Маркус Зузак - Knygų vagilė

Prieš daugelį metų jiems lenktyniaujant purviname stadione, Rudis priminė skubotai surinktų kaulų maišą su kampuota kieta šypsena. Šią popietę tarp medžių priešais Lizelę stovėjo duonos ir pliušinių meškiukų dalytojas. Jis buvo triskart Hitlerio jaunimo atletikos varžybų čempionas. Jis buvo geriausias jos bičiulis. O iki mirties jam buvo likęs vos mėnuo.

— Žinoma, kad papasakojau jam apie tave, — tarė Lizelė.

Tądien ji su juo atsisveikino, pati to nesuvokdama.

Maža ir juoda Ilzos Herman užrašų knygelė

Įpusėjus rugpjūčiui, ji manė, kad į Grande Strasse 8 eina to paties seno vaisto.

Pakelti sau nuotaiką.

Ji to tikėjosi.

Diena buvo saulėta ir kaitri, tačiau vakarop buvo žadami trumpi lietūs. Knygos „Paskutinis nepažįstamasis“ gale buvo citata. Lizelė prisiminė ją, eidama pro ponios Diler krautuvę.

*** Paskutinis nepažįstamasis, 211 psl. ***

Saulė maišo žemę. Vis ratu ir ratu. Ji maišo mus tarsi troškinį.

Lizelė apie tai pagalvojo tik todėl, kad diena buvo išties karšta.

Miuncheno gatvėje prisiminė praėjusios savaitės įvykius. Priešais jos akis iškilo keliu kojas velkantys žydai, jų srautas, skaičius ir skausmas. Ji nusprendė, kad citatoje trūksta vieno žodžio.

„Tas žodis yra bjaurus troškinys“, — mąstė ji.

„Jis toks bjaurus, kad negaliu jo pakęsti.“

Lizelė perėjo per Amperio tiltą. Vanduo vaiskiai spindėjo šlovinga smaragdine spalva. Ji žvelgė į akmenėlius dugne ir klausėsi pažįstamos vandens melodijos. Pasaulis tokios upės nenusipelnė.

Ji įkopė į kalvą ir pasiekė Didžiąją gatvę. Namai čia atrodė pasibjaurėtinai gražūs. Ji mėgavosi lengvu kojų ir plaučių skausmu. „Paspartink žingsnį“, — pamanė sau ir ėmė kilti tarsi pabaisa iš smėlio. Uoslę kuteno kvartalą dengiančios žolės kvapas. Jis buvo gaivus, saldus ir žalias su geltonais galiukais. Ji perėjo per kiemą nė karto neapsidairiusi aplink ir nė akimirkai baugščiai nestabtelėjusi.

Langas.

Delnai ant rėmų, šuolis.

Ant grindų nusileidusios pėdos.

Knygos, puslapiai ir džiaugsmo teikianti vieta.

Išsitraukusi iš lentynos knygą, ji atsisėdo ant grindų.

„Kažin, ar ji namie?“ — svarstė Lizelė, tačiau iš tikro jai nebuvo svarbu, ar Ilza Herman skuta bulves virtuvėje, ar stovi eilėje pašto skyriuje. Ar apkvaitusi stovi virš jos tyrinėdama, ką mergaitė skaito.

Lizelei tai tiesiog neberūpėjo.

Ilgą laiką ji sėdėjo ant grindų, o priešais jos akis vaizdai keitė vienas kitą.

Ji regėjo savo brolį, mirštantį su viena akimi atmerkta, kita — vis dar sapne. Ji atsisveikino su savo motina ir įsivaizdavo ją vienišą, laukiančią traukinio atgal į užmarštį. Vielinė moteris atsigulė ant žemės ir leido savo raudai ristis gatve tol, kol šioji apvirto tarsi varomosios jėgos pritrūkusi moneta. Jaunas vyriškis kabėjo ant virvės, nuvytos iš Stalingrado sniego. Ji regėjo metalinėje dėžėje mirštantį bombonešio pilotą. Ji matė žydą, kuris dukart padovanojo jai gražiausius pasaulyje puslapius, varomą į koncentracijos stovyklą.

O viso to centre stovėjo fiureris, rėkaudamas ir dalydamas aplinkiniams savo žodžius.

Visi šie vaizdiniai sudarė pasaulį, virusį joje, kol Lizelė sėdėjo tarp puikiųjų knygų puošniais viršeliais. Vaizdiniai maišėsi tarsi tas troškinys, kol ji apžiūrinėjo pastraipų ir žodžių prikimštus puslapius.

„Jūs menkystos, — mąstė ji. — Jūs žavingos menkystos.“ „Neverskite manęs pasijusti laimingai. Prašau, nepripildykite mane džiaugsmo ir neleiskite manyti, kad iš viso šito gali būti kažkas gera. Pažvelkite į mano žaizdas. Pažiūrėkite į šiuos įdrėskimus. Ar matote mano viduje nubrozdinimus? Ar matote, kaip jie didėja tiesiai priešais jūsų akis, naikindami mane iš vidaus? Daugiau nebenoriu nieko tikėtis. Pavargau melstis už Makso saugumą ir gyvybę. Arba Alekso Štainerio.

