Маркус Зузак - Knygų vagilė

Stovintį jį pasiekė rimbo kirčiai.

— Maksai, — aimanavo mergaitė.

Tempiama tolyn nuo jo, ji tyliai kalbėjo.

Maksai.

Žydų kilmės kovotojau.

Mintyse ji pasakė jam viską.

Maksi taksi. Štai taip tave vadino tas draugas Štutgarte, kai mušdavaisi gatvėse, pameni? Tai buvai tu — berniukas kietais kumščiais.

Sakei, kad trinktelėsi į veidą pačiai mirčiai, kai ji tavęs ateis. Pameni, Maksai? Tu man sakei. Aš viską atsimenu...

Prisimeni sniego senį, Maksai?

Prisimeni?

Rūsyje?

Atsimeni baltą debesį pilka širdimi?

Kartais fiureris vis dar ateina tavęs ieškoti. Jis tavęs ilgisi. Mes visi tavęs ilgimės.

Vienas rimbo kirtis. Antras.

Rimbas kareivio rankoje nerimo. Nusileidęs ant Makso veido, jis praskėlė smakrą ir išraižė jo gerklę.

Kai Maksas parkrito ant žemės, kareivis atsigręžė į mergaitę. Jo burna prasivėrė. Jo dantys buvo tvarkingi.

Staiga prieš jos akis šmėstelėjo vaizdas. Ji prisiminė tą dieną, kai taip troško, kad Ilza Herman ar bent jau patikimoji Roza jai suduotų, tačiau nei viena, nei kita nepakėlė rankos. Šį kartą Lizelei nusivilti neteko.

Rimbas kirto į raktikaulį ir apsivijęs pasiekė mentę.

— Lizele!

Ji pažino tą žmogų.

Kareiviui užsimojus dar kartą, minioje ji pastebėjo persigandusį Rudį Štainerį. Jis ją šaukė. Ji matė kančios iškreiptą jo veidą ir geltonus plaukus.

— Lizele, dink iš ten!

Tačiau knygų vagilė nejudėjo iš vietos.

Užmerkusi akis ji pasveikino kitą deginantį kirtį ir dar vieną, kol galiausiai jos kūnas parkrito ant šilto grindinio. Jis kaitino jos skruostą.

Pasigirdo dar daugiau žodžių, šįkart paleistų iš kareivio lūpų.

— Steh’ auf.

Trumpa komanda buvo skirta ne mergaitei, o žydui. Netrukus ji buvo papildyta.

— Kelkis, tu purvinas šunsnuki, tu žydų kalės vaike, kelkis, kelkis...

Maksas pakilo ant kojų.

Tik dar vienas atsispaudimas, Maksai.

Tik dar vienas atsispaudimas ant šaltų rūsio grindų.

Jo pėdos pajudėjo.

Vilkdamas jas, jis ėjo toliau.

Jo kojos drebėjo, o rankos glostė rimbo paliktas žymes, mėgindamos sušvelninti perštėjimą. Kai jis dar kartą pamėgino ieškoti Lizelės, kruvinus jo pečius sugriebusios kareivio rankos smarkiai jį stumtelėjo.

Berniukas pribėgo. Parklupęs ant ilgų savo kojų, jis šūktelėjo kairėn.

— Torni, eikš čia ir padėk man. Turime ją pakelti. Torni, paskubėk! — jis kilstelėjo knygų vagilę už pažastų. — Nagi, Lizele, privalai keltis nuo grindinio.

Galiausiai sugebėjusi atsistoti, ji pažvelgė į nuostabos sustingdytus vokiečių veidus. Leido sau tik akimirką suklupti ties jų kojomis. Toje vietoje, kur jos veidas lietė grindinį, įdrėskimas įsižiebė tarsi degtukas. Jos širdies plakimas apvertė skruostą, svilindamas jį iš abiejų pusių.

Ant kelio ji tarsi per miglą įžvelgė tolstančias paskutinio būryje einančio žydo kojas ir kulnus.

Jos veidas liepsnojo, o rankų ir kojų nepaleido atkaklus skausmas — tuo pat metu skausmingas ir varginantis tirpulys.

Ji atsistojo.

Užsispyrusi mergaitė pasileido eiti, o galiausiai — bėgti Miuncheno gatve, vydamasi paskutinius Makso Vandenburgo žingsnius.

— Lizele, ką tu darai?!

Ji išsilaisvino iš Rudžio žodžių gniaužtų ir nekreipė dėmesio į žmones, stebinčius ją iš šalies. Daugelis jų stovėjo tylūs. Tarsi skulptūros plakančiomis širdimis. Arba maratono pabaigos stebėtojai. Lizelė sušuko dar kartą, tačiau jos žodžiai tikslo nepasiekė. Jos akis dengė plaukai. „Prašau, Maksai!“

Už gerų trisdešimties metrų, kareiviui atsigręžus, mergaitė buvo parversta. Iš užnugario ją sugriebė rankos, ir kaimynų berniukas parbloškė ją ant žemės. Jos kumščius jis priėmė taip, tarsi tai būtų buvusi dovana. Kaulėtos jos rankos ir alkūnės buvo sutiktos su vos keletu aimanų. Ant jo veido nusileido keletas nerangių seilių ir ašarų lašelių, tarsi radusių ten saugų prieglobstį. Tačiau kur kas svarbiau buvo tai, kad jam pavyko ją sulaikyti.

