Маркус Зузак - Knygų vagilė

Net ir raukšlelės aplink jos akis susikibdavo rankomis.

Akordeono svoris tikriausiai kėlė jai skausmą, tačiau liko sėdėti.

Roza taip niekada ir nepapasakojo Hansui apie šias akimirkas, tačiau Lizelė tikėjo, kad būtent Rozos maldos padėjo tėčiui išgyventi nelaimę, į kurią Esene pateko LSE vyrai. Jei jos ir nepagelbėjo, tuomet tikrai nepakenkė.

Nelaimingas atsitikimas

Vieną neįtikėtinai vaiskią popietę vyrai lipo į sunkvežimio priekabą. Hansas Hubermanas jau buvo įsitaisęs jam skirtoje vietoje, kai prie jo prisiartino Rainholtas Cukeris.

— Pasislink, — išrėžė jis.

— Bitte? Atsiprašau?

Cukeris stovėjo susikūprinęs, galva remdamas sunkvežimio priekabos lubas.

— Sakiau, pasislink, Arschloch, — jam ant kaktos krito riebaluotų, susivėlusių ir drauge sulipusių plaukų sruogos. — Keičiuosi su tavimi vietomis.

Hansas jautėsi suglumęs. Galinė sėdynė buvo bene viena iš nepatogiausių. Joje sėdėti buvo žvarbiausia.

— Kodėl?

— Argi tau svarbu? — Cukerio kantrybė seko. — Galbūt norėsiu iššokti pirmas, kad aplenkčiau tave lenktynėse iki išvietės.

Hansas netruko sumoti, kad likusieji dalinio vyrai stebi šį apgailėtiną ginčą tarp dviejų tariamai suaugusių vyrų. Nusileisti jis nenorėjo, tačiau pasirodyti apgailėtinam buvo neką geriau. Be to, varginanti jų pamaina buvo ką tik pasibaigusi, todėl jis net neturėjo energijos šitai tęsti. Pasilenkęs nusvirduliavo iki laisvos sėdynės priekabos viduryje.

— Kodėl nusileidai tam Scheisskopf? — pasiteiravo greta sėdįs vyras.

Hansas įžiebė degtuką ir pasiūlė pasidalyti cigaretę.

— Ten sėdint žvarbus vėjas baigia man ausis išpūsti.

Keliu stovyklos link judančiam tamsiai žaliam sunkvežimiui buvo likę gal dešimt kilometrų. Brunenvegui pasakojant linksmą istoriją apie prancūzę padavėją, sprogo kairiojo priekinio rato padanga, ir vairuotojas nebepajėgė suvaldyti sunkvežimio. Jis vertėsi daugybę kartų, o priekaboje keikėsi kūliais tarp oro, šviesos, šiukšlių ir tabako besivartantys vyrai. Jiems ieškant, už ko įsitverti, žemė ir dangus vartėsi aukštyn kojomis.

Kai viskas sustojo, vyrai liko susispaudę prie dešinės sunkvežimio priekabos sienos, o jų veidai trynėsi į vieni kitų uniformas. Tuojau pat pasigirdo klausimai apie sveikatą. Staiga vienas iš vyrų, Edis Alma, ėmė šaukti: „Nukelkite nuo manęs tą šunsnukį!“ Savo žodžius paskubomis jis triskart pakartojo. Jo akys susitiko su negyvu Rainholto Cukerio žvilgsniu.

*** Nuostoliai Esene ***

Šeši nudegimai cigaretėmis. Dvi lūžusios rankos. Keletas lūžusių pirštų. Lūžusi Hanso Hubermano koja. Lūžęs Rainholto Cukerio sprandas, trakštelėjęs beveik ties ausų lezgelių linija.

Vyrai tempė vieni kitus iš priekabos tol, kol joje liko tik jų bendražygio kūnas.

Vairuotojas Helmutas Brohmanas sėdėjo ant žemės, kasydamasis galvą.

— Padanga, — aiškino jis. — Ji paprasčiausiai sprogo.

Keletas greta jo prisėdusių vyrų vienbalsiai kartojo tai nebuvus jo kalte. Kiti mindžikavo aplink traukdami cigaretes ir teiravosi, ar jų sužeidimai buvo pakankamai rimti, kad jie būtų atleisti nuo tarnybos. Nedidelė grupelė susibūrė sunkvežimio gale ir spoksojo į kūną.

Prie medžio parimusio Hanso Hubermano koją vis dar vėrė skausmas.

— Aš turėjau žūti vietoj jo, — kalbėjo jis.

— Ką? — nuo sunkvežimio suriko seržantas.

— Jis sėdėjo mano vietoje.

Atgavęs nuovoką, Helmutas Brohmanas grįžo į vairuotojo kabiną. Gulėdamas horizontaliai jis pamėgino užvesti variklį, tačiau sunkvežimis nerodė nė menkiausių gyvybės ženklų. Tuomet buvo pakviestas kitas vilkikas ir greitosios pagalbos automobilis. Pastarasis taip ir nepasirodė.

— Suprantate, ką tai reiškia, tiesa? — tarė Borisas Šiperis. Jie žinojo.

