Маркус Зузак - Knygų vagilė

Siautė pūgos. Lijo lietus. Metų laikai keitėsi, o žodžių barstytoja nejudėjo iš vietos.

Paskutinis medkirtys, galiausiai nuleidęs rankas, jai sušuko:

— Žodžių barstytoja! Dabar gali nulipti! Čia nėra nė vieno, kuris pajėgtų nukirsti tavo medį!

Žodžių barstytoja išgirdo tik tolimą vyro balsą, todėl tyliai sušnabždėjo:

— Ne, dėkoju.

Ji nuleido savo žodžius tarp šakų.

Niekas nebesuskaičiavo, kiek laiko prabėgo, tačiau vieną popietę mieste pasirodė naujas medkirtys. Jo krepšys atrodė jam per sunkus. Jo akys buvo apsunkusios, o nuo pėdų varvėjo nuovargis.

— Medis, — kreipėsi jis į žmones. — Kur yra tas medis?

Stebėtojų minia nusekė jam įkandin. Medkirčiui pasiekus medį, viršutines jo šakas dengė debesys. Viskas, ką žodžių barstytoja girdėjo, buvo žmonių šūksniai, esą atvyko naujas medkirtys, pasiryžęs padaryti galą jos protestui.

— Ji nesutiks nusileisti žemyn, — sakė žmonės. — Dėl nieko.

Jie nežinojo, kas buvo tasai medkirtys ir kad jų žodžiai jo ryžto nepalaužė.

Jis atsegė savo krepšį ir išsitraukė kai ką daug mažesnio už kirvį.

— Kaipgi tu nukirsi medį su senu plaktuku? — šaipėsi žmonės. Jaunuolis nesiklausė. Jis toliau kuitėsi savo krepšyje, ieškodamas vinių. Tris iš jų sukandęs, ketvirtąjį pamėgino įkalti į kamieną. Pirmosios šakos buvo labai aukštai, todėl nusprendė, kad jam prireiks keturių vinių, ant kurių galėtų palypėti, kad jas pasiektų.

— Tik pažvelkite į šitą kvailį, — suriaumojo vienas iš stebėtojų. — Niekam kitam nepavyko...

Staiga jis nutilo.

Pirmoji vinis įsmigo į kamieną ir po penketo smūgių plaktuku jau tvirtai laikėsi jame. Po jo — antroji, ir jaunuolis pradėjo lipti.

Įkalęs ketvirtąją vinį, jis buvo pasirengęs sutikti iššūkį ir kopė toliau. Vaikinas troško šūktelėti, tačiau nusprendė susilaikyti.

Atrodė, tarsi medžio kamienas būtų begalinis. Pasiekti viršutines šakas prireikė daugybės valandų, o galiausiai, įveikęs savo kelią, jis rado žodžių barstytoją, miegančią tarp antklodžių ir debesų.

Kurį laiką jis ją stebėjo.

Saulės kaitra šildė debesų stogą.

Jaunuolis pasilenkė ir palietė jos ranką, šitaip mergaitę pažadindamas. Pasitrynusi akis, ji ilgai žvelgė į vaikino veidą ir galiausiai prakalbo:

— Ar čia tikrai tu?

„Ar nuo tavo skruosto aš pakėliau šią sėklą?“ — mąstė ji.

Vaikinas linktelėjo.

Drebančia širdimi, tvirčiau suspausdamas šakas, jis atsakė:

— Taip.

Medžio viršūnėje jie pasiliko drauge. Debesims išsisklaidžius, prieš jų akis nusidriekė visas miškas.

— Jis nesiliaus vešėjęs, — aiškino ji.

— Lygiai kaip ir šitas medis, — atsakė jaunuolis, žvelgdamas į šaką, laikančią jo ranką.

Prisižiūrėję ir pasikalbėję ligi valiai, abu jie ėmė leistis žemyn, palikę antklodes ir maisto atsargas.

Žmonės negalėjo patikėti savo akimis, ir vos žodžių barstytoja ir jaunuolis pastatė kojas ant žemės, ant medžio kamieno ėmė ryškėti kirvių kirčiai. Atsivėrė žaizdos. Žievėje pasirodė įpjovos, o žemė ėmė drebėti.

— Jis nuvirs, — suriko jauna moteris. — Medis tuojau nuvirs! Žodžių barstytojos medis visu begaliniu savo ūgiu ėmė svirti. Jis, traukiamas prie žemės, aimanavo. Pasaulis sudrebėjo, o kai viskas pagaliau nurimo, medis gulėjo tarp kitų miško medžių.

Žodžių barstytojo ir jaunuolis užsilipo ant gulinčio medžio kamieno ir pasileido eiti, aplenkdami kyšančias šakas. Atsigręžę jie išvydo, kad didžioji stebėtojų dalis pasuko savais keliais. Šen ir ten, visur miške.

