Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Ar esi tikra, kad daugiau ten nieko nebuvo? — neatlyžo Rudis. — Turėjo būti dar ko nors.

— Mums ir taip pasisekė, kad gavome sausainių, — tarė Lizelė, tyrinėdama dovaną Rudžio rankose. — O dabar sakyk tiesą. Ar suvalgei bent vieną, kol buvau viduje?

— Ei, juk iš mudviejų tu esi vagilė, ne aš, — pasipiktinęs atrėžė jis.

— Nemeluok man, Saukerl, matau tavo cukrumi aplipusius skruostus.

Sunerimęs Rudis paėmė lėkštę į vieną ranką, o su kita ėmė valytis veidą.

— Nesuvalgiau nė vieno, prisiekiu.

Iki tilto jie sušveitė pusę sausainių, o likusius Himelio gatvėje pasidalijo su Tomiu Miuleriu.

Kai jų nebeliko, visiems galvoje sukosi vienintelė mintis, kurią Rudis išsakė balsu:

— Ką, po galais, darysime su lėkšte?

Lošėjas kortomis

Kol Lizelė su Rudžiu kimšo sausainius, besiilsintys LSE vyrai lošė kortomis netoli Eseno esančiame miestelyje. Jie buvo ką tik įveikę ilgą kelią iš Štutgarto ir dabar lošė iš cigarečių. Rainholtui Cukeriui nesisekė.

— Prisiekiu, jis sukčiauja, — piktai murmėjo jis.

Kareivines jiems atstojo apgriuvusi pašiūrė, o Hansas Hubermanas buvo ką tik laimėjęs trečią partiją iš eilės. Pasipiktinęs Cukeris sviedė kortas ir trimis purvinais pirštais perbraukė savo riebaluotus plaukus.

*** Keletas faktų apie rainholtą cukerį ***

Jam buvo dvidešimt ketveri. Laimėjęs lošimo partiją, jis piktdžiugiškai prisikišdavo tabako lazdeles sau po norimi ir giliai įtraukdavo jų aromato. „Jos kvepia pergale“, — sakydavo jis. Ak, taip, dar vienas dalykas.

Jis mirė pravira burna.

Priešingai nei jaunuolis jo kairėje, Hansas Hubermanas nesipuikavo savo laimėjimu. Jis net buvo pakankamai dosnus, kad kiekvienam iš savo kolegų atiduotų po cigaretę ir ją jiems pridegtų. Neprieštaravo nė vienas, išskyrus Rainholtą Cukerį. Griebęs cigaretę iš Hanso rankų, jis sviedė ją atgal ant apverstos dėžės.

— Man nereikia tavo labdaros, seni, — rėžė jis ir išėjo.

— Kas jam pasidarė? — pasiteiravo seržantas, tačiau nė vienas iš vyrų nesivargino jam atsakyti. Rainholtas Cukeris tebuvo dvidešimt ketverių metų jaunuolis, nemokėjęs žaisti kortomis, net jei nuo to būtų priklausiusi jo gyvybė.

Jis nebūtų niekinęs Hanso Hubermano, jei nebūtų pralošęs jam savo cigarečių. Jei jis nebūtų jo niekinęs, veikiausiai nebūtų užėmęs jo vietos sunkvežimio priekaboje, po keleto savaičių važiuojant visai nepavojingu keliu.

Viena sėdynė, du vyrai, trumpas ginčas ir aš.

Kartais žmonių mirtis man atrodo tokia bergždžia.

Sniegas Stalingrade

1943-iųjų sausio viduryje Himelio gatvė kaip paprastai buvo tamsi ir apgailėtina. Užvėrusi kiemo vartus, Lizelė nužingsniavo iki ponios Holtzapfel durų ir pabeldė. Jas atidaręs žmogus ją nustebino.

Iš pradžių ji palaikė vyrą vienu iš jos sūnų, tačiau jis nebuvo panašus į vaikinus iš įrėmintos nuotraukos prie durų. Atrodė kur kas vyresnis, nors spręsti buvo sunku. Jo veidą dengė nelygi barzda, o akys rėkte rėkė skausmu. Iš palto rankovės kyšojo tvarsčiais apsukta vyro ranka, o pro juos skverbėsi vyšnios raudonumo kraujas.

— Galbūt tau derėtų grįžti vėliau.

Lizelė mėgino įžiūrėti už jo. Ji jau buvo besušunkanti poniai Holtzapfel, tačiau vyras pastojo jai kelią.

— Vaike, — pakartojo jis, — sugrįžk vėliau. Pats tave pakviesiu. Kur tu gyveni?

Daugiau nei po trijų valandų pasigirdo beldimas į Himelio gatvės 33-iojo namo duris, už kurių stovėjo tas pats vyriškis. Vyšnių spalvos kraujas dabar priminė slyvas.

— Dabar ji gali tave priimti.

Išėjusi į apniukusį pilką lauką, Lizelė nesusilaikė nepaklaususi, kas nutiko vyro rankai. Prieš atsakydamas, vyras išpūtė šiek tiek oro pro šnerves ir vienu skiemeniu iškošė:

— Stalingradas.

