Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Jis prašė manęs perduoti ją tau, kai būsi pasirengusi, — kalbėjo Roza. — Iš pradžių ketinau ją tau atiduoti per gimtadienį, tačiau nusprendžiau palaukti Kalėdų.

Roza atsistojo su keista išraiška veide. Tai nebuvo išdidumas. Veikiau prisiminimų svoris. Ji tarė:

— Manau, tu visada buvai pasirengusi, Lizele. Nuo pat tos dienos, kai atsiradai čia, prisispaudusi prie vartų, tau buvo lemta ją turėti.

Knyga perėjo iš vienų rankų į kitas.

Viršelis atrodė šitaip:

*** Žodžių barstytoja ***

Trumpas minčių rinkinys Lizelei Meminger.

Lizelė spoksojo, laikydama ją gležnose rankose.

— Ačiū, mama.

Ji ją apkabino.

Ji be galo troško pasakyti Rozai Huberman, kaip ją mylėjo. Gaila, kad žodžiai taip ir liko neištarti.

Senųjų laikų vardan Lizelė ketino perskaityti knygą rūsyje, tačiau motina ją perkalbėjo.

— Maksas tame rūsyje susirgo ne be priežasties, — tikino ji. — Galiu tau pasakyti vieną dalyką, mergaite. Neketinu leisti tau susirgti.

Ji skaitė virtuvėje.

Ant viryklės žaižaravo raudonai geltona liepsna.

„Žodžių barstytoja“.

Vieną po kito ji apžiūrinėjo eskizus, skaitė pasakojimus ir tyrinėjo paveikslėlius su užrašais. Tokius, kaip ant pakylos stovintis Rudis su trimis aukso medaliais ant kaklo. Po juo buvo žodžiai: „Citrinų spalvos plaukai“. Čia buvo ir sniego senis, ir trylikos dovanų sąrašas, o įrašų apie nesuskaitomas naktis rūsyje ar prie židinio nė minėti neverta.

Žinoma, daugybė knygoje užrašytų minčių, eskizų ir sapnų siejosi su Štutgartu, Vokietija ir fiureriu. Čia buvo ir prisiminimų apie Makso šeimą. Jis negalėjo atsispirti jų nepaminėjęs. Jis privalėjo. Tuomet ji pasiekė 117 puslapį.

Būtent ten pasirodė pati „Žodžių barstytoja“.

Tai buvo pasaka arba legenda. Lizelė nebuvo tikra, kaip ją pavadinti. Net ir po keleto dienų radusi abu žodžius Vokiečių kalbos žodyne, ji nesugebėjo vienos sąvokos atskirti nuo kitos. Ankstesniame puslapyje buvo įrašyta trumpa pastaba.

*** 116 puslapis ***

Lizele, aš ketinau ištrinti šitą pasakojimą. Maniau, kad būsi per daug subrendusi tokiai pasakai, tačiau galbūt nė vienas iš tiesų nesame jai per seni. Mąsčiau apie tave, tavo knygas ir žodžius, ir mano galvoje gimė šis keistas pasakojimas. Viliuosi, kad rasi jame bent kruopelytę gėrio.

Ji pervertė puslapį.

Kartą gyveno keistas mažas žmogutis. Savo gyvenime jis priėmė tris svarbius sprendimus:

— Jis perskirs savo plaukus į priešingą pusę nei kiti.

— Jis užsiaugins keistus trumpus ūsiukus.

— Vieną dieną jis valdys pasaulį.

Jaunasis žmogeliukas ilgai klajojo mąstydamas, planuodamas ir mėgindamas rasti būdą pasisavinti pasaulį. Vieną dieną jam šovė į galvą mintis — tobulas planas. Jis pastebėjo gatve einančią motiną su mažyliu. Ji barė berniuką tol, kol galiausiai jis pravirko. Po keleto minučių švelnių ir raminamų jos žodžių berniukas nurimo ir net nusišypsojo.

Jaunasis žmogutis nuskubėjo prie motinos ir, apkabinęs ją, su kreiva šypsena veide tarė:

— Žodžiai!

— Ką?

Tačiau atsakymo moteris nesulaukė.

Jis jau buvo dingęs.

Taip, fiureris nusprendė, kad pasaulį jam padės užvaldyti žodžiai. „Aš nepaleisiu nė vienos kulkos, — sakė sau jis. — Man neprireiks to daryti.“ — Jis buvo apdairus. Bent jau derėtų tai įvertinti. Jis tikrai nebuvo kvailas. Pirmoji jo plano dalis buvo pasėti žodžius kaip įmanoma didesnėje tėvynės teritorijoje.

Dieną naktį jis juos sėjo ir augino.

Jis stebėjo juos augant, kol galiausiai visoje Vokietijoje sužėlė vešlūs žodžių miškai... Tai buvo užaugintų minčių tauta.

