Маркус Зузак - Knygų vagilė

Pasigirsta sirenų gausmas.

„Dabar šiam menkam triukui jau per vėlu“, — sušnibždėjau aš, nes visi buvo jau ne vieną kartą apmauti. Pirmiausia sąjungininkai paskleidė klaidingą informaciją apie antskrydį virš Miuncheno, iš tiesų ketindami pulti Štutgartą. Tačiau po jo buvo likę dešimt lėktuvų. O taip, visi buvo apie tai perspėti. Molchinge apie antskrydį informavo bombos.

*** Gatvių sąrašas ***

Miuncheno, Elenbergo, Johansono, Himelio. Pagrindinė gatvė + dar trys vargingesnėje miesto dalyje.

Per kelias minutes visos jos buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus. Bažnyčia buvo nukirsta it senas medis.

Ten, kur kažkada stovėjo Maksas Vandenburgas, žemė buvo sunaikinta.

Himelio gatvės 31-ajame name ponia Holtzapfel laukė manęs virtuvėje. Priešais ją gulėjo suskilęs puodelis, o paskutinę gyvenimo akimirką jos veidas tarsi klausė, kur, po galais, aš taip ilgai užtrukau.

O ponia Diler miegojo. Neperšaunamų jos akinių šipuliai buvo išsibarstę prie lovos. Jos krautuvėlė buvo visiškai sulyginta su žeme, prekystalis nusileidęs kitoje gatvės pusėje, o įrėmintoji Hitlerio fotografija nuplėšta nuo sienos ir atsidūrusi ant grindų. Sprogimas gerokai apkūlė ir sumaitojo vyriškį. Užmyniau ant jo, eidama lauk.

Fidlerių namai buvo tvarkingi, o visa šeima gulėjo savo lovose, slėpdamiesi po antklodėmis. Pfifikusas savąją buvo užsitraukęs iki pat nosies galiuko.

Štainerių namuose paglosčiau dailiai sušukuotus Barbaros plaukus, rimtai pažvelgiau į per miegus susikaupusį Kurto veidą ir vieną po kito pabučiavau mažuosius.

Tuomet atėjo Rudžio eilė.

O, Kristau nukryžiuotasai, Rudi...

Jis gulėjo lovoje greta vienos iš savo sesučių. Veikiausiai ji jam įspyrė arba pasimuistė, užimdama didžiąją lovos dalį, mat berniukas gulėjo pačiame jos kraštelyje, viena ranka apkabinęs mažąją. Jis miegojo. Žvakės liepsną primenantys plaukai švytėjo, kai jo ir Betinos sielas pakėliau vis dar susuptas į antklodę. Vaikai bent jau mirė greitai ir šiltai. Berniukas iš lėktuvo, pamaniau sau. Pliušinių meškiukų berniukas. Kur buvo Rudžio nusiraminimas? Kas buvo šalia ir jį guodė, kai gyvenimo kilimas buvo ištrauktas jam iš po kojų?

Čia buvau tik aš.

Tokiuose paguodos reikaluose man sekasi nekaip, ypač kai mano rankos šaltos, o lova šilta. Švelniai nešiau jį nuniokota gatve. Iš vienos jo akies riedėjo ašara, o krūtinėje ilsėjosi sunki mirusi širdis. Jam skyriau daugiau dėmesio nei kitiems. Kurį laiką tyrinėjau jo sielą. Regėjau veidą juodai išsipiešusį berniuką, kertantį įsivaizduojamą finišo liniją ir šaukiantį Džesio Ovenso vardą. Mačiau jį iki juosmens įsibridusį į ledinį vandenį, besivejantį knygą, gulintį lovoje ir įsivaizduojantį numylėtos kaimynės bučinio skonį. Tas berniukas kažkuo ypatingas. Jaučiu tai kiekvieną kartą. Tai vienintelis jo trūkumas. Jis sugeba patekti į mano širdį. Jis moka priversti mane pravirkti.

Galiausiai Hubermanai.

Hansas.

Tėtis.

Jis tysojo lovoje, o pro jo vokus žibėjo sidabras. Jo siela atsisėdo. Ji sutiko mane. Tokios sielos — pačios geriausios — šitaip elgiasi visada. Jos atsisėda ir taria: „Aš žinau, kas tu esi, ir esu pasirengęs. Žinoma, netrokštu eiti, bet kitos išeities nėra.“ Tokios sielos visuomet esti lengvesnės, mat daugelio jų šeimininkų gyvybės jau užgesusios. Kur kas daugiau jų jau rado prieglobstį kitur. Šioji išsiskyrė akordeono kvėpavimu, keistu šampano skoniu vasarą ir menu tesėti pažadus. Jis gulėjo ant mano rankų ir ilsėjosi. Plaučiuose kilo nenumaldomas noras sutraukti paskutinę cigaretę, o kojas it magnetas traukė į rūsį, kur mergaitė — jo duktė — rašė knygą, kurią jis tikėjosi vieną dieną perskaityti.

Lizelė.

Jo siela sušnabždėjo jos vardą, man nešant jį lauk. Tačiau namie Lizelės nebuvo. Ar bent jau man nebuvo lemta tąnakt jos sutikti.

