Маркус Зузак - Knygų vagilė

Grįžimas namo

Tai buvo kraujuojančių kareivių, sudužusių lėktuvų ir pliušinių meškučių laikas, tačiau pirmasis 1943-iųjų ketvirtis knygų vagilei baigėsi džiugiai.

Balandžio pradžioje Hanso Hubermano gipsas buvo sutrumpintas iki kelio, ir jis įsėdo į Miuncheno kryptimi važiuojantį traukinį. Prieš prisijungdamas prie kanceliarijos žiurkių armijos mieste, jis galės savaitę pailsėti namie. Jam numatyta užduotis buvo padėti tvarkyti su Miuncheno gamyklų, namų, bažnyčių ir ligoninių atstatymu susijusius dokumentus. Ilgainiui bus nuspręsta, ar jis bus išsiųstas vykdyti statybos darbų. Tai priklausė nuo jo kojos ir miesto būklės.

Jam atvykus namo, buvo tamsu. Jis vėlavo visa diena, mat traukinys buvo sulaikytas dėl oro pavojaus tikimybės. Sustojęs prie Himelio gatvės 33-iojo namo durų, jis sugniaužė kumštį.

Prieš ketvertą metų šios durys buvo meiliai atvertos Lizelei Meminger, šiai pirmą kartą atvykus pas Hubermanus. Ten teko stovėti ir raktą rankose gniaužiančiam Maksui Vandenburgui. Dabar atėjo Hanso Hubermano eilė. Jis pasibeldė keturis kartus, ir Lizelė atidarė.

— Tėtuk, tėtuk.

Apkabindama jį virtuvėje ir negalėdama paleisti, ji tikriausiai bus tai pakartojusi šimtą kartų.

Vėliau, po vakarienės, jie ilgai vakarojo prie virtuvės stalo, o Hansas pasakojo Lizelei Meminger ir savo žmonai visa, ką teko patirti. Jis kalbėjo apie LSE, pilnas dūmų gatves ir vargšes pasiklydusias, orientacijos netekusias sielas. Ir Rainholtą Cukerį. Vargšą nelaimėlį Rainholtą Cukerį. Bėgo valandos.

Pirmą valandą nakties Lizelė nuėjo miegoti, o tėtis užėjo kaip anksčiau į jos kambarį pasėdėti drauge. Keletą kartų ji nubudo patikrinti, ar jis vis dar ten, ir jis jos nė karto nenuvylė.

Naktis buvo rami.

Pasitenkinimas šildė ir minkštino jos lovą.

Taip, Lizelei Meminger vakaras buvo puikus, o ramybė, šiluma ir švelnumas ore tvyrojo dar apie tris mėnesius.

Tačiau jos istorija truko šešis.

DEŠIMTA DALIS

 Knygų vagilė

apie

pasaulio pabaigą — 98-ąją dieną — karo vadą — žodžių kelią — katatonijos ištiktą mergaitę — išpažintis — mažą juodą Ilzos Herman užrašų knygelę — keletą lėktuvų pilvų ir degančias snaiges

Pasaulio pabaiga

(pirma dalis)

Dar kartą pasiūlysiu jums žvilgtelėti į pabaigą. Galbūt taip elgiuosi tam, kad sušvelninčiau vėliau laukiantį smūgį, o gal trokšdama save parengti pasakoti. Bet kuriuo atveju turiu jus informuoti, kad, atėjus Lizelės Meminger pasaulio pabaigai, Himelio gatvėje lijo.

Dangus varvėjo.

Tarsi čiaupas, kurį vaikas iš paskutiniųjų stengiasi užsukti, tačiau iki galo jam to padaryti nepavyksta. Iš pradžių lašai buvo vėsūs. Jaučiau juos ant savo delnų, eidama gatve nuo ponios Diler krautuvės.

Girdėjau juos sau virš galvos.

Pakėlusi akis į apniukusį dangų, išvydau skardinius lėktuvus. Stebėjau, kaip iš prasivėrusių jų pilvų ima kristi bombos. Žinoma, jos buvo gerokai nuo taikinio nukrypusios. Taip nutikdavo dažnai.

*** Maža liūdna viltis ***

Niekas net neketino bombarduoti Himelio gatvės. Kas galėtų paleisti bombas virš rojumi pavadintos vietos? O gal?

Bomboms ėmus kristi, debesys netrukus įkaito, o vėsūs lietaus lašai virto pelenais. Žemėn leidosi karštos snaigės.

Trumpai tariant, Himelio gatvė buvo sulyginta su žeme.

Pastatų nuolaužos nusėjo gatvę nuo vieno galo iki kito. Ant sutrupintų grindų gulėjo sudaužyta ir suglamžyta be galo rimtai atrodančio fiurerio nuotrauka. Nepaisant nieko, jis vis dar šypsojosi savo rimtąja šypsena. Jis žinojo kai ką, ko nenutuokėme mes. Tačiau aš savo ruožtu žinojau tai, ko nežinojo jis. Visa tai vyko žmonėms miegant.

Rudis Štaineris miegojo. Tėtis su motina taip pat. Ponia Holtzapfel, ponia Diler. Tomis Miuleris. Visi miegojo. Visi žuvo.