Ant Miuncheno gatvės grindinio susiviję gulėjo berniukas ir mergaitė.

Kartu jie stebėjo besiskirstančius žmones. Jie stebėjo juos išgaruojančius, tarsi judančius paminklus drėgname ore.

Išpažintys

Žydams dingus iš akių, Rudis paleido Lizelę, tačiau knygų vagilė netarė nė žodžio. Rudžio klausimai liko neatsakyti.

Mergaitė nepasuko ir namų link. Praradusi viltį, ji nukiūtino iki geležinkelio stoties ir ištisas valandas lūkuriavo tėčio. Iš pradžių Rudis laukė drauge su ja, tačiau Hansas namo turėjo grįžti tik po pusdienio, todėl jis pakvietė Rozą. Pakeliui atgal į stotį jis papasakojo jai, kas tądien nutiko, ir ši mergaitės nieko nebeklausė. Ji pati sudėliojo galvosūkio detales, todėl paprasčiausiai atsistojo greta mergaitės ir galiausiai įtikino ją prisėsti. Jos laukė drauge.

Viską išgirdęs tėtis sviedė savo krepšį ant žemės ir ėmė spardyti Bahnhof orą.

Tą vakarą nė vienas iš jų neturėjo apetito. Kad ir kaip tėtis stengėsi, jo pirštai niekino akordeoną, žudydami vieną dainą po kitos. Viskas ėmė nebesisekti.

Knygų vagilė nepakilo iš lovos tris dienas.

Kiekvieną rytą ir popietę Rudis Štaineris beldėsi į jų duris ir teiravosi, ar Lizelė vis dar negaluoja. Sveikata ji nesiskundė.

Ketvirtą dieną pabeldusi į kaimynų duris Lizelė pavadino Rudį eiti kartu prie tų medžių, kur praėjusiais metais jie barstė duonos gabalėlius.

— Turėjau papasakoti tau anksčiau, — tarė ji.

Kaip buvo pažadėta, jie nuėjo gerą kelio galą Dachau link ir sustojo tarp medžių. Tarp šakų šmėsčiojo ilgos šviesos ir šešėlio figūros. Kankorėžiai mėtėsi aplink tarsi sausainiai.

Ačiū, Rudi.

Už viską. Už pagalbą atsistoti nuo grindinio, už tai, kad sulaikei...

Balsu ji šito neištarė.

Viena ranka ji parimo į greta jos nusvirusią šaką.

— Rudi, jei aš tau kai ką papasakosiu, ar pažadi niekam apie tai nė žodžiu neužsiminti?

— Žinoma, — atsakė jis, jos veide įžvelgdamas rimtumą, o balse girdėdamas sunkumą. Jis palinko prie medžio greta jos. — Kas atsitiko?

— Pažadėk.

— Aš jau pažadėjau.

— Dar kartą. Negali apie tai sakyti nei savo motinai, nei broliui, nei Tomiui Miuleriui. Niekam.

— Pažadu.

Rymodama.

Akis nudelbusi į žemę.

Skaitydama sakinius po savo kojomis, jungdama žodžius su kankorėžiais ir nulūžusių šakų galiukais, ji keletą kartų pamėgino rasti tinkamą pasakojimo vietą pradėti.

— Ar pameni, kaip susižeidžiau žaisdama futbolą, — tarė ji, — gatvės viduryje?

Papasakoti apie du karus, akordeoną, žydų kilmės kovotoją ir rūsį jai prireikė bene trijų ketvirčių valandos. Ji nepamiršo ir to, kas vos prieš keletą dienų nutiko Miuncheno gatvėje.

— Štai kodėl tu norėjai pasižiūrėti iš arčiau, — tarė Rudis, — tą dieną, kai barstėme duoną. Tikėjais pamatyti jį.

— Taip.

— Kristau nukryžiuotasai.

— Taip.

Trikampiai medžiai rėmė dangų. Vaikai tylėjo.

Iš krepšio išsitraukusi „Žodžių barstytoją“, Lizelė parodė Rudžiui vieną iš puslapių. Jame buvo pavaizduotas berniukas su trimis aukso medaliais, kabančiais jam ant kaklo.

— Citrinų spalvos plaukai, — perskaitė Rudis. Pirštais jis palietė žodžius. — Tu papasakojai jam apie mane?

Iš pradžių Lizelė nepajėgė pratarti nė žodžio. Galbūt mergaitei sukliudė netikėtai ją užliejusi meilės jam banga. O gal ji jį visuomet mylėjo? Gali būti. Nors ir negalėdama kalbėti, ji troško, kad jis ją pabučiuotų. Ji geidė, kad jis paimtų jos rankas ir prisitrauktų ją arčiau. Vieta buvo nesvarbi. Lūpos, kaklas, skruostas. Jos oda buvo tuščia ir to laukė.