Маркус Зузак - Knygų vagilė

Net ir antskrydžiams nurimus darbo buvo iki kaklo. Jie vykdavo į subombarduotus miestus ir mėgindavo juos sutvarkyti. Sunkvežimio gale sėdėdavo dvylika susikūprinusių vyrų, šokčiojančių ir linguojančių, sunkvežimiui judant nelygiu keliu.

Iš pat pradžių kiekvienam vyrui buvo paskirta vieta sunkvežimyje.

Rainholtas Cukeris sėdėjo kairiosios eilės viduryje.

Hansas Hubermanas buvo pasodintas pačiame sunkvežimio priekabos gale. Jis greit susiprato saugotis įvairių iš visų pusių į jį skrendančių šiukšlių. Labiausiai Hansas vertino pro šalį prašvilpiančias vis dar degančias cigarečių nuorūkas.

*** Visas laiškas namo ***

Mano mielosioms Rozai ir Lizelei, čia viskas gerai. Tikiuosi, abi esate sveikos ir gyvos.

Su meile, tėtis.

Vėlyvą lapkritį jam teko pirmą kartą paragauti padūmavusio tikro antskrydžio skonio. Sunkvežimio link iš visų pusių skriejo nuolaužos, o nespėję pasislėpti žmonės klykė ir bėgiojo. Kur bepažvelgsi, liepsnojo gaisrai, o pastatų griuvėsių krūvos augo akyse. Dūmai stulpais kilo nuo žemės, užpildydami miesto plaučius.

Hansas Hubermanas buvo paskirtas į keturių asmenų grupę. Vyrai išsirikiavo į vieną eilę. Seržantas Borisas Šiperis stovėjo jos priekyje, o jo rankos skendėjo dūmuose. Jam įkandin ėjo Kesleris, Brunenvegas ir galiausiai Hubermanas. Kol seržantas gesino gaisrą, du už jo stovintys vyrai liejo vandenį ant jo, o Hubermanas dėl viso pikto laistė visus tris priešais jį stovinčius vyrus.

Už jo buvęs pastatas sunkiai sudejavo ir suklupo.

Jis krito veidu į žemę, o nuolaužos pažiro vos už keleto metrų nuo Hanso kulnų. Cementas kvepėjo kaip naujas, o dulkių siena netruko pasiekti vyrų.

— Gott verdammt, Hubermanai! — iš liepsnų atskriejo balsas. Paskui jį galvotrūkčiais išbėgo trys vyrai. Visi jie springo pelenais. Net jiems pasukus už kampo, toliau nuo griuvėsių centro, nuo nuvirtusio pastato pakilusi dulkių migla mėgino juos sekti. Ji sėlino jiems įkandin, tokia balta ir šilta.

Susmukę laikiname prieglobstyje, vyrai nesiliovė kosėti ir keiktis. Seržantas pakartojo ankstesnius savo žodžius.

— Po perkūnais, Hubermanai, — valėsi jis lūpas, mėgindamas išlaisvinti nuo storo dulkių sluoksnio. — Kas ten buvo?

— Jis paprasčiausiai nuvirto tiesiai už mūsų.

— Tiek aš ir pats supratau. Man įdomu tai, kokio aukščio jis buvo? Turėjo būti bent dešimties aukštų.

— Ne, pone, manau, tik dviejų.

— Jėzau, — netilo kosulys, — Marija, Juozapai šventas, — dabar iš akių jis krapštė dulkių ir prakaito košę. — Nieko nebuvo galima padaryti.

Valydamasis veidą kitas vyras pridūrė:

— Dėl Dievo meilės, bent kartą norėčiau atsidurti ten, kur jie pataikytų į užeigą. Mirštu, kaip noriu alaus.

Vyrai atsilošė.

Visi jie burnose jautė gesinamo gaisro ir besisklaidančių dūmų skonį. Mintis buvo maloni, nors ir neįmanoma. Jie puikiai žinojo, kad bet koks šiomis gatvėmis tekantis alus būtų visai ne alus, o greičiau pieno kokteilis ar košė.

Visus keturis vyrus nuo galvos iki kojų dengė balkšvai pilka dulkių skraistė. Jiems atsistojus tęsti darbo, jų uniformas išvagojo nedideli įtrūkimai.

Seržantas priėjo prie Brunenvego. Keliais stipriais pliaukštelėjimais jis nubraukė dulkes nuo jo krūtinės. „Taip jau geriau. Čia buvo šiek tiek dulkių, mano drauge.“ Brunenvegui juokiantis, seržantas atsigręžė į savo naujoką. „Hubermanai, šįkart — tu pirmas“.

Keletą valandų jie toliau gesino gaisrus ir įvairiausiais būdais stengėsi įtikinti pastatus nenuvirsti. Kai kurių iš jų sužeistuose šonuose likusios sienų dalys kyšojo tarsi alkūnės. Tai buvo Hanso Hubermano „arkliukas“. Jis kone mėgavosi ieškodamas rūkstančių gegnių ar atskilusių mūro gabalų, kuriais galėtų tas alkūnes paremti.

