Маркус Зузак - Knygų vagilė

Medinė ranka nubraukė rakštis nuo aštrių kraštų, ir keletą kartų jis pamėgino prabilti.

— Tėti?

Tačiau Rudis nesiartino prie tėvo.

Jis atsisėdo prie virtuvinio stalo ir suėmė atverstą motinos delną.

Aleksas ir Barbara Štaineriai nusprendė neatskleisti, kas buvo pasakyta virtuvėje, kol domino kauliukai svetainėje krito tarsi negyvi kūnai. Jei tik Rudis būtų pasiklausęs prie durų dar keletą minučių...

Bėgant savaitėms, Rudis sau sakė — tiksliau sakant, prisiekinėjo — kad, jei tą vakarą būtų išklausęs visą virtuvėje vykusį pokalbį, jis būtų pasirodęs joje kur kas anksčiau.

— Aš važiuosiu, — būtų pasakęs jis. — Prašom pasiimti mane. Jau dabar esu pasirengęs.

Jei jis būtų įsikišęs, galbūt įvykiai būtų klostęsi kitaip.

*** Galimybė ***

1. Aleksas Štaineris nebūtų kentėjęs tos pačios bausmės, kuria buvo nubaustas Hansas Hubermanas.

2. Rudis būtų išvykęs mokytis.

3. Ir gal jis būtų likęs gyvas.

Deja, likimo žiaurumas sukliudė Rudžiui užeiti į virtuvę reikiamu metu.

Jis grįžo pas savo seseris ir domino kauliukus.

Jis atsisėdo.

Rudis Štaineris niekur neketino važiuoti.

Mintis apie nuogą rudį

Ten buvo moteris.

Ji stovėjo kampe.

Jis dar nebuvo matęs storesnės kasos. Didžiąją laiko dalį ji kabojo moteriai už nugaros, o kartais, kai persimesdavo ją per petį, ji kiurksodavo ant didžiulės jos krūties tarsi peršertas augintinis. Tiesą sakant, visi bruožai buvo padidinti. Jos lūpos, kojos. Lygūs jos dantys. Jos balsas buvo skardus ir tiesus. Nebuvo galima gaišti laiko.

— Komm, — paliepė ji jiems. — Ateikite ir stokite čia.

O gydytojas priminė plinkantį graužiką. Jis buvo smulkaus sudėjimo ir vikrus; jo žingsnius mokyklos raštinėje lydėjo maniakiški ir kartu dalykiški judesiai, manieros. Be to, jis buvo peršalęs.

Sunku pasakyti, kuris iš trijų berniukų labiausiai vengė nusivilkti savo drabužius, kai jiems buvo liepta šitai padaryti. Vieno iš jų žvilgsnis bėgiojo nuo žmogaus prie žmogaus — nuo senstelėjusio mokytojo prie milžiniškos medicinos sesers ir mažučio gydytojo. Vidurinis akis buvo nudelbęs į savo pėdas, o stovįs kairėje dėkojo Dievui, kad dabar jis buvo mokyklos raštinėje, o ne tamsiame skersgatvyje. Rudis priėjo prie išvados, kad labiau už kitus jį baugino medicinos sesuo.

— Kas pirmas? — pasiteiravo ji.

Jai atsakė prižiūrintis mokytojas ponas Hekenštaleris. Jis labiau priminė ne žmogų, o juodą kostiumą. Jo veidą dengė ūsai. Įdėmiai pažvelgęs į berniukus, kaipmat priėmė sprendimą.

— Švarcas.

Nelaimėlis Jurgenas Švarcas, jausdamasis itin nepatogiai, nusivilko uniformą. Berniukas stovėjo raštinėje vienais apatiniais ir apavu. Vokiškame jo veide atsispindėjo giliai įsirėžęs, tačiau atsako nesulaukęs pasigailėjimo prašymas.

— Na? — paragino ponas Hekenštaleris. — O batai?

Jis nusiavė batus ir nusimovė kojines.

— Und die Unterhosen, — pridūrė medicinos sesuo. — Ir apatinius.

Rudis ir kitas berniukas, Olafas Špigelis, taip pat pradėjo nusirenginėti, tačiau iki tokios pavojingos pozicijos, kurioje dabar buvo atsidūręs Jurgenas Švarcas, jiems dar buvo toli. Berniukas visas drebėjo. Jis buvo metais jaunesnis už likusiuosius du, tačiau aukštesnis. Nusimovęs apatinius, mažoje vėsioje mokyklos raštinėje vargšelis stovėjo nuolankus ir didžiai pažemintas. Jo savigarba dabar tysojo apsivijusi kulkšnis.

Medicinos sesuo, sukryžiavusi rankas ant pribloškiančios krūtinės, atidžiai jį stebėjo.

Hekenštaleris paragino kitus du berniukus.

Gydytojas kasėsi viršugalvį ir kosčiojo. Jo peršalimas darėsi vis sunkiau pakeliamas.

Visi trys berniukai buvo apžiūrinėjami ant šaltų grindų.

Delnais prisidengę genitalijas, jie drebėjo tarsi pati ateitis.