Manęs laukė tik Roza, ir nuoširdžiai tikiu, kad paėmiau ją beknarkiančią, mat rausvos kartoninės jos lūpos vis dar buvo pravertos. Esu tikra, kad jei ji būtų mane išvydusi, būtų pavadinusi Saumensch, tačiau dėl to nebūčiau įsižeidusi. Perskaičiusi „Knygų vagilę“ sužinojau, kad šitaip ji vadino kiekvieną. Saukerl. Saumensch. Ypač savo mylimus žmones. Elastingi jos plaukai buvo išsidraikę. Jie skendo pagalvėje, o krūtinė kilnojosi su kiekvienu širdies dūžiu. Neapsigaukite, ši moteris tikrai turėjo širdį. Ji buvo kur kas didesnė nei žmonės manė. Joje, ištisus kilometrus besidriekiančiose lentynose, buvo sukaupta šitiek daug. Nepamirškite, kad tai buvo moteris su muzikos instrumentu prie krūtinės ilgoje mėnesienos nušviestoje naktyje. Ji tapo besąlygiška žydų maitintoja pirmąją vaikino naktį Molchinge. Ji buvo toji, kuri iš čiužinio gilumos ištraukė ir paauglei padavė eskizų knygą.

*** Paskutinis laimikis ***

Po klajonių iš vienos gatvės į kitą grįžau vienišo vyriškio, pavarde Šulcas, į Himelio gatvės galą.

Jis nebegalėjo likti jį užgriuvusiame name. Nešdama jo sielą Himelio gatve, pastebėjau LSE dalinio vyrus šūkaujant ir juokiantis.

Nuolaužų kalnai supo nedidelį slėnį.

Karštas raudonas dangus sukosi. Jo link ėmę kilti pipirų pilkumo verpetai sužadino mano smalsumą. Taip, taip, pamenu, ką jums sakiau pradžioje. Paprastai smalsumas priverčia mane nenoromis išklausyti vienokių ar kitokių žmonių dejonių, tačiau šį kartą — turiu pripažinti, nors tai sudaužė man širdį — buvau ir vis dar esu laiminga, kad ten pasilikau.

Tiesa, kad vyrams ją ištraukus mergaitė raudojo ir šaukėsi Hanso Hubermano. LSE darbininkai stengėsi išlaikyti ją dulkėtose rankose, tačiau knygų vagilė sugebėjo išsilaisvinti. Vilties netekę žmonės, regis, visuomet geba tai padaryti.

Ji nenutuokė, kur bėgo, kadangi Himelio gatvės daugiau nebebuvo. Visa atrodė nauja, apokaliptiška. Kodėl dangus buvo toks raudonas? Kaip galėjo snigti? Ir kodėl snaigės degino jai rankas?

Iš nuostabos Lizelė sulėtino žingsnį ir sutelkė dėmesį pirmyn.

„Kur ponios Diler krautuvėlė? — svarstė ji. — Kur...“

Kurį laiką ji dar klajojo, kol galiausiai ją išgelbėjęs vyras paėmė jos ranką ir ėmė raminti:

— Tu tik sukrėsta, mano mergaite. Tai tik šokas, viskas bus gerai.

— Kas atsitiko? — paklausė Lizelė. — Ar čia vis dar Himelio gatvė?

— Taip, — atsakė vyras su apmaudu akyse. Ką daugiau jis regėjo per pastaruosius keletą metų? — Čia Himelio gatvė. Jus užpuolė, mano mergaite. Es tut mir leid, Schatzi. Apgailestauju, mieloji.

Nors mergaitės kūnas nurimo, jos lūpos vis dar klajojo. Ji jau buvo pamiršusi ankstesnes aimanas dėl Hanso Hubermano. Atrodė, tarsi ištisi metai prabėgo — bombardavimo metu taip nutinka. Ji tarė:

— Turime surasti mano tėtuką ir mamą. Privalome iš rūsio ištraukti Maksą. Jei jo ten nėra, vadinasi, jis koridoriuje žiūri pro langą. Retsykiais antskrydžio metu jis taip daro, suprantate, jam nedažnai tenka žvilgtelėti į dangų. Turiu jam papasakoti, koks dabar oras. Jis niekuomet manimi nepatikės...

Tą akimirką jos kūnas ėmė linkti, tačiau LSE dalinio vyriškis spėjo ją pagauti ir pasodinti.

— Netrukus ją išvesime, — tarė jis seržantui. Knygų vagilė nuleido akis į tai, kas jos rankose buvo taip sunku ir kėlė skausmą.

Knyga.

Žodžiai.

Jos pirštai kraujavo lygiai taip, kaip jai pirmą kartą čia atvykus.

LSE dalinio darbininkas padėjo jai atsistoti ir nulydėjo tolyn. Gatvėje degė medinis šaukštas. Pro juos praėjo vyras, nešinas sulūžusiu akordeono dėklu, kuriame Lizelė pastebėjo instrumentą. Ji matė baltus jo dantis ir juodus klavišus tarp jų. Nusišypsoję jai, jie privertė mergaitę sugrįžti į tikrovę. „Mus užpuolė“, — pagalvojo ji ir atsigręžusi į ją lydintį vyrą tarė: