Маркус Зузак - Knygų vagilė

Vieną ankstyvo lapkričio trečiadienį į pašto dėžutę atkeliavo tikroji jo bausmė. Iš pirmo žvilgsnio naujienos atrodė geros.

*** Popieriaus lapas virtuvėje ***

Su džiaugsmu norime jums pranešti, kad jūsų prašymas dėl narystės Vokietijos darbo partijoje pagaliau buvo patenkintas...

— Nacionalistų partija? — nustebo Roza. — Maniau, kad jiems tavęs nereikėjo.

— Taip ir buvo.

Tėtis atsisėdo ir dar kartą perskaitė laišką.

Niekas neketino jo išsiųsti už išdavystę, pagalbą žydams ar dar kažką panašaus. Bent jau kai kurių žmonių akimis žiūrint, Hansas Hubermanas buvo apdovanotas. Kaip tai galėjo būti įmanoma?

— Turi būti kažkas daugiau.

Taip ir buvo.

Penktadienį jiems buvo pristatytas Hanso Hubermano šaukimas į vokiečių kariuomenę. Jame, be kita ko, buvo pabrėžiama, kad partijos narys turėtų būti laimingas, galėdamas prisidėti prie karo eigos. Priešingu atveju atitinkamų pasekmių nebūtų išvengta.

Lizelė buvo ką tik grįžusi iš skaitymo pas ponią Holtzapfel. Virtuvė buvo apsunkusi nuo sriubos garų ir tuščių Hanso ir Rozos Hubermanų veidų. Tėtis sėdėjo. Motina stovėjo greta, o sriuba ant viryklės jau buvo pradėjusi svilti.

— Maldauju, Viešpatie, neleisk jiems išsiųsti manęs į Rusiją, — kalbėjo tėtis.

— Mama, sriuba svyla.

— Ką?

Nuskubėjusi prie viryklės, Lizelė nukėlė puodą nuo ugnies.

— Sriuba.

Sėkmingai išgelbėjusi vakarienę, mergaitė atsigręžė į savo globėjus. Jų veidai priminė apleistus miestus.

— Tėtuk, kas atsitiko?

Jis padavė jai laišką, ir skaitydama jį Lizelė juto, kaip jos rankos ima drebėti. Žodžiai buvo jėga įspausti į popierių.

*** Lizelės Meminger vaizduotės vaisiai ***

Šoko užlietoje virtuvėje, kažkur netoli viryklės, stovi vieniša pervargusi spausdinimo mašinėlė. Ją supa tolimas pustuštis kambarys. Jos klavišai išblukę, o baltas popieriaus lapas kantriai laukia statmenas. Jį lengvai virpina pro langą slapčia pūstelintis vėjelis. Kavos pertraukėlė artėja pabaigos link. Prie durų sukrauta žmogaus ūgį siekianti popierių krūva. Niekas nenustebtų, jei ji dar ir užsirūkytų.

Iš tiesų, spausdinimo mašinėlę Lizelė išvydo kur kas vėliau, rašydama. Jai buvo įdomu, kiek tokių laiškų buvo išsiųsta Vokietijos Hansams Hubermanams ir Aleksams Štaineriams — tiems, kurie stengėsi padėti bejėgiams ir kurie nesutiko išsižadėti savo vaikų.

Tai buvo augančios vokiečių kariuomenės nevilties ženklas. Rusijoje jai grėsė pralaimėjimas.

Jų miestai buvo bombarduojami.

Reikėjo ne vien tik daugiau žmonių, bet ir naujų būdų jiems verbuoti, tačiau daugeliu atvejų sunkiausi darbai buvo paskiriami netinkamiausiems žmonėms.

Toliau skaitydama laišką, pro raidžių išmuštas skylutes popieriuje Lizelė matė medinį stalą. Į lapą buvo įmušti tokie žodžiai, kaip privaloma ir pareiga. Jos burnoje pradėjo kauptis seilės. Ėmė pykinti.

— Kas čia?

— Maniau, kad išmokiau tave skaityti, mano mergaite, — tyliai atsakė tėtis. Jo žodžiuose nebuvo nė kruopelės pykčio ar sarkazmo. Balsas buvo toks pat tuščias, kaip ir veidas.

Tuomet Lizelė atsigręžė į motiną.

Po dešiniąja Rozos akimi atsirado nedidelis plyšelis ir, neprabėgus nė minutei, kartoninis jos veidas sudrisko. Ne per vidurį, o šiek tiek dešiniau. Plyšys išvagojo jos skruostą ir sustojo ties smakru.

*** Po 20 minučių: mergaitė Himelio gatvėje ***

Ji pažvelgia aukštyn ir sušnabžda. „Maksai, šiandien dangus švelnus. Debesys atrodo tokie minkšti ir liūdni, be to...“ Ji nuleidžia akis ir sukryžiuoja rankas. Mintyse išvydusi į karą išeinantį tėtį, ji sugriebia savo švarko atvartus.

