Маркус Зузак - Knygų vagilė

*** Aukų sąrašas ***

i. Ponia Holtzapfel.

2. Ponas Fidleris.

3. Jaunas vaikinas.

4. Roza Huberman.

Plačios ponios Holtzapfel akys kupinos baimės. Liesas kūnas palinkęs pirmyn, o burna visiškai apvali. Ponas Fidleris, norėdamas užsiimti, kartais net po kelis kartus klausinėjo žmonių, kaip jie jaučiasi. Jaunasis vaikinas Rolfas Šulcas stovėjo kampe vienas, tyliai keikdamas ir peikdamas jį supančią atmosferą. Jo rankos buvo tarsi įmūrytos kišenėse. Roza be galo švelniai lingavo pirmyn ir atgal. „Lizele, eikš čia“, — sušnibždėjo ji mergaitei. Apkabino Lizelę iš užnugario ir tvirtai suspaudė. Roza ėmė dainuoti, tačiau Lizelė nepajėgė suprasti tylių jos žodžių. Melodija gimdavo jos įkvėpyje ir mirdavo lūpose. Tėtis stovėjo greta nejudėdamas ir netardamas nė žodžio. Akimirką jis uždėjo šiltą savo ranką ant vėsios Lizelės galvos. „Tu išgyvensi“, — tikino prisilietimas, ir tai buvo tiesa.

Kairiau nuo jų stovėjo Aleksas ir Barbara Štaineriai su jaunesniosiomis savo dukterimis Betina ir Ema. Mergaitės spaudėsi prie dešiniosios motinos kojos. Nepriekaištingos Hitlerio jaunimui būdingos stovėsenos vyriausiasis sūnus Kurtas žvelgė priešais save, savo delne spausdamas Karinos, kuri pagal savo septynerių metų amžių buvo smulkutė, ranką. Dešimtmetė Ana Mari žaidė su prastu mūrinės sienos paviršiumi.

Priešais Štainerius vietą sau buvo radę Jensonai ir Pfifikusas.

Pastarasis tvardėsi nuo švilpavimo.

Barzdotasis ponas Jensonas buvo tvirtai apkabinęs savo žmoną, o du jų vaikai retkarčiais tardavo vieną kitą žodelį. Retsykiais jie imdavo kabinėtis vienas prie kito, tačiau į tikrą kivirčą nesivėlė.

Prabėgus dešimčiai minučių ar panašiai, rūsyje į akis labiausiai krito tai, kad niekas nejudėjo. Žmonių kūnai buvo tarsi suvirinti tarpusavyje, ir tik jų pėdos pakeisdavo poziciją ar sulaukdavo didesnio spaudimo. Visų jų veidus buvo surakinusi tyla. Stebėdami vieni kitus, jie laukė.

*** Vokiškas žodis Nr. 3 ***

Angst — baimė: nemaloni ir dažnai stipri emocija, kylanti tikintis pavojaus arba jį suvokiant.

Giminingi žodžiai: siaubas, panika, išgąstis, nerimas, šiurpas.

Pasakojama, kad kitose slėptuvėse buvo dainuojama Deutschland uber Alles arba ginčijamasi tvankiame rūsio ore. Fidlerių slėptuvėje nevyko nieko panašaus. Čia karaliavo baimė, dvejonės ir mirusi melodija kartoninėse Rozos Huberman lūpose.

Prieš sirenoms pranešant apie antskrydžio baigtį, Aleksas Štaineris — žmogus bejausmiu, mediniu veidu — švelniai priglaudė į motinos kojas įsikibusius savo vaikus. Jis ištiesė ranką, norėdamas sugriebti laisvą savo sūnaus ranką. Vis dar stoiškas Kurtas, plačiai atmerktomis akimis spoksodamas priešais save, švelniai suspaudė savo sesutės ranką. Netrukus visi rūsyje susibūrę žmonės laikėsi vienas kito rankos. Grupelė vokiečių stovėjo netvarkingu ratu. Šaltos rankos susiliejo su šiltomis; kartais jie net juto vienas kito širdies plakimą. Jo nesulaikė išblyškusios sustingusios odos sluoksniai. Kai kurie iš jų užmerkę akis laukė paskutiniosios arba vylėsi išgirsti antskrydžio pabaigą žymintį signalą.

Ar šie žmonės nusipelnė ko nors geresnio?

Kiek iš jų aktyviai dalyvavo persekiojant kitus, aklai paklusdami Hitlerio valiai, kartodami jo sakinius, pastraipas, jo kūrinius? Ar Roza Huberman buvo atsakinga? Moteris, slepianti žydą? O Hansas? Ar visi jie nusipelnė mirties? O vaikai?

Mane be galo domina atsakymai į kiekvieną iš šių klausimų, tačiau negaliu leisti jiems manęs suvilioti. Viena galiu pasakyti neabejodama: kiekvienas iš rūsyje buvusių žmonių, išskyrus jauniausius vaikus, tąnakt jautė mano alsavimą. Nuojauta apie mane tvyrojo ore.

Kaip dažnai man nutinka susidūrus su žmonėmis, perskaičiusi knygų vagilės žodžius, ėmiau jų gailėtis, nors ir ne taip labai, kaip vargšelių, kuriuos tuo laikotarpiu susižėriau iš įvairių koncentracijos stovyklų. Be abejo, rūsiuose besiglaudžiantys vokiečiai buvo verti gailesčio, tačiau jie bent turėjo galimybę išgyventi. Rūsys nė iš tolo neprilygo dušams. Žmonės į juos buvo siunčiami ne praustis. O šie vokiečiai dar turėjo vilties.

Nelygiame rate minutės slinko tingiai.

Lizelė laikė Rudžio ir savo motinos rankas.

Ją liūdino tik viena mintis.

Maksas.

Kaip jis išgyvens, jei bombos pasieks Himelio gatvę?

Žvalgydamasi ji tyrinėjo Fidlerių rūsį. Jis buvo kur kas gilesnis ir tvirtesnis nei 33-iojo Himelio gatvės namo.

Patyliukais ji paklausė tėčio.

Ar ir tu apie jį galvoji?

Suprato jis klausimą ar ne, tačiau Hansas paskubomis linktelėjo mergaitei. Prabėgus dar kelioms minutėms, linktelėjimą lydėjo trys laikinos ramybės sirenos.

Susirinkusieji Himelio gatvės 45-ajame name su palengvėjimu atsikvėpė.

Kai kurie tvirtai suspaudė akis ir vėl atsimerkė.

Ratu buvo pasiųsta cigaretė.

Jai pasiekus Rudį, jo tėvas ištraukė cigaretę jam iš pirštų sakydamas:

— Tik ne tu, Džesi Ovensai.

Vaikai apkabino savo tėvus. Visiems prireikė ne vienos minutės suvokti, kad jie vis dar buvo gyvi ir ketino tokie likti. Tik tada kojos nunešė juos laiptais aukštyn į Herberto Fidlerio virtuvę.

Už lango žmonių minia jau tyliai žingsniavo gatve. Ne vienas kėlė akis į dangų ir dėkojo Viešpačiui už pasigailėtą gyvybę.

Grįžę namo, Hubermanai tuojau pat nusileido į rūsį, tačiau atrodė, kad Makso ten nebuvo. Menkutė oranžinė žibinto šviesa nepadėjo jo įžiūrėti ar išgirsti atsakymo.

— Maksai?

— Jis pradingo.

— Maksai, ar tu čia?

— Aš čia.

Iš pradžių jie pamanė, kad žodžiai atskriejo iš už dažų skardinių ir apklotų nuo dulkių, tačiau Lizelė pirmoji išvydo jį, stovintį priešais. Nusikamavęs jo veidas slėpėsi tarp dažymo reikmenų ir audinių. Jis atrodė apstulbęs.

Jiems prisiartinus, Maksas tarė:

— Nesugebėjau susilaikyti.

Jam atsakė Roza. Pasilenkusi artyn, kad matytų jo veidą, moteris paklausė:

— Maksai, apie ką tu kalbi?

— Aš... — nenoriai kalbėjo jis. — Kai viskas nutilo, užlipau į koridorių, o tarp svetainės užuolaidų buvo likęs siaurutis plyšelis... Galėjau įžiūrėti, kas vyko už lango. Stebėjau vos kelias akimirkas.

Išorinio pasaulio jis nebuvo matęs jau dvidešimt du mėnesius. Nebuvo nei pykčio, nei priekaištų.

Tėtis pasiteiravo:

— Kaip viskas atrodė?

Didžiai pritrenktas ir nuliūdęs Maksas atlošė galvą.

— Danguje buvo žvaigždžių, — tarė jis. — Jos mane apakino.

Jie keturiese.

Du iš jų stovėjo. Kiti du liko sėdėti.

Kiekvienas iš jų tą vakarą šį bei tą matė.

Čia buvo tikrasis rūsys. Čia tvyrojo tikroji baimė. Maksas atsistojo ir nužingsniavo atgal prie apdangalų. Jis palinkėjo jiems labos nakties, tačiau po laiptais taip ir nepalindo. Motinai neprieštaravus, Lizelė liko su juo iki ryto skaitydama „Dainą naktyje“, kol Maksas piešė ir rašė savo knygoje.

Pro Himelio gatvės langą, — rašė jis, — žvaigždės įžiebė liepsną mano akyse.

Dangaus vagis

Kaip pasirodė vėliau, pirmasis antskrydis iš tiesų visai nebuvo antskrydis. Jei žmonės būtų stabtelėję pasižiūrėti į lėktuvus, jie būtų jų laukę visą naktį. Nenuostabu, juk per radiją nebuvo girdėti kukuojant. „Molchingo eksprese“ buvo rašoma, neva vienas zenitinės artilerijos bokšto operatorių per smarkiai susijaudino. Jis prisiekinėjo girdėjęs lėktuvų tarškėjimą ir matęs juos horizonte. Jis tik perdavė žinią.