Tačiau beeidami jie keletu kartų stabtelėjo pasiklausyti. Jiems pasirodė, kad sau už nugarų girdi balsus ir žodžius, čia, ant žodžių barstytojos medžio kamieno.

Kurį laiką Lizelė sėdėjo virtuvėje prie stalo, mąstydama, kur tame didžiuliame miške buvo Maksas Vandenburgas. Pamažu ją užklojo tamsa. Ji užsnūdo. Motina privertė ją eiti į savo lovą, ir mergaitė pakluso, sau prie krūtinės spausdama Makso eskizų knygą.

Tik kai po daugelio valandų pabudo, atsakymas į jos klausimą pagaliau iškilo galvoje.

— Žinoma, — sušnibždėjo ji. — Žinoma, aš žinau, kur jis yra, — tarė ji ir vėl pasinėrė į miegą.

Knygų vagilė sapnavo medį.

Anarchisto kostiumų kolekcija

*** Himelio gatvė 35, gruodžio 24-oji ***

Išvykus abiem tėvams, Štaineriai pakvietė į svečius Rozą ir Trudę Huberman bei Lizelę. Joms atvykus, Rudis vis dar tvarkosi savo drabužius.

Jis pažvelgia į Lizelę, ir jo veide šmėsteli vos pastebima šypsena.

Dangus 1942-ųjų metų Kalėdoms nepagailėjo sniego. Lizelė daugybę kartų perskaitė „Žodžių barstytoją“, pradėdama nuo paties pasakojimo apie ją, baigdama eskizais ir juos lydinčiais komentarais. Kalėdų išvakarėse ji priėmė sprendimą dėl Rudžio. Na ir kas, kad metas vėlus.

Prieš pat sutemstant ji nužingsniavo iki kaimyninių durų ir pranešė turinti jam Kalėdų dovaną.

Pažvelgęs į mergaitės rankas ir šonus, jis paklausė:

— Na, tai kur, po galais, ji yra?

— Et, tuomet pamiršk ją.

Tačiau Rudis suprato. Jis jau buvo matęs šią veido išraišką. Riziką nujaučiančios akys ir drėkstantys pirštai. Jis uoste užuodė nuo Lizelės dvelkiantį vagystės aromatą.

— Šita dovana, — svarstė jis. — Tu jos dar neturi, tiesa?

— Ne.

— Ir neketini jos pirkti, ar ne?

— Žinoma, kad ne. Nejau manai, kad turiu bent grašį kišenėje?

Snaigės vis dar leidosi iš dangaus. Palei veją ledas buvo suskeldėjęs it stiklas.

— Ar turi raktą? — pasiteiravo ji.

— Kokį raktą?

Tačiau Rudžiui neprireikė daug laiko susivokti. Jis pradingo namo gilumoje ir netrukus vėl pasirodė tarpdury. Jis tarė Viktoro Kėmelio žodžiais:

— Laikas eiti apsipirkti.

Besileidžianti tamsa išryškino bažnyčią Kalėdų proga uždarytoje Miuncheno gatvėje. Lizelė žengė sparčiai, stengdamasi neatsilikti nuo savo išstypėlio kaimyno. Pagaliau jie pasiekė reikiamos krautuvės vitriną. STEINER — SCHNEIDERMEISTER. Per prabėgusias savaites vitriną spėjo padengti plonas purvo sluoksnis. Kitoje lango pusėje manekenai stovėjo tarsi prabėgančio laiko liudytojai. Jie atrodė rimti ir absurdiškai stilingi. Jausmo, tarsi jie viską stebėtų, nusikratyti nebuvo lengva.

Rudis pasirausė kišenėje.

Buvo Kūčių vakaras.

Jo tėvas buvo kažkur netoli Vienos.

Berniukas buvo tikras, kad tėvas neprieštaraus dėl jų apsilankymo jo numylėtoje krautuvėje. To reikalavo aplinkybės.

Durys nesunkiai atsidarė, ir jie įėjo vidun. Rudis instinktyviai paspaudė šviesos jungiklį, tačiau elektra jau buvo išjungta.

— Gal turi žvakę?

— Aš jau atsinešiau raktą. Be to, juk tai buvo tavo mintis, — suirzo Rudis.

Šios diskusijos įkarštyje Lizelė netikėtai užkliuvo už nelygumo grindyse. Jai įkandin parklupo ir vienas iš manekenų. Ji kliudė jo ranką ir išvertė nelaimėlį iš stovo tiesiai ant savęs.

— Nuimk nuo manęs tą daiktą! — suriko ji.

Manekenas subyrėjo į keturias dalis. Galva ir kūnas, kojos ir dvi paskiros rankos. Išsilaisvinusi Lizelė atsistojo ir iškošė:

— Jėzau, Marija.