„Be to, šalta, Maksai. Labai šalta...“

Po penketo dienų Lizelė kaip paprastai išėjo laukan, tačiau į dangų pažvelgti jai nepavyko.

Ant gretimo namo prieangio laiptelių sėdėjo tvarkingai susišukavusi Barbara Štainer. Moteris drebėdama traukė cigaretę. Pakeliui jos link Lizelė stabtelėjo išvydusi Kurtą. Jis išėjo laukan ir prisėdo greta motinos. Pastebėjęs sustojusią mergaitę, Kurtas sušuko:

— Ateik, Lizele, Rudis tuojau išeis.

Po trumpos pauzės ji vėl ėmė artintis prie jų.

Barbara rūkė.

Nuo cigaretės galo raitėsi dūmų raukšlelė. Kurtas paėmė ją tarp pirštų, nupurtė pelenus, įtraukė ir atidavė motinai.

Pabaigusi cigaretę, Rudžio motina pakėlė akis. Pirštais ji perbraukė tvarkingai sušukuotus plaukus.

— Mūsų tėtis taip pat išeina, — tarė Kurtas.

Stojo tyla.

Prie ponios Diler krautuvėlės būrelis vaikų spardė kamuolį.

— Kai jie ateina ir paprašo vieno iš tavo vaikų, — pati sau aiškino Barbara Štainer, — privalai sutikti.

Pažado tesėtojo žmona

*** Rūsys, devinta valanda ryto ***

Iki atsisveikinimo — šešios valandos:

„Lizele, aš grojau kažkieno kito akordeonu.“ Jis užmerkia akis.

„Mano grojimas visus nuliūdino.“

Išskyrus taurę šampano praėjusią vasarą, Hansas Hubermanas alkoholio burnoje nebuvo turėjęs visą dešimtmetį. Iki išvykstant į mokymus išvakarių.

Drauge su Aleksu Štaineriu jis nuėjo į „Knolerį“ ir praleido ten visą popietę iki pat vakaro. Nepaisydami žmonų perspėjimų, abu vyrai gėrė iki užsimiršimo. Padėties netaisė ir užeigos šeimininko Diterio Vesthaimerio statomi nemokami gėrimai.

Pasirodo, vis dar blaivus Hansas buvo pakviestas pagroti akordeonu ant scenos. Kaip derėtų tokiam vakarui, jis sugrojo žymiąją dainą „Niūrus sekmadienis“ — vengrų savižudžių himną. Kūrinys sukėlė visą savo reputacijai deramą liūdesį, maža to, Hanso grojimas privertė visus užeigos lankytojus pravirkti. Lizelė mėgino įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti ir skambėti. Pilnos burnos. Tuščius alaus bokalus puošė tik putos paliktos juostos. Akordeono dumplės atsiduso, ir daina buvo baigta. Žmonės plojo. Iš alaus sklidinų burnų sklindantys šūksniai nulydėjo jį iki baro.

Grįžęs namo, Hansas nesugebėjo įkišti rakto į spyną. Todėl jis beldė. Keletą kartų.

— Roza!

Jis stovėjo ne prie savo namų durų.

Ponia Holtzapfel anaiptol nebuvo sužavėta.

— Schweine! Tu supainiojai namus, — savo žodžius ji išstūmė pro rakto skylutę. — Tu gyveni greta, kvailas Saukerl.

— Dėkui, frau Holtzapfel.

— Žinai, kur gali susikišti savo padėką, netikėli?

— Ką pasakėte?

— Eik namo.

— Dėkui, frau Holtzapfel.

— Negi nesakiau, ką gali padaryti su savo padėka?

— Sakėte?

(Nustebtumėte, kokią istoriją galima sudėlioti iš pokalbio rūsyje nuotrupų ir skaitymo seanso bjaurios senės virtuvėje.)

— Tiesiog dink iš čia!

Galiausiai parsiradęs namo, tėtis nuėjo ne į savo lovą, o į Lizelės kambarį. Svirduliuodamas jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo miegančią mergaitę. Staiga nubudusi, ji palaikė jį Maksu.

— Ar čia tu? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė jis, puikiai suprasdamas, ką ji turėjo galvoje. — Čia tėtukas.

Atatupstas jis paliko jos miegamąjį ir sunkiai nušlepsėjo į rūsį. Roza entuziastingai knarkė svetainėje.

Kitą rytą, artėjant devintai valandai, Roza virtuvėje Lizelei paliepė:

— Paduok man ana tą kibirą.

Pripylusi jį šalto vandens, Roza laiptais nulipo į rūsį. Lizelė nusekė įkandin, bergždžiai mėgindama ją sulaikyti.

— Mama, taip negalima!

— Negalima? — akimirkai ant laiptų atsigręžė Roza. — Saumensch, ar aš kažką praleidau? Ar dabar šiuose namuose nurodinėji tu?