Маркус Зузак - Knygų vagilė

Paėmęs vieną manekeno ranką, Rudis patapšnojo Lizelei per petį. Persigandusi ji atsigręžė, o šis ją draugiškai ištiesė:

— Malonu susipažinti.

Keletą minučių jie klajojo siaurais krautuvės praėjimais. Rudis pasuko prekystalio link. Užkliuvęs už tuščios dėžės ir parvirtęs, jis aiktelėjo, nusikeikė ir nusvirduliavo išėjimo link.

— Tai juokinga, — tarė jis. — Palauk čia minutėlę.

Ant kelių laikydama manekeno ranką, Lizelė sėdėjo ir laukė, kol Rudis grįžo su degančiu žibintu iš bažnyčios.

Jo veidą supo šviesos apskritimas.

— Tai kurgi toji dovana, apie kurią šitiek gyreisi? Geriau jau tai nebūtų vienas iš tų keistų manekenų.

— Atnešk čia žibintą.

Rudžiui pasiekus tolimąjį skyrių kairėje krautuvės dalyje, viena ranka Lizelė perėmė žibintą, kita tuo pat metu braukdama per kabančius kostiumus. Ištraukusi vieną, ji tuojau pakabino jį atgal ir pakeitė kitu.

— Vis dar per didelis.

Dar po poros mėginimų prieš Rudžio Štainerio akis ji iškėlė tamsiai mėlyną kostiumą.

— Ar šis atrodo tavo dydžio?

Kol Lizelė sėdėjo tamsoje, Rudis matavosi kostiumą už vienos iš uždangų. Buvo matyti tik nedidelis šviesos apskritimas ir besirengiantis šešėlis.

Grįžęs jis iškėlė žibintą, kad Lizelė galėtų jį apžiūrėti. Išlaisvintas iš už uždangos, aukštas šviesos stulpas išryškino dailų kostiumą. Po juo matėsi purvini Rudžio marškiniai ir nudėvėti batai.

— Na? — paklausė jis.

Lizelė vis dar apžiūrinėjo jį. Sukdama aplink berniuką ratus, ji gūžčiojo pečiais.

— Neblogai.

— Neblogai! Atrodau kur kas geriau nei vien tik neblogai.

— Netinka batai. Ir tavo veidas.

Apsimesdamas įpykęs, Rudis pastatė žibintą ant prekystalio ir ėmė artintis prie jos. Lizelė buvo priversta sau pripažinti, kad ją suėmė jaudulys. Su palengvėjimu ir nusivylimu stebėjo, kaip Rudis užkliuvo ant sudarkyto manekeno ir parvirto.

Gulėdamas ant grindų, jis juokėsi.

Tuomet stipriai užsimerkė.

Lizelė nuskubėjo prie jo.

Keturpėsčia ji pasilenkė prie berniuko.

Pabučiuok jį, Lizele, pabučiuok jį.

— Rudi, ar tau viskas gerai? Rudi?

— Ilgiuosi jo, — išsitiesęs ant grindų, pratarė jis.

— Frohe Weihnachten, — atsakė Lizelė, padėdama jam atsistoti ir pasitaisyti kostiumą. — Laimingų šventų Kalėdų.

DEVINTA DALIS

 Paskutinis nepažįstamasis

apie

kitą pagundą — lošėją kortomis — sniegą Stalingrade — amžinai jauną brolį — nelaimingą atsitikimą — kartų klausimų skonį — įrankių rinkinį — kraujuojantįjį ir meškiuką — sugedusį lėktuvą ir grįžimą namo

Kita pagunda

Šįkart ji rado sausainių. Tačiau jie buvo ilgokai pastovėję.

Tai buvo nuo Kalėdų likę Kipferl ; ant stalo jie veikiausiai pragulėjo porą savaičių. Apatiniai, tarsi miniatiūrinės pasagos su cukrinio glajaus sluoksniu viršuje, buvo prilipę prie lėkštės dugno. Likusieji, sukrauti ant jų, priminė sunkiai kramtomą kalvą. Ji juos užuodė vos įsitvėrusi į palangę. Kambarys kvepėjo cukrumi, tešla ir tūkstančiu puslapių.

Raštelio nebuvo, tačiau Lizelė netruko susiprasti, kad Ilza Herman jos laukė, ir net neketino pasiduoti abejonėms, kad sausainiai nebuvo jai skirti. Grįžusi prie lango, ji sušnabždėjo pro plyšį. Šnabždesio vardas buvo Rudis.

Tądien jie atkulniavo pėsti, mat kelias dviračiams buvo per slidus. Berniukas ėjo sargybą po langu. Išgirdęs Lizelės balsą, iškišo galvą ir priešais save išvydo lėkštę su skanėstais. Nereikėjo ilgai jo įtikinėti ją paimti.

Akimis rydamas sausainius pasiteiravo:

— Ar yra dar ko nors? Gal šlakelis pieno?

