Маркус Зузак - Knygų vagilė

Ryte buvo apžiūrinėjama padaryta žala. Žuvusiųjų nebuvo, tačiau du daugiabučiai namai buvo sumažinti iki griuvėsių piramidės, o Rudžio mėgstamiausiame Hitlerio jaunimo stadione žiojėjo milžiniška duobė. Jos pakraščiuose susirinko kone pusė miesto gyventojų. Žmonės mėgino išmatuoti jos gylį, norėdami palyginti su savo rūsiais, o keletas berniukų ir mergaičių į ją spjaudė.

Rudis stovėjo greta Lizelės.

— Atrodo, jiems dar kartą teks jį tręšti.

Keletas kitų savaičių buvo ramios, todėl gyvenimas beveik grįžo į įprastas vėžes. Vis dėlto visų jų link žygiavo du svarbūs įvykiai.

*** Dviguba spalio šventė ***

1. Ponios Holtzapfel rankos.

2. Žydų paradas.

Jos raukšlės prilygo liežuvavimui. Balsas buvo panašus į mušimą lazda.

Tai, kad jie išvydo ją pro svetainės langą, buvo tikra sėkmė, mat jos krumpliai į duris beldė stipriai ir ryžtingai. Jos apsilankymas nebuvo dėl malonumo.

Lizelė išgirdo vienintelius ją bauginusius žodžius.

— Eik ir įleisk ją, — paliepė motina, ir puikiai žinodama, kad geriausia būtų paklusti, mergaitė padarė, kas pasakyta.

— Ar tavo motina namie? — pasiteiravo ponia Holtzapfel. Iš penkiasdešimties metų senumo vielos išlankstyta moters figūra stovėjo ant viršutinio prieangio laiptelio ir nuolat žvilgčiojo į gatvę. — Ar toji kiaulė, tavo motina, šiandien čia yra?

Atsigręžusi Lizelė šūktelėjo.

*** Vokiškas žodis nr. 5 ***

Gelegenheit — galimybė: proga pažangai ar progresui.

Giminingi žodžiai: perspektyva, palankios sąlygos, lūžis.

Neilgai trukus, Lizelei už nugaros jau stovėjo Roza.

— Ko tau čia prireikė? Ar ir mano virtuvės grindis nori apspjauti?

Ponia Holtzapfel nesitraukė nė per žingsnį.

— Ar šitaip sveikiniesi su kiekvienu, kas tik pasirodo ant tavo slenksčio? Tikra kaliausė.

Lizelė stebėjo šią sceną. Nelaimei, ji pakliuvo tiesiai tarp dviejų besiriejančių moterų. Patraukusi ją iš kelio, Roza dar kartą paklausė:

— Na, tai pasakysi man, ko čia atėjai, ar ne?

— Turiu tau pasiūlymą, — dar kartą žvilgtelėjusi gatvėn, tarė ponia Holtzapfel.

— Nejaugi? — Roza perkėlė svorį ant kitos kojos.

— Ne, ne tau, — nutraukė ji Rozą ir nukreipė žvilgsnį į Lizelę. — Tau.

— Tai kodėl liepei pakviesti mane?

— Man reikia bent jau tavo sutikimo.

„O, šventoji Marija, — mąstė pati sau Lizelė. — Šito man tik ir trūko. Ko, po šimts, Holtzapfel galėtų iš manęs norėti“?

— Man patiko ta knyga, kurią skaitei slėptuvėje.

„Ne. Jos tu negausi“. Lizelė buvo tuo tikra.

— Taip?

— Tikėjausi slėptuvėje išgirsti daugiau, bet atrodo, kad kurį laiką būsime saugūs, — kalbėjo ji toliau, atmesdama pečius ir ištiesindama vielą nugaroje. — Todėl norėčiau, kad ateitum pas mane į namus ir man paskaitytum.

— Na tu ir akiplėša, Holtzapfel, — Roza mėgino nuspręsti, įsiusti ar ne. — Jei manaisi galinti...

— Liausiuos spjaudžiausi į tavo duris, — pertraukė ji Rozą. — Ir atiduosiu savo kavos davinį.

Roza nusprendė numalšinti pyktį.

— Ir šiek tiek miltų?

— Ką? Gal tu žydė? Tik kavos. Galėsi ją išmainyti į miltus kur kitur.

Viskas buvo nuspręsta.

Tik niekas neatsižvelgė į Lizelę.

— Puiku, tuomet sutarta.

— Mama?

— Tylėk, Saumensch. Eik ir atsinešk knygą, — paliepė motina ir atsigręžė į ponią Holtzapfel. — Kokios dienos tau tinka?

— Pirmadienis ir penktadienis, ketvirtą valandą. Ir šiandien, tuojau pat.

Lizelė klusniai nužingsniavo į gretimais esantį ponios Holtzapfel būstą, kuris buvo kone veidrodinis Hubermanų namo atspindys. Galbūt šiek tiek erdvesnis.