Išgyveno tik vienas žmogus.

Ji išsaugojo gyvybę tik todėl, kad sėdėdama rūsyje visą naktį peržiūrinėjo savo gyvenimo istoriją, ieškodama klaidų. Anksčiau patalpa buvo pripažinta nepakankamai gili slėptuvei, tačiau tą spalio septintosios naktį jos pakako. Nuolaužos lakstė į visas puses, o prabėgus keletui valandų, kai keista netvarkinga tyla apgaubė Molchingą, vietinio LSE dalinio vyrai kai ką išgirdo. Aidą. Kažkur ten, po žeme, mergaitė pieštuku daužė dažų skardinę.

Visi jie sustojo ir palinkę įtempė ausis. Išgirdę triukšmą dar kartą, jie puolė kasti.

*** Iš rankų į rankas perduoti objektai ***

Mūro blokai ir stogo čerpės. Sienos gabalas su ant jos nutapyta varvančia saule. Nelaimingas akordeonas, atsargiai žvelgiantis iš prakiurusio dėklo.

Viskas buvo apversta aukštyn kojomis.

Nuritinęs dar vieną skilusios sienos dalį, vienas iš vyrų pastebėjo knygų vagilės plaukus.

Vyriškio juokas buvo toks malonus. Atrodė, tarsi jis priimtų gimstantį kūdikį. „Negaliu patikėti, ji gyva!“

Tarp šiukšlių, nuolaužų ir šūkaujančių vyrų buvo tiek džiaugsmo, tačiau manęs savo entuziazmu jie neužkrėtė.

Šiek tiek anksčiau laikiau jos tėčio sielą vienoje rankoje, o motinos — kitoje. Abi jos buvo tokios gležnos.

Kiek tolėliau jų kūnai buvo suguldyti greta kitų. Žaviosios sidabrinės tėčio akys jau buvo pradėjusios rūdyti, o kartoninės pusiau praviros motinos lūpos buvo sustingusios, veikiausiai vis dar formuodamos nutrukusį knarkimą.

Gelbėtojo rankos ištraukė Lizelę ir nušluostė dulkes bei smulkias nuolaužas nuo jos drabužių.

— Mažoji mergaite, — kalbėjo vyrai, — sirenos pavėlavo. Ką tu veikei tame rūsyje? Iš kur žinojai?

Jie nepastebėjo, kad mergaitė rankose vis dar spaudžia knygą. Savo atsakymą ji išrėkė. Kurtinantis gyvosios klyksmas.

— Tėtuk!

Dar kartą. Suklikus šaižiau ir aukštesniu tonu, jos veidą išvagojo raukšlės.

— Tėtuk, tėtuk!

Vyrai perdavė vienas kitam į rankas šaukiančią, aimanuojančią ir verkiančią Lizelę. Jei ji ir buvo sužeista, skausmo nejautė, tik išsilaisvino iš vyrų rankų, kapstėsi nuolaužose, šaukė ir verkė.

Ji vis dar nepaleido iš rankų knygos.

Mergaitė beviltiškai laikėsi už žodžių, išgelbėjusių jai gyvybę.

98-oji diena

Pirmąsias devyniasdešimt septynias dienas po Hanso Hubermano grįžimo 1943-iųjų balandį viskas buvo gerai. Neretai jis susimąstydavo apie Stalingrade kovojantį savo sūnų, tačiau vylėsi, kad bent dalis jo paties sėkmės teka ir jaunuolio gyslomis.

Trečią vakarą namie jis grojo akordeonu. Pažadą tesėti reikėjo. Virtuvėje buvo sriubos ir linksmų istorijų, skambėjo muzika ir keturiolikmetės juokas.

— Saumensch, — įspėjo ją motina, — liaukis šitaip garsiai kvatojusi. Jo pokštai ne tokie jau juokingi. Be to, jie nešvankūs...

Prabėgus savaitei, Hansas buvo priverstas tęsti savo tarnybą, todėl prisistatė į vieną iš miesto kariuomenės būstinių. Jis pasakojo, esą cigarečių ir maisto ten netrūko, o kartais jis net parnešdavo vieną kitą sausainį ar uogienės. Viskas priminė senus gerus laikus. Smulkaus masto antskrydis gegužę. Heil Hitler šūksniai šen bei ten, tačiau viskas buvo gerai.

Tuomet išaušo devyniasdešimt aštuntoji diena.

*** Trumpas senyvos moters pastebėjimas ***

Stovėdama Miuncheno gatvėje, ji tarė: „Jėzau, Marija, Juozapai šventas, kaip norėčiau, kad jie liautųsi vedę juos čionai. Tie leisgyviai žydai neša nelaimę. Tai blogas ženklas.

Kaskart juos išvydusi suprantu, kad mūsų laukia galas.“

Tai buvo toji pati senutė, kuri pranešė apie žydus, vedamus pro Molchingą, kai Lizelė pirmą kartą juos išvydo. Pažvelgus iš arčiau, jos veidas priminė džiovintą slyvą, tik buvo baltas it popierius. Jos akys buvo venos mėlynumo, o pranašystė — visiškai tiksli.