Nes pasaulis jų nenusipelnė.“

Išplėšusi vieną knygos lapą, sudraskė jį į skutelius.

Tuomet — visą skyrių.

Netrukus grindis aplink ją dengė tik popieriaus skiautelės su ant jų įspaustais žodžiais. Žodžiai. Kodėl jie apskritai egzistuoja? Be jų nieko panašaus nebūtų nutikę. Be žodžių fiureris buvo niekas. Nebūtų nė vieno šlubčiojančio belaisvio, nereikėtų paguodos ir kitokių žodinių triukų, kurie priverstų mus geriau jaustis.

Ką gera žodžiai davė?

— Ką gera davė žodžiai? — Dabar jau balsiai pakartojo Lizelė oranžinės šviesos užlietame kambaryje.

Knygų vagilė pakilo ir atsargiai nužingsniavo prie bibliotekos durų. Jos nesipriešino praveriamos. Erdvus vestibiulis buvo paniręs į medinę tuštumą.

— Frau Herman?

Klausimas sugrįžo atgal ir pamėgino nuvilnyti iki laukujų durų, tačiau pusiaukelėje tyliai nusileido ant poros storų grindų lentų.

— Frau Herman?

Jos šūksnius sutiko tik tyla, todėl Lizelė pajuto pagundą nusliūkinti į virtuvę dėl Rudžio. Mergaitė susilaikė. Jai pasirodė neteisinga vogti maistą iš moters, palikusios jai prie lango žodyną. Be to, ji ką tik puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus sunaikino vieną iš jos knygų. Žalos buvo padaryta pakankamai.

Grįžusi į biblioteką, Lizelė atidarė vieną iš rašomojo stalo stalčių. Mergaitė atsisėdo.

*** Paskutinis laiškas ***

Miela ponia Herman,

Kaip matote, aš vėl lankiausi jūsų bibliotekoje ir suniokojau vienų iš jūsų knygų. Paprasčiausiai buvau tokia įpykusi ir išsigandusi, kad norėjau nužudyti žodžius. Anksčiau jus apvogiau, o dabar sugadinau jūsų nuosavybę. Atleiskite man. Norėdama save nubausti, manau, liausiuosi čia lankiusis. O gal tai visai ne bausmė? Myliu šią vietą ir nekenčiu jos, nes joje pilna žodžių.

Jūs buvote mano draugė, nors įskaudinau jus, buvau nepakenčiama (šį žodį radau jūsų žodyne), todėl manau, kad dabar paliksiu jus ramybėje. Už viską labai atsiprašau.

Dėkoju dar kartą.

Lizelė Meminger

Palikusi raštelį ant stalo, ji paskutinį kartą atsisveikino su kambariu, triskart apeidama jį ratu ir paglostydama knygas lentynose. Kad ir kaip ji jų nekentė, atsispirti joms taip pat negalėjo. Aplink knygą pavadinimu „Tomio Hofmano taisyklės“ mėtėsi daugybė suplėšyto popieriaus skiautelių. Pro langą įsėlinęs vėjelis keletą jų pakėlė nuo žemės.

Šviesa kambaryje vis dar buvo oranžinė, tačiau nebe tokia vaiski kaip anksčiau. Paskutinį kartą ji palietė bibliotekos lango rėmą, paskutinį kartą pajuto rizikos jaudulį ir skausmo dūrį žemę palietusiose pėdose.

Kol ji nusileido nuo kalvos ir perėjo per tiltą, oranžinė šviesa spėjo išnykti. Danguje tvarką darė debesys.

Eidama Himelio gatve, pajuto pirmuosius lietaus lašus. „Daugiau niekuomet nebepamatysiu Ilzos Herman“, — mąstė ji, tačiau knygų vagilei kur kas geriau sekėsi skaityti ir plėšyti knygas nei daryti prielaidas.

*** Po trijų dienų ***

Į trisdešimt trečiojo namo duris pasibeldžia moteris ir laukia atsako.

Lizelei buvo keista matyti ją vilkinčią kažką kita nei savo chalatą. Vasariška jos suknelė buvo geltona su raudonais papuošimais. Ant jos buvo prisiūta kišenėlė su nedideliu gėlės žiedeliu. Jokių svastikų. Juodi bateliai. Lizelė anksčiau niekada neatkreipė dėmesio į Ilzos Herman blauzdas. Jos kojos atrodė porcelianinės.

— Ponia Herman, atleiskite man už tai, ką paskutinį kartą padariau bibliotekoje.

Moteris ją nutildė. Iš rankinės ji ištraukė mažą juodą knygelę. Viduje buvo ne pasakojimas, o liniuoti lapai.

— Pamaniau, kad jei daugiau neketini skaityti mano knygų, galbūt norėsi vieną parašyti pati. Tavo laiškas, jis buvo... — ji padavė knygelę Lizelei, laikydama ją abiem rankomis. — Tu iš tiesų sugebi rašyti. Rašai tikrai puikiai, — knygelė buvo gana sunki, jos viršelis — toks pat matinis, kaip ir „Gūžtelėjimo pečiais“. — Ir prašau, — patarė jai Ilza Herman, — nebausk savęs kaip ketinai. Nesek mano pėdomis, Lizele. Atvertusi knygelę, Lizelė palietė popierių.