Jai prisėdus prie virtuvinio stalo, frau Holtzapfel įsitaisė priešais ją, nusigręžusi į langą.

— Skaityk, — paliepė ji.

— Antrą skyrių?

— Ne, aštuntą. Žinoma, kad antrą! O dabar pirmyn, kol neišmečiau tavęs lauk.

— Taip, ponia Holtzapfel.

— Nesuk galvos dėl mandagumų. Verčiau atsiversk knygą. Juk neturime visos dienos.

„Dieve brangus, — galvojo Lizelė. — Štai man ir bausmė už visas tas vagystes. Galiausiai atėjo atpildo metas.“

Paskaičiusi keturiasdešimt penkias minutes, ji baigė antrąjį skyrių ir ant stalo priešais save išvydo maišelį kavos.

— Dėkoju, — tarė moteris. — Tai įdomus pasakojimas, — nusisukusi į viryklę pridūrė ji ir pradėjo skusti bulves. — Ar tu vis dar čia? — nė neatsigręžusi paklausė ji.

Lizelė suprato tai kaip užuominą nešdintis.

— Danke schon, frau Holtzapfel.

Prie durų pastebėjusi keletą įrėmintų dviejų uniformuotų vaikinų nuotraukų, ji dar pridūrė Heil Hitler, o ištiesta jos ranka buvo matyti net virtuvėje.

— Taip, — ponia Holtzapfel didžiavosi ir bijojo. Du sūnūs Rusijoje. — Heil Hitler. — Ji paliko vandenį virti ir, sukaupusi visą mandagumą, keletą žingsnių palydėjo Lizelę iki paradinių durų. — Bis morgen?

— Taip, frau Holtzapfel. Iki rytojaus, — kita diena buvo penktadienis.

Lizelė apskaičiavo, kad iki žydų varymo Molchingo gatvėmis jai dar buvo likę keturi skaitymo susitikimai su ponia Holtzapfel.

Žydus vedė į Dachau koncentracijos stovyklą.

Vadinasi, dar dvi savaitės, vėliau rūsyje rašė ji. Dvi savaitės pasauliui pakeisti ir keturiolika dienų jam sunaikinti.

Ilgas kelias iki Dachau

Kai kurie žmonės kalbėjo, neva sunkvežimis sugedo, tačiau aš asmeniškai galiu patvirtinti, kad tai nebuvo tiesa. Jis atvyko laiku.

Dangus, kuriuo plaukė baltapūkiai debesys, buvo vandenyno mėlynumo.

Be to, ten buvo daugiau nei viena transporto priemonė. Trys sunkvežimiai nesugenda tuo pat metu.

Kareiviams sustojus pasidalyti maistu ir cigaretėmis ir pasikabinėti prie naujos žydų siuntos, vienas iš belaisvių neteko sąmonės iš bado ir nuovargio. Nežinau, iš kur keliavo šis konvojus, tačiau jie sustojo likus penkiems kilometrams iki Molchingo ir dar ilgam keliui iki Dachau.

Įsiropščiau per priekinį sunkvežimio stiklą, suradau ligotąjį nelaimėlį ir iššokau lauk. Jo siela buvo perkarusi. Barzda tarsi sunkios grandinės svėrė galvą. Mano pėdos garsiai nusileido į žvyrą, tačiau nei kareiviai, nei belaisviai nė garselio neišgirdo. Vis dėlto kiekvienas iš jų mane suuodė.

Dabar pamenu, kad sunkvežimio priekaboje išklausiau daugybę troškimų. Vidiniai balsai mane šaukė.

Kodėl jį, o ne mane?

Dėkui Dievui, kad tai ne aš.

Tuo metu kareiviai buvo užimti visai kitokiomis kalbomis. Viršila sutraiškė savo cigaretę ir uždavė kitiems dvokiantį klausimą:

— Kada paskutinį kartą išleidome šitas žiurkes į gryną orą?

Vyriausiasis jo leitenantas iškosėjo atsakymą:

— Jiems jis tikrai praverstų, ar ne?

— Na, tai kaip? Turime laiko ar ne?

— Laiko turime visada, pone.

— Be to, oras paradui puikiai tinkamas, kaip manote?

— Tikrai taip, pone.

— Tai ko dar laukiate?

Lizelė žaidė futbolą Himelio gatvėje, kai pasigirdo triukšmas. Du berniukai rungėsi dėl kamuolio aikštės viduryje, kai viskas sustojo. Net Tomis Miuleris tai išgirdo.

— Kas tai? — paklausė jis, stovėdamas vartuose.

Visi atsigręžė šlepsėjimo ir gausybės balsų pusėn. Triukšmas artinosi.

— Ar ten karvių banda? — spėliojo Rudis. — Negali būti. Jos skleidžia ne tokius garsus, ar ne?

Iš pradžių visi gatvėje buvę vaikai lėtai pajudėjo juos it magnetas traukiančio garso link pro ponios Diler krautuvėlę. Retkarčiais girdėjosi šaižesni šūksniai.