Маркус Зузак - Knygų vagilė

Jie aptarinėjo viską, nuo Franco Doičerio veido po 1500 metrų bėgimo iki vienos vienuolikametės, sukėlusios didžiulį skandalą po pralaimėjimo disko metimo rungtyje.

Prieš jiems išsiskirstant į savo namus, Rudžio balsas įteikė Lizelei tiesą. Kurį laiką jo žodžiai tupėjo mergaitei ant peties, tačiau po keleto akimirkų rado kelią į ausį.

*** Rudžio žodžiai ***

Aš taip pasielgiau tyčia.

Galiausiai suvokusi Rudžio prisipažinimą, ji uždavė vienintelį įmanomą klausimą:

— Bet kodėl gi, Rudi? Kodėl tu taip padarei?

Jis tik stovėjo, viena ranka įsirėmęs į klubą, ir netarė nė žodžio. Jo lūpose žaidė supratinga šypsena, o kojos lėtai nunešė jį namų link. Jie daugiau niekada apie tai nekalbėjo.

Vis dėlto Lizelė ne kartą susimąstė, koks būtų buvęs Rudžio atsakymas, jei ji būtų paspaudusi. Galbūt trijų medalių pakako įrodyti, ko Rudis buvo vertas, o gal jis paprasčiausiai bijojo pralaimėti paskutines lenktynes. Tačiau galiausiai vienintelis paaiškinimas, kurį ji leido sau priimti, buvo paauglės balsu tariami žodžiai: „Nes jis ne Džesis Ovensas.“

Tik pakilusi eiti namų link, ji pastebėjo greta gulinčius tris dirbtinio aukso medalius. Pasibeldusi į Štainerių duris, ištiesė juos Rudžiui.

— Pamiršai juos.

— Ne, nepamiršau, — teištarė Rudis. Jis uždarė duris, o Lizelė nusinešė bičiulio apdovanojimus namo. Nulipusi į rūsį su medaliais rankose, ji papasakojo Maksui apie savo draugą Rudį Štainerį.

— Jis iš tiesų kvailys, — apibendrino ji.

— Akivaizdu, — sutiko Maksas, tačiau vargu ar jos žodžiai galėjo jį apkvailinti.

Abu jie ėmėsi darbo: Maksas savo eskizų knygoje, o Lizelė — atsivertusi „Sapnų nešėją“. Ji jau buvo pasiekusi antrąją knygos pusę, kurioje jaunasis dvasininkas abejoja savo likimu po susitikimo su keista ir elegantiška moterimi.

Kai mergaitė nuleido knygą ir apvertusi pasidėjo sau ant kelių, Maksas pasiteiravo, kada ji mananti baigsianti ją skaityti.

— Man prireiks daugiausia keleto dienų.

— Tuomet pradėsi kitą?

Knygų vagilė pažvelgė į rūsio lubas.

— Galbūt, Maksai, — ji užvertė knygą ir atsilošė. — Jei man pasiseks.

*** Kita knyga ***

Tai ne vokiečių kalbos žodynas ir enciklopedija, kaip jūs tikriausiai tikėjotės.

Ne, žodyno eilė ateis šios trumpos trilogijos pabaigoje, tačiau tai dar tik antroji jos dalis. Šioje dalyje Lizelė baigia skaityti „Sapnų nešėją“ ir nušvilpia kitą pasakojimą pavadinimu „Daina naktyje“. Knyga, kaip visada, buvo pavogta iš mero namų. Vienintelis skirtumas šįkart buvo tas, kad į aukