Маркус Зузак - Knygų vagilė

Rudžiui pamėginus ją pakelti, pro šalį einantis žydas išplėšė ją jam iš rankų, o kiti du, jiems pamažu keliaujant į Dachau, puolė dėl jos grumtis.

Sidabrinės akys buvo pasmerktos.

Vežimaitis buvo apverstas, o dažai liejosi gatvėje.

Jie vadino jį žydų mylėtoju.

Kiti tylėjo, stengdamiesi padėti jam pasiekti saugią vietą.

Ištiestomis rankomis atsirėmęs į namo sieną, Hansas Hubermanas palinko į priekį. Staiga jį užplūdo viskas, kas įvyko vos prieš akimirką.

Jo mintyse degė vienas vienintelis vaizdinys.

Himelio gatvės 33-iojo namo rūsys.

Stengdamasis atgauti kvapą, jis pajuto besiskverbiančias panikos mintis.

Dabar jie ateis. Jie tikrai ateis.

O, Kristau. O, nukryžiuotasai.

Pažvelgęs į mergaitę, jis užmerkė akis.

— Tėti, ar tu sužeistas?

Užuot išgirdusi atsakymą, ji sulaukė klausimų.

— Ką aš sau maniau? — jis dar kartą stipriai užmerkė akis ir vėl atsimerkė. Jo kombinezonas buvo suglamžytas. Ant rankų buvo kraujo ir dažų dėmių. Ir duonos trupiniai. Kitokie nei vasarą. — O, Dieve, Lizele, ką aš padariau?

Taip. Turiu sutikti.

Ką gi tėtis padarė?

Ramybė

Tą patį vakarą, šiek tiek po vienuoliktos valandos, Maksas Vandenburgas žingsniavo Himelio gatve, rankoje nešdamasis maisto ir šiltų drabužių prikrautą lagaminą. Jo plaučiai buvo pilni vokiško oro. Naktyje liepsnojo geltonos žvaigždės. Pasiekęs ponios Diler krautuvėlę, jis paskutinį kartą atsigręžė ir pažvelgė į trisdešimt trečiąjį namą. Maksas neįžiūrėjo už virtuvės lango stovinčios figūros, tačiau ji jį stebėjo. Ji pamojo, bet atsako nesulaukė.

Lizelė vis dar juto jo lūpas ant savo kaktos. Ji vis dar užuodė atsisveikinimo aromatą.

— Kai ką tau palieku, — sakė jis, — tačiau tą daiktą gausi tik tuomet, kai būsi pasirengusi.

Jis išėjo.

— Maksai?

Jis negrįžo.

Jis tyliai paliko jos kambarį ir uždarė duris.

Koridoriuje pasigirdo šnabždesiai.

Jis išėjo.

Nulipusi į virtuvę, ji rado ten stovinčius motiną ir tėtį. Jų kūnai buvo pakrypę, o veiduose atsispindėjo susikaupimas. Šitaip jie jau stovėjo visas trisdešimt amžinybės sekundžių.

*** Vokiškas žodis Nr. 7 ***

Schweigen — tyla: garso ar triukšmo nebuvimas.

Giminingi žodžiai: tykumas, nebylumas, ramybė.

Kaip nuostabu.

Ramybė.

Kažkur netoli Miuncheno vokiečių kilmės žydas ėjo naktyje. Buvo sutarta, kad jie su Hansu Hubermanu susitiks po keturių dienų (jei, žinoma, jis nebus sučiuptas). Susitikimo vieta buvo gerokai toliau prie Amperio upės, kur apgriuvęs tiltas slėpėsi tarp upės ir medžių.

Tą vietą pasiekti jis galėjo, tačiau užsibūti ten ilgiau nei kelias minutes buvo pavojinga.

Po keturių dienų ten nuvykęs tėtis rado tik akmeniu prislėgtą raštelį po medžiu. Jame nebuvo kreipinio, tik vienas sakinys.

*** Paskutiniai Makso Vandenburgo žodžiai ***

Jūs padarėte pakankamai.

Dabar, labiau nei bet kada, Himelio gatvės 33-iajame name viešpatavo tyla, tačiau nebuvo įmanoma nepastebėti, kad „Vokiečių kalbos žodynas“ buvo visiškai ir absoliučiai netikslus, ypač dėl pateiktų giminingų žodžių.

Tyla nebuvo nei tyki, nei nebyli. Ir jos tikrai nebuvo galima prilyginti ramybei.

Kvailys ir apsiaustus vilkintys vyrai

Parado dienai baigiantis, kvailys sėdėjo virtuvėje ir, gurkšnodamas karčią ponios Holtzapfel kavą, svajojo apie cigaretę. Jis jautėsi nusipelnęs, kad gestapas, kareiviai, policija — bet kas — jį areštuotų. Roza paliepė jam eiti gulti. Tarpduryje stoviniavo mergaitė. Liepęs joms abiem išeiti, ilgas valandas iki pat ryto jis praleido sėdėdamas virtuvėje, laikydamas galvą tarp rankų ir laukdamas.

