Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Mūsų rūsyje jis kovodavo su fiureriu.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas, — tėtis tvirčiau sugriebė šerpetotą turėklų medieną. — Aš — tikras kvailys.

Ne, tėti.

Tu — tik žmogus.

Jo žodžius ji suprato vėliau nei po metų, berašydama rūsyje, ir visa širdimi troško, kad šis suvokimas ją būtų aplankęs anksčiau.

— Esu tikras kvailys, — tarė Hansas Hubermanas savo globotinei. — Ir geraširdis. Todėl gali mane laikyti didžiausiu idiotu pasaulyje. Reikalas tas, kad noriu, jog jie manęs ateitų. Bet kas būtų geriau už šitą laukimą.

Hansui Hubermanui žūtbūt reikėjo pateisinimo. Jis troško žinoti, kad Maksas Vandenburgas jo namus paliko dėl rimtos priežasties. Galiausiai po trijų savaičių jis pamanė, kad jo valanda išmušė.

Buvo vėlu.

Grįždama iš ponios Holtzapfel namų, Lizelė išvydo du vyrus ilgais juodais apsiaustais ir tučtuojau nuskuodė į vidų.

— Tėti! Tėti! — Ji vos neapvertė virtuvinio stalo. — Tėti, jie čia!

— Ko šitaip plyšauji, Saumensch? Kas čia? — Pirmoji prabilo motina.

— Gestapas.

— Hansi!

Jis jau ėjo pro duris jų sutikti. Lizelė norėjo bėgti įkandin, tačiau motina ją sulaikė ir liepė likti stebėti pro langą.

Tėtis sustojo ties varteliais ir pasimuistė.

Motina suspaudė Lizelę dar tvirčiau.

Vyrai praėjo pro šalį.

Sunerimęs tėtis žvilgtelėjo į langą ir žengė pro vartelius.

— Ei! Aš čia. Jums reikia manęs. Aš gyvenu šitame name, — sušuko jis. Vyrai juodais apsiaustais akimirką stabtelėjo ir pasitikrino savo užrašus.

— Ne, ne, — atsakė jie jam gomuriniais griausmingais balsais. — Deja, mūsų tikslams esate šiek tiek per senas.

Po šių žodžių jie patraukė gatve, tačiau nuėjo netoli ir pasuko pro atvirus trisdešimt penktojo namo vartus.

— Frau Štainer? — pasiteiravo jie duris atidariusios moters.

— Taip, tai aš.

— Atvykome apie kai ką su jumis pasikalbėti.

Vyrai juodais apsiaustais mažučio it degtukų dėžutė Štainerių namo kieme stovėjo tarsi pakuotos kolonos.

Dėl niekam nežinomų priežasčių jie atėjo berniuko.

Vyrams juodais apsiaustais reikėjo Rudžio.

AŠTUNTA DALIS

 Pasaulio purtytojas

apie

domino ir tamsą — mintį apie nuogą Rudį — bausmę — pažado tesėtojo žmoną — rinkėjus — duonos valgytojus — žvakę tarp medžių — paslėptą eskizų knygą ir anarchisto kostiumų kolekciją

Domino ir tamsa

Jauniausių Rudžio seserų žodžiais tariant, virtuvėje sėdėjo dvi pabaisos. Jų balsai nepailsdami krebždino į duris, trims Štainerių vaikams žaidžiant domino kitoje jų pusėje. Kiti trys, nekreipdami į juos dėmesio, miegamajame klausėsi radijo imtuvo. Rudis vylėsi, kad šis apsilankymas neturi nieko bendra su praėjusios savaitės įvykiais mokykloje. Apie tai jis neprasitarė Lizelei ir neužsiminė namuose.

*** Pilka popietė, ankšta mokyklos raštinė ***

Eilėje stovėjo trys berniukai. Jų kūnai ir įrašai buvo atidžiai nagrinėjami.

Pasibaigus ketvirtajai domino partijai, Rudis pradėjo rikiuoti juos į eilutes, kurdamas skersai svetainės grindis besidriekiančius raštus. Jis jau buvo įpratęs palikti keletą tarpelių tam atvejui, jei neklaužados sesutės pirštas nuspręstų įsikišti, kaip dažnai ir nutikdavo.

— Ar galiu juos nuversti, Rudi?

— Ne.

— O aš?

— Ne. Padarysime tai kartu.

Jis suformavo tris atskiras juostas, vedančias į viduryje stovintį domino kauliukų bokštą. Kartu jie turėjo stebėti, kaip griūva taip kruopščiai suplanuotas statinys, ir grožėtis destrukcija.

Dabar balsai virtuvėje darėsi garsesni, besikalbantiems stengiantis perrėkti vienas kitą. Dėl klausytojų dėmesio kovojo įvairūs sakiniai, kol anksčiau tylėjęs žmogus įsiterpė į pokalbį.

