą — Lizelė paguldė jį ant žemės.

Knygų vagilė verkė tol, kol buvo švelniai nuvesta tolyn.

Vėliau jie prisiminė akordeoną, tačiau niekas nepastebėjo knygos.

Reikėjo atlikti dar daugybę darbo. Renkant kitas vertybes, ant „Knygų vagilės“ buvo keletą kartų užminta, o galiausiai knyga atsidūrė šiukšlių sunkvežimyje, nesulaukusi nė trumpo žvilgsnelio. Prieš pat jam išvykstant, įsilipau į priekabą ir pakėliau knygą...