Niekas nepasirodė.

Kiekviena prabėgusi laiko dalis nusinešdavo su savimi lauktą beldimą į duris ir grasinančius žodžius.

Jie jo neatėjo.

Vienintelius garsus virtuvėje skleidė jis pats.

— Ką aš padariau? — vėl sušnibždėjo jis.

— Viešpatie, kaip norėčiau cigaretės, — atsakė pats. Jis buvo išsekęs.

Lizelė išgirdo dar keletą kartų tėčio kartojamus žodžius ir vos tvardėsi nepriėjusi. Jai būtų buvę malonu jį paguosti, tačiau dar niekada nebuvo mačiusi šitaip palūžusio žmogaus. Tąnakt jokių paguodos žodžių nebūtų pakakę. Maksas turėjo išeiti dėl Hanso Hubermano kaltės.

Virtuvėje kabančios indaujos įgavo kaltės formą, o jo delnus drėkino poelgio prisiminimas. „Jie, be abejo, prakaituoti“, — manė Lizelė, mat jos pačios delnai prakaitu sruvo iki pat riešų.

Grįžusi į savo kambarį, ji meldėsi.

Delnais, keliais ir dilbiais parimusi į čiužinį.

„Prašau, Dieve, maldauju, leisk Maksui išgyventi. Prašau, Viešpatie, prašau...“

Kenčiantys jos keliai.

Skaudamos jos pėdos.

Vos pradėjus brėkšti, ji nubudo ir vėl grįžo į virtuvę. Tėtis snūduriavo, galvą parėmęs į stalą, o pro jo lūpų kamputį sunkėsi seilės. Vis dar galėjai užuosti viską gožiantį kavos aromatą; ore dar sklandė kvailo Hanso Hubermano geraširdiškumo atspindžiai. Jie priminė skaičių ar adresą. Jei pakartosite juos pakankamai daug kartų, jie liks atmintyje.

Tėtis nepajuto pirmojo jos mėginimo jį pažadinti, tačiau antras bakstelėjimas į petį privertė jo galvą pakilti nuo stalo.

— Ar jie čia?

— Ne, tėti, tai aš.

Jis baigė gerti išsivadėjusią kavą puodelyje. Jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido.

— Jie jau turėjo pasirodyti. Kodėl dar neatėjo, Lizele?

Tai buvo įžeidimas.

Jie jau turėjo įsiveržti į namus ir apversti juos aukštyn kojomis, ieškodami bet kokių meilės žydams ar išdavystės įrodymų, tačiau atrodė, kad Maksas paliko šiuos namus be jokios priežasties. Jis galėjo nevaržomas miegoti rūsyje arba piešti savo knygoje.

— Negalėjai būti tikras, kad jie neateis, tėti.

— Turėjau pagalvoti, prieš duodamas tam vyrui duonos. Paprasčiausiai nemąsčiau.

— Tėti, tu nepadarei nieko bloga.

— Netikiu tavimi.

Jis atsistojo ir išėjo pro virtuvės duris, palikdamas jas praviras. Rytas, tarsi siekdamas dar labiau įgelti, ketino būti nuostabus.

Prabėgus keturioms dienoms, tėtis nuėjo ilgą kelią palei Amperio upę. Parneštą trumpą raštelį jis padėjo ant virtuvinio stalo.

Prabėgo dar savaitė, o Hansas Hubermanas vis laukė savo bausmės. Žaizdos ant nugaros pamažu virto randais, o didžiąją laiko dalį jis praleido vaikštinėdamas po Molchingą. Ponia Diler spjovė jam po kojomis. Laikydamasi žodžio, ponia Holtzapfel liovėsi spjaudžiusi į Hubermanų duris, tačiau ją laiku pakeitė kita kaimynė. „Taip ir žinojau, — keikė jį krautuvėlės savininkė. — Tu purvinas žydų mylėtojau.“

Nekreipdamas į ją dėmesio, Hansas eidavo toliau, ir dažnai Lizelė rasdavo jį ant tilto per Amperio upę. Rankomis jis remdavosi į turėklus, viršutinę kūno dalį persverdamas per juos. Pro jį dviračiais pralėkdavo arba šlepsėdami ant medinio tilto ir garsiai šūkaudami prabėgdavo vaikai. Jo tai visiškai nejaudino.

*** Vokiškas žodis Nr. 8 ***

Nachtrauern — apgailestavimas: ilgesio, nusivylimo ar netekties kupinas sielvartas.

Giminingi žodžiai: gailestis, atgaila, gedulas, sielojimasis.

— Ar matai jį? — vieną popietę tėtis paklausė Lizelės, šiai parimus greta jo. — Ten, vandenyje?

Upės vandenys neskubėjo. Tingiuose raibuliuose Lizelė įžvelgė Makso Vandenburgo veido kontūrus. Ji matė pasišiaušusius jo plaukus ir liesą kūną.