— Ne, — tarė ji. — Ne, — pakartojo dar kartą. Net likusiems balsams ginčą pratęsus, juos vėl nutildė tas pats moteriškas balsas, tačiau šįkart jis skambėjo kur kas ryžtingiau. — Prašau, — maldavo Barbara Štainer, — tik ne mano berniuką.

— Ar galime užsidegti žvakę, Rudi?

Tai su jomis dažnai darydavo tėvas. Jis užgesindavo šviesą ir drauge su mergaitėmis žvakės šviesoje stebėdavo griūvančius domino kauliukus. Kažkodėl tai reginiui teikdavo daugiau didybės.

Jo kojos jau sopėjo bet kuriuo atveju.

— Einu, surasiu degtukų.

Šviesos jungiklis buvo prie durų.

Jis tyliai priėjo prie jo, vienoje rankoje laikydamas degtukų dėžutę, kitoje — žvakę.

Kitoje durų pusėje trijų vyrų ir moters ginčas vis labiau kaito.

— Geriausi rezultatai visoje klasėje, — tarė vienas iš pabaisų. Gomurinis sausas balsas. — Jau neminint jo atletinių gabumų.

Po galais, kam jam reikėjo nugalėti visose tose rungtyse karnavalo metu?

Doičeris.

Prakeiktas Francas Doičeris.

Tačiau netrukus jis viską suprato.

Tai buvo ne Franco Doičerio, o jo paties kaltė. Jis ne tik norėjo pasipuikuoti prieš buvusį savo kankintoją, tačiau ir parodyti visiems, ko vertas. Dabar visi sėdėjo virtuvėje.

Jis uždegė žvakę ir išjungė šviesą.

— Pasiruošę?

— Bet aš esu girdėjęs, kas ten dedasi, — pasigirdo nesupainiojamai tvirtas Rudžio tėvo balsas.

— Nagi, Rudi, paskubėk.

— Taip, bet supraskite, pone Štaineri, kad visa tai — svarbesniam tikslui. Pamąstykite apie sūnui atsiversiančias galimybes. Tai tikra privilegija.

— Rudi, žvakė tirpsta.

Jis pamojo savo seserims, liepdamas duoti jam ramybę, ir laukė tolesnių Alekso Štainerio žodžių. Jis prabilo:

— Privilegijos? Pavyzdžiui, bėgimas basomis kojomis per sniegą? Arba šokinėjimas nuo dešimties metrų aukščio platformų į metro gylio vandenį?

Rudžio ausis buvo prispausta prie durų. Žvakės vaškas lašėjo jam ant rankų.

— Tai tik gandai, — sausas, žemas ir abejingas balsas turėjo atsakymą į kiekvieną klausimą. — Mūsų mokykla yra viena prestižiškiausių. Ji lenkia net pasaulinio lygio įstaigas. Mes kuriame elitinę Vokietijos piliečių grupę...

Rudis nebegalėjo ilgiau klausytis.

Nusigramdęs vašką nuo rankos, jis atsitraukė nuo šviesos, besiskverbiančios pro durų plyšį. Jam atsisėdus, žvakė užgeso. Per daug judėjimo. Juos užliejo tamsa. Vienintelė pasiekianti šviesa buvo baltas stačiakampis rėmas — virtuvės durų forma.

Jis įžiebė dar vieną degtuką ir uždegė žvakę. Kambaryje pasklido saldus liepsnos ir anglies kvapas.

Rudis su seserimis stumtelėjo domino kauliukų voreles ir stebėjo juos krintant vieną po kito, kol viduryje stovintis bokštas buvo parklupdytas. Mergaitės ėmė krykštauti.

Kambaryje pasirodė vyresnis Rudžio brolis Kurtas.

— Jie primena negyvėlius, — tarė jis.

— Kas?

Rudis pažvelgė į tamsų jo veidą, tačiau Kurtas neatsakė. Jis išgirdo ginčą virtuvėje.

— Kas ten dedasi?

Jam atsakė viena iš mergaičių. Jauniausioji, Betina. Jai buvo penkeri.

— Ten yra dvi pabaisos, — paaiškino ji. — Jie atėjo Rudžio.

Žmonių vaikas. Visuomet kur kas gudresnis.

Vėliau, vyrams juodais apsiaustais palikus jų namus, du berniukai — septyniolikos ir keturiolikos metų — sukaupė drąsos nueiti į virtuvę.

Jie sustojo tarpduryje. Šviesa baudė jų akis.

Pirmasis prabilo Kurtas.

— Ar jie jį pasiims?

Jų motina dilbiais rėmėsi į stalą, delnus atvertusi į viršų.

Aleksas Štaineris pakėlė galvą.

Ji buvo sunki.

Jo veido išraiška buvo aštri ir aiški, tarsi ką tik išdrožinėta.