— Ką?

— Pieno, — pakartojo jis šiek tiek garsiau. Jei ir pažino įžeidų Lizelės toną, tuomet tikrai to neparodė.

Virš jo vėl pasirodė knygų vagilės veidas.

— Gal tu visai kvailas? Leisk man nušvilpti knygą.

— Žinoma. Aš tik sakau...

Lizelė nutipeno iki tolimesnės lentynos už stalo. Radusi popieriaus ir rašiklį, ji iškeverzojo Ačiū ir paliko raštelį viršuje.

Dešinėje pastebėjo tarsi kaulą kyšančią knygą. Blyškią jos viršelių spalvą kone gąsdino juodos pavadinimo raidės. Die Letzte Menschliche Fremde — „Paskutinis nepažįstamasis“. Lizelei traukiant ją iš lentynos, knyga švelniai šnarėjo. Nuo jos pakilo nedidelis dulkių debesis.

Grįžusi prie lango ir jau rengdamasi šokti lauk, Lizelė išgirdo bibliotekos durų girgždesį.

Vienas mergaitės kelis buvo pakeltas, o knygą vagianti ranka atremta į lango rėmą. Atsigręžusi triukšmo pusėn, tarpduryje ji išvydo mero žmoną, pasidabinusią nauju chalatu ir šlepetėmis. Ant chalato kišenėlės buvo išsiuvinėta svastika. Propaganda pasiekė net vonios kambarius.

Kelias akimirkas jos stebėjo viena kitą.

Pažvelgusi į Ilzos Herman krūtinę, ji ištiesė ranką. Hei l Hitler.

Mergaitė jau ketino sprukti, kai netikėtai jai toptelėjo mintis.

Sausainiai.

Jie ten stovėjo ištisas savaites.

Tai reiškė, kad jei pats meras buvo užsukęs į biblioteką, jis turėjo juos pastebėti. Turėjo paklausti, kodėl jie ten buvo. Arba — vos tik Lizelė suvokė šią mintį, ją užliejo keistas džiaugsmas — galbūt tai buvo visai ne mero biblioteka, o jos. Ilzos Herman.

Lizelė nesuprato, kodėl jai tai atrodė taip svarbu, tačiau ją be galo džiugino žinojimas, kad knygų prigrūstas kambarys priklausė moteriai. Būtent ji parodė mergaitei biblioteką ir tiesiogine prasme atvėrė jai galimybę. Šitaip buvo kur kas geriau. Viskas atsistojo į savo vietas.

Mero žmonai krustelėjus, Lizelė pasirengė šuoliui ir paklausė:

— Šis kambarys priklauso jums, ar ne?

Ilza Herman įsitempė.

— Anksčiau skaitydavau čia su savo sūnumi. Tačiau tuomet...

Ranka Lizelė palietė tuščią erdvę sau už nugaros. Priešais jos akis iškilo ant grindų sėdinčios motinos su sūnumi glėbyje vaizdas. Ji skaitė ir pirštu rodė į paveikslėlius bei žodžius. Tuomet lange ji išvydo karą. „Žinau.“

Iš lauko pasigirdo balsas.

— Ką sakei?!

— Tylėk, Sauker l , ir stebėk gatvę, — piktai sušnypštė Lizelė ir, vėl atsigręžusi į Ilzą Herman, atsargiai tęsė. — Taigi visos šios knygos...

— Didžioji dalis priklauso man. Keletas jų yra mano vyro, keletas, kaip žinai, mano sūnaus.

Lizelė susigėdo. Jos skruostus išmušė karštis.

— Visuomet maniau, kad tai mero kambarys.

— Kodėl? — Atrodė, lyg Lizelės žodžiai būtų moterį pralinksminę.

Lizelė pastebėjo svastikas ir ant Ilzos Herman šlepečių.

— Juk jis meras. Maniau, kad jis daug laiko praleidžia skaitydamas.

Mero žmona sukišo rankas į chalato kišenes.

— Pastaruoju metu dažniausiai šiuo kambariu naudojiesi tu.

— Ar skaitėte šią? — Lizelė iškėlė „Paskutinį nepažįstamąjį“.

— Taip, esu ją skaičiusi, — įdėmiau pažvelgusi į pavadinimą, atsakė Ilza.

— Gera?

— Nebloga.

Lizelė panoro sprukti, tačiau jautė keistą įsipareigojimą dar pasilikti. Ji jau ketino prasižioti, tačiau žodžių jos galvoje buvo per daug ir jie skriejo per greit. Keletą kartų mėgino nutverti bent kelis, tačiau pirmoji iniciatyvos ėmėsi mero žmona.

Lange ji išvydo Rudžio veidą, tiksliau sakant, jo žvakės liepsną primenančius plaukus.

— Manau, tau jau laikas eiti, — tarė ji. — Jis tavęs laukia.

Pakeliui į namus jie smaguriavo.