— Atleiskite? — kalbėdamas jis buvo atsigręžęs prieš vėją. — Neišgirdau jūsų.

Šįkart jo atsakymas nuskambėjo garsiau ir buvo išsamesnis.

— Mano rankai nutiko Stalingradas. Buvau pašautas tarp šonkaulių ir netekau trijų pirštų. Ar dabar pakankamai aiškiai atsakiau? — įkišęs sveikąją ranką į kišenę, jis virptelėjo, niekindamas vokišką vėją. — Manai, čia šalta?

Lizelė palietė greta buvusią sieną. Ji negalėjo meluoti.

— Taip, žinoma.

— Joks čia šaltis, — nusijuokė vyras. Išsitraukęs cigaretę, įsikišo ją tarp dantų ir pamėgino uždegti degtuką viena jam likusia ranka. Tokiame prastame ore tai būtų buvę sudėtinga padaryti ir dviem, tačiau viena buvo paprasčiausiai neįmanoma. Sviedęs degtukų dėžutę žemėn, jis nusikeikė.

Lizelė ją pakėlė.

Paėmusi iš jo cigaretę ir įsidėjusi į burną, ji pamėgino įžiebti degtuką, tačiau ir jai nesisekė.

— Turi ją traukti, — paaiškino vyras. — Tokiu oru pridegsi ją tik tuo atveju, jei trauksi. Verstehst?

Ji pamėgino dar kartelį, mėgindama prisiminti, kaip tai darydavo tėtis. Šįkart jos burna prisipildė dūmų. Jie raizgėsi aplink dantis ir kuteno gerklę, tačiau ji sutvardė kosulį.

— Puiku, — tarė jis, paimdamas cigaretę. Įtraukęs kartą ištiesė savo sveikąją, kairiąją, ranką. — Michaelis Holtzapfelis.

— Lizelė Meminger.

— Eini skaityti mano motinai?

Kaip tik tuo metu Lizelė pajuto už nugaros prisiartinusią motiną.

— Michaelį? — nustebo Roza. — Čia tikrai tu?

— Guten Tag , frau Huberman, ilgai nesimatėme, — linktelėjo Michaelis Holtzapfelis.

— Atrodai toks...

— Susenęs?

Roza vis dar buvo apstulbusi, tačiau netruko suimti save į rankas.

— Ar norėtumei užeiti? Kaip matau, susipažinai su mano globotine. — jos žodžiai nutįso išvydus kruviną ranką.

— Mano brolis žuvo, — tarė Michaelis Holtzapfelis. Geriau jis nebūtų užvožęs nė sveikuoju savo kumščiu. Roza susvirduliavo. Be abejo, karas reiškė žūtį, tačiau artimo greta gyvenusio ir kvėpavusio žmogaus mirtis visuomet priverčia žemę slysti iš po kojų. Roza juk stebėjo augančius abu Holtzapfelių berniukus.

Susenęs jaunuolis išdėstė įvykių detales neprarasdamas savitvardos.

— Kai jį atgabeno, lankiausi viename iš pastatų, kuriame buvome įrengę karo lauko ligoninę. Tai įvyko prieš savaitę iki man sugrįžtant namo. Tris tos savaitės dienas, iki jam išeinant, praleidau greta jo lovos...

— Man labai gaila, — atrodė, tarsi žodžiai nenorėjo lįsti iš Rozos lūpų. Lizelei už nugaros tą vakarą stovėjo kitas žmogus, tačiau mergaitė nedrįso atsigręžti ir pasižiūrėti.

— Prašau, — nutraukė ją Michaelis. — Daugiau nieko nesakykite. Ar galiu išsivesti mergaitę paskaityti? Abejoju, ar motinos ausis šiandien pasieks bent vienas žodis, tačiau ji kvietė ją ateiti.

— Taip, veskis ją.

Jie jau buvo įveikę pusę takelio, kai Michaelis Holtzapfelis kai ką prisiminė ir grįžo atgal.

— Roza? — jai prireikė akimirkos vėl atverti duris. — Girdėjau, kad jūsų sūnus buvo ten. Rusijoje. Buvau sutikęs vieną žmogų iš Molchingo, kuris man apie tai papasakojo. Tačiau esu tikras, kad tai jau žinojote.

Dabar Roza stengėsi jį sulaikyti. Išbėgusi laukan, ji sugriebė jo rankovę.

— Ne. Vieną dieną jis išėjo iš namų ir daugiau nebegrįžo. Mėginome jo ieškoti, tačiau tuo metu įvyko tiek daug, kad...

Michaelis Holtzapfelis buvo pasiryžęs sprukti. Mažiausiai jis norėjo išgirsti dar vieną graudų pasakojimą. Traukdamasis nuo jos, jis tarstelėjo:

— Mano žiniomis, jis vis dar tebėra gyvas.

Prie vartų jis prisijungė prie Lizelės, tačiau šioji nekrustelėjo iš vietos. Ji stebėjo nušvitusį ir tą pačią akimirką vėl neviltyje paskendusį Rozos veidą.