Pakeliui į stovyklą vyrai stengėsi akimis neužkliudyti pravirų Rainholto Cukerio lūpų, perkreiptų pašaipios grimasos. „Sakiau jums, kad reikėjo jį apversti veidu į žemę“, — paminėjo kažkas. Keletą kartų, paprasčiausiai užsimiršę, kai kurie vyrai ištiesė kojas ant kūno. Grįžę į stovyklą, visi įvairiausiais būdais stengėsi išvengti kūno iškėlimo iš sunkvežimio procedūros. Atlikus šį darbą, Hansas Hubermanas spėjo žengti kelis mažus žingsnelius, kai skausmas jo kojoje tapo nebepakeliamas ir parklupdė jį ant žemės.

Po valandos jį apžiūrėjęs gydytojas patvirtino koją iš tiesų lūžus. Greta stovintis seržantas kreivai šypsojosi.

— Ką gi, Hubermanai. Atrodo, tau pavyko išsisukti, ar ne? — purtydamas apvalų veidą ir traukdamas cigaretę kalbėjo seržantas. Jis ėmė pasakoti Hansui apie tolesnę įvykių eigą. — Dabar tu ilsėsies. Jie manęs paklaus, ką su tavimi daryti. Pasakysiu jiems, kad dirbai puikiai, — jis išpūtė dūmų debesį. — Manau, pasakysiu jiems, kad tarnybai LSE tu esi nebetinkamas ir kad tave derėtų išsiųsti atgal į

Miuncheną, kur dirbtum kontoroje ar kokį kitokį darbą. Kaip tau visa tai skamba?

— Skamba gerai, seržante, — skausmo iškreiptas jo veidas nesugebėjo sulaikyti juoko.

Borisas Šiperis pabaigė cigaretę.

— Tikrai gerai, kad tave kur. Tau pasisekė, kad man patinki, Hubermanai. Pasisekė, kad esi doras žmogus, negailintis cigarečių.

Greta esančiame kambaryje vyrai maišė gipsą.

Kartus klausimų skonis

Įpusėjus vasariui ir prabėgus vos savaitei po Lizelės gimtadienio, ji su Roza pagaliau sulaukė detalaus laiško iš Hanso Hubermano. Tekina atbėgusi nuo pašto dėžutės, parodė laišką motinai. Roza liepė Lizelei perskaityti jį garsiai, ir nė viena iš jų nepajėgė nuslėpti jaudulio sužinojusios apie lūžusią jo koją. Lizelė buvo tokia priblokšta, kad kitą sakinį tik sužiopčiojo lūpomis.

— Kas atsitiko? — nekantravo Roza. — Saumensch?

Lizelė pakėlė žvilgsnį nuo laiško, pasiruošusi visa gerkle surikti. Seržantas tesėjo savo žodį.

— Jis grįžta namo, mama. Tėtukas grįžta namo!

Jos puolė viena kitai į glėbį tiesiog virtuvėje, savo kūnais suspausdamos laišką. Lūžusi koja iš tiesų tapo ypatinga proga švęsti.

Išgirdusi naujienas, Barbara Štainer nesitvėrė savame kailyje. Paglosčiusi Lizelės rankas, ji sukvietė likusią šeimyną. Virtuvėje sužinoję, kad Hansas Hubermanas grįžta namo, visi Štaineriai skrajojo tarsi ant sparnų. Rudis šypsojosi ir juokėsi, nors Lizelė matė, kad tam prireikė nemažai pastangų. Taip pat ji juto ir jo burnoje besikaupiantį kartų klausimų skonį.

Kodėl jis?

Kodėl Hansas Hubermanas, o ne Aleksas Štaineris?

Klausimai turėjo prasmės.

Įrankių rinkinys, kraujuojantysis ir meškiukas

Nuo pat tėvo šaukimo į kariuomenę praėjusį spalį Rudžio pyktis pamažu augo. Žinios apie Hanso Hubermano grįžimą šį jausmą dar paaštrino. Tačiau Lizelei jis apie tai neprasitarė. Nenuskambėjo nė vienas skundas, esą tai buvo neteisinga. Jis nusprendė veikti.

Įprastu vagysčių laiku, pamažu miestą gaubiant tamsai, Himelio gatve jis tempė metalinę dėžę.

*** Rudžio įrankių dėžė ***

Tai buvo nelygiai raudonai nudažytas, šiek tiek už batų dėžę didesnis dėklas. Jame buvo štai kas: Surūdijęs kišeninis peiliukas x 1.

Nedidelis žibintuvėlis x 1.

Plaktukas x 2 (vienas mažas, kitas vidutinio dydžio).

Šluostė rankoms x 1.

Atsuktuvas x 3 (skirtingų dydžių).

Slidininko kaukė x 1.

Švarių kojinių pora x 1.

Pliušinis meškiukas x 1.

Lizelė pastebėjo jį pro virtuvės langą — tą pačią tikslingą eiseną ir ryžto kupiną veidą, kaip ir tą dieną, kai jis buvo išėjęs ieškoti savo tėvo. Įrankių dėžės rankeną jis spaudė taip stipriai, kaip tik pajėgė, o jo judesius kaustė įsiūtis.