Kol žodžiai augo, mūsų jaunasis fiureris bėrė ir simbolių sėklas, kurios netrukus sužaliavo ir sukrovė žiedus. Išaušo lemiama valanda. Fiureris buvo pasirengęs.

Jis kvietė žmones arčiau šlovingosios savo širdies, viliodamas juos puikiausiais, bjauriausiais žodžiais, kuriuos savo rankomis nuraškė miškuose. Žmonės pagundai pasidavė.

Visi jie buvo išrikiuoti ant konvejerio ir pervežti pro mašiną, kuri per kelias minutes suteikė jiems naują gyvenimą. Žodžiai jiems buvo sumaitinti. Netrukus žmonės žinojo viską, ką jiems derėjo žinoti. Jie buvo užhipnotizuoti.

Vėliau kiekvienam iš jų buvo priskirtas simbolis, ir visi buvo laimingi.

Netrukus žodžių ir simbolių paklausa taip išaugo, kad miškų priežiūrai prireikė vis daugiau ir daugiau žmonių. Vienų darbas buvo lipti į medžius, raškyti žodžius ir mesti juos stovintiesiems apačioje. Tuomet jie tuojau pat būdavo sumaitinami likusiems fiurerio žmonėms, jau neminėsime tų, kurie grįždavo kitos porcijos.

Lipdavę į medžius žmonės buvo vadinami žodžių barstytojais.

Geriausiai šį darbą atlikdavo tie, kurie suprato žodžiuose slypinčią galią. Tokie žmonės visuomet sugebėdavo įsilipti aukščiau nei kiti. Viena tokių žodžių barstytojų buvo maža liesa mergaitė. Ji savo regione buvo pripažinta geriausia, nes suprato, koks bejėgis žmogus yra BE žodžių. Ji jautė jiems alkį. Troško jų.

Tačiau vieną dieną ji sutiko vyrą, kuris jos tėvynėje buvo niekinamas, nors ir buvo joje gimęs. Jie tapo gerais draugais, o kai vyras susirgo, žodžių barstytoja leido tik vienai ašarai nukristi ant jo veido. Toji draugystės ašara — vienas vienintelis žodis — išdžiūvo ir virto sėkla. Kitą kartą nuėjusi į mišką mergaitė pasodino sėklą tarp kitų medžių. Ji palaistydavo ją prieš ir po kiekvienos savo pamainos.

Kurį laiką neįvyko nieko, tačiau vieną popietę, atėjusi patikrinti savo augalėlio po ilgos žodžių barstymo dienos, ji išvydo mažytį daigelį. Ilgą laiką į jį spoksojo.

Medis augo greičiau už bet kurį kitą ir netrukus tapo aukščiausiu visame miške. Visi būriavosi prie jo pasižiūrėti. Susirinkę žmonės šnabždėjosi tarpusavyje ir laukė... fiurerio.

Įsiutęs jis tuojau pat pareiškė, kad medis turi būti nukirstas. Išgirdusi tai, žodžių barstytoja ėmė brautis pro minią. Parkritusi ant kelių, ji maldavo:

— Prašau, negalite jo nukirsti.

Deja, fiurerio tai nesujaudino. Jis negalėjo sau leisti daryti išimčių. Kol žodžių barstytoja buvo tempiama šalin, fiureris atsigręžė į savo dešiniąją ranką ir tarė:

— Kirvį, prašau.

Kaip tik tą akimirką žodžių barstytoja išsilaisvino iš ją sugriebusių rankų ir pasileido bėgti. Ji ėmė kopti į medį ir, net fiureriui kapojant jo kamieną, kopė vis aukščiau, kol pasiekė viršutines medžio šakas. Apačioje netilo balsai ir kirvio smūgiai. Debesys, tarsi baltos pabaisos pilkomis širdimis, plaukė dangumi. Išsigandusi, tačiau kupina ryžto, žodžių barstytoja nejudėjo iš vietos. Ji laukė, kol medis parvirs. Tačiau ir jis nejudėjo.

Prabėgo ne viena valanda, o fiurerio kirvis taip ir nepajėgė atkirsti nė menkiausio žievės gabalėlio. Alpdamas iš nuovargio, fiureris įsakė kitam vyrui jį pakeisti.

Bėgo dienos.

Skubėjo savaitės.

Nė vienas iš šimto devyniasdešimt šešių kareivių nesugebėjo sužeisti žodžių barstytojos medžio.

— O ką gi ji ten valgo? — klausinėjo žmonės.

— Kaip ji ten miega?

Jie nežinojo, kad kiti žodžių barstytojai pametėdavo jai maisto atsargų ir, nusileidusi ant žemiau esančių šakų, ji jas susirinkdavo.