Jo rankose buvo gausybė rakščių, o dantys padengti dulkėmis iš griuvėsių. Jo lūpas taip pat dengė dabar jau sukietėjusių dulkių sluoksnis. Uniformoje nebuvo likusios nei kišenės, nei klostelės, nei siūlelio, kurie nebūtų buvę padengti sunkaus oro nuosėdų.

Labiausiai darbą jiems sunkino žmonės.

Kartkarčiais jie sutikdavo rūke ryžtingai besiblaškantį žmogų, iš kurio išgirsdavo tik vieną žodį. Paprastai tas žmogus šaukdavo vardą.

Kartais tai būdavo Volfgangas.

— Ar nematėte mano Volfgango?

Jų delnų atspaudai likdavo ant Hanso švarko.

— Stefane!

— Hansi!

— Gusteli! Gusteli Sobojau!

Dulkėms pamažu sklaidantis, nuniokotose gatvėse galėjai išgirsti vis ilgesnį šaukiamų vardų sąrašą. Kartais šūksniai baigdavosi dulkėtu apkabinimu, o kartais — sielvarto aimana ant kelių. Valanda po valandos jų, tarsi saldžiarūgščių svajonių, laukiančių savo išsipildymo, vis daugėjo.

Pavojai susiliejo į vieną. Dulkės, dūmai ir smarkaujančios liepsnos. Sudarkyti žmonių kūnai. Kaip ir kitiems dalinio vyrams, Hansui teko gerokai patobulinti savo gebėjimą užsimiršti.

— Kaip tu, Hubermanai? — kažkuriuo metu pasiteiravo seržantas. Liepsnos laižė jo petį.

Apsunkusia širdimi Hansas linktelėjo jiems abiem.

Įpusėjus pamainai, gatvėje svirduliuodamas pasirodė beginklis ir bejėgis senukas. Baigęs tvirtinti pastato sieną, Hansas atsigręžė ir rado jį stovintį jam už nugaros, kantriai laukiantį savo eilės. Skersai jo veidą raudonavo kraujo dėmė. Ji tįso kaklu žemyn. Senukas vilkėjo baltus marškinius su tamsiai raudona apykakle ir rankose laikė savo koją taip, tarsi ji nepriklausytų jo kūnui.

— Jaunuoli, ar dabar galėtum suremontuoti mane?

Pakėlęs vyriškį ant rankų, Hansas išnešė jį iš miglos.

*** Trumpas ir liūdnas pastebėjimas ***

Apsilankiau toje mažo miestelio gatvėje, senukui vis dar ilsintis Hanso Hubermano rankose.

Dangus buvo širmo žirgo spalvos.

Hansas tai pastebėjo tik atsargiai paguldęs senuką ant lopinėlio cementu padengtos žolės.

— Kas atsitiko? — paklausė vienas iš vyrų.

Hansas pajėgė tik parodyti pirštu.

— A, — ranka patraukė jį tolyn. — Pratinkis prie šito, Hubermanai.

Likusį pamainos laiką jis visiškai pasinėrė į savo darbą. Iš visų jėgų stengėsi nekreipti dėmesio į tolimą žmonių šauksmų aidą.

Po bene dviejų valandų jis bėgo iš pastato, lenkdamas seržantą ir kitus du vyrus. Nežiūrėdamas sau po kojų, užkliuvo ir suklupo. Tik pakilęs ir pastebėjęs vyrus sielvarto kupinomis akimis žvelgiant į jį parvertusią kliūtį, jis suprato.

Kūnas gulėjo kniūbsčias.

Užsidengęs ausis jis gulėjo apkamšytas dulkių ir nuolaužų antklode.

Tai buvo berniukas.

Veikiausiai vienuolikos ar dvylikos.

Leisdamiesi tolyn gatve, netoliese jie išgirdo Rudolfo vardą šaukiančią moterį. Ji tuoj pat pasuko keturių vyrų link ir sutiko juos miglos debesyje. Gležną jos kūną kaustė nerimas.

— Ar nematėte mano berniuko?

— Kiek jam metų? — pasiteiravo seržantas.

— Dvylika.

O, Kristau. O, nukryžiuotasai Kristau.

Visų jų galvose sukosi ta pati mintis, tačiau seržantas nepajėgė prisiversti jai pasakyti ar parodyti kelią.

Moteriai pamėginus prasibrauti pro juos, Borisas Šiperis ją sulaikė.

— Mes ką tik atėjome iš tos gatvės, — užtikrino jis. — Ten jo nerasite.

Palinkusios moters neapleido viltis. Pusiau eidama, pusiau bėgdama per petį ji vis dar šaukė. „Rudi!“

Tą akimirką Hansas Hubermanas prisiminė kitą Rudį. Himelio gatvės gyventoją. „Prašau, — kreipėsi jis į dangų, kurio įžiūrėti buvo neįmanoma, — apsaugok Rudį.“ Jo mintys natūraliai pakrypo Lizelės, Rozos, Štainerių ir Makso link.