Švokšdamas ir kosėdamas, daktaras berniukams nurodinėjo:

— Įkvėpk, — šniurkšt.

— Iškvėpk, — antras šniurkštelėjimas.

— Dabar ištiesk rankas, — kostelėjimas. — Sakiau ištiesk rankas, — milžiniška kosulio banga.

Kaip paprastai būdinga žmonėms, berniukai nesiliovė žvilgčioti vienas į kitą, ieškodami abipusės užuojautos ženklų. Nė vienas jų nesulaukė. Visi trys sunkiai atitraukė rankas nuo tarpkojų ir ištiesė jas į šalis. Šįkart Rudis nesistengė aplenkti savo varžovų.

— Pamažu artėjame prie pasisekimo, — aiškino mokytojui medicinos sesuo, — kurdami naują ateitį. Tai bus nauja fiziškai ir protiškai pranašesnių vokiečių klasė. Viršesniųjų klasė.

Nelaimei, jos pamokslą nutraukė pusiau persilenkęs gydytojas, ėmęs kosėti virš likimo valiai paliktų drabužių. Jo akyse prisikaupė ašarų, o Rudis nesusilaikė nepagalvojęs.

Nauja ateitis? Tokia kaip jis?

Savo pamąstymus jis išmintingai nutylėjo.

Pasibaigus apžiūrai, jam pavyko pirmą kartą gyvenime nuogam sušukti Heil Hitler. Kažkokia iškreipta prasme tai pasirodė ne taip ir bjauru.

Netekusiems orumo berniukams buvo leista apsirengti, ir, išeidami iš raštinės, jie jau girdėjo sau už nugarų prasidėjusį pokalbį jų garbei.

— Jie šiek tiek vyresni nei paprastai, — pradėjo gydytojas, — tačiau, mano nuomone, tiks bent jau du iš jų.

— Pirmasis ir trečiasis, — antrino medicinos sesuo.

Berniukai laukė už durų.

Pirmasis ir trečiasis.

— Pirmasis buvai tu, Švarcai, — tarė Rudis ir, atsigręžęs į Olafą Špigelį, pridūrė: — o kuris buvo trečiasis?

Špigelis susimąstė. Ar galvoje ji turėjo trečiąjį eilėje, ar trečiąjį apžiūrėtąjį? Tai nebuvo svarbu. Jis buvo tikras tuo, kuo troško tikėti.

— Manau, tai buvai tu.

— Mėšlas, Špigeli, tai buvai tu.

*** Menkutė garantija ***

Vyrai juodais apsiaustais puikiai žinojo, kuris iš berniukų buvo trečias.

Kitą dieną po vyriškių vizito Himelio gatvėje Rudis sėdėjo ant prieangio laiptelių su Lizele ir pasakojo visą istoriją su menkiausiomis smulkmenomis. Jis neištvėrė ir prisipažino, kas nutiko mokykloje tą dieną, kai jį išsivedė iš pamokos. Jie netgi pasijuokė iš gremėzdiškosios seselės ir Jurgeno Švarco veido išraiškos. Vis dėlto didžioji pasakojimo dalis buvo kupina nerimo, ypač Rudžiui užsiminus apie balsus virtuvėje ir negyvėlius primenančius domino kauliukus.

Ilgą laiką Lizelės neapleido viena mintis.

Tai buvo berniukų apžiūra, tiksliau — jei ji būtų buvusi sau atvira — tai buvo Rudis.

Ji gulėdavo lovoje ilgėdamasi Makso, mąstydama, kur jis galėtų būti, melsdamasi už jo gyvybę, tačiau kažkur tarp tų minčių visuomet išdygdavo Rudis.

Jis švytėdavo tamsoje visiškai nuogas.

Šis vaizdinys ją baugino, ypač ta dalis, kai jis buvo priverstas pakelti rankas. Švelniai tariant, mintis buvo trikdanti, tačiau dėl Lizelei nesuprantamų priežasčių ji negalėjo liautis apie tai galvojusi.

Bausmė

Nacistinės Vokietijos maisto kortelėse nebuvo įrašytos bausmės, tačiau kiekvienam ateidavo eilė būti nubaustam. Vieniems tai buvo mirtis svetimoje šalyje karo metu. Kitiems — skurdas ir kaltė karui pasibaigus, kai Europoje buvo padaryta šeši milijonai atradimų. Daugelis žmonių veikiausiai nujautė savo bausmes artėjant, tačiau tik vienas kitas jas priėmė nuolankiai. Vienas iš tokių žmonių buvo Hansas Hubermanas.

Žydams gatvėje padėti nevalia.

Rūsyje vienam iš jų taip pat ne vieta.

Iš pradžių jį baudė sąžinė. Neapdairus Makso Vandenburgo išdavimas jį tarsi apsėdo. Lizelė matė jį sėdintį prie tėčio lėkštės, pastarajam nekreipiant dėmesio į savo vakarienę, arba stovintį greta jo ant tilto per Amperį. Tėtis ir akordeonu liovėsi grojęs. Jo optimizmas sidabrinėmis akimis tysojo sunkiai sužeistas. Tai jau buvo blogai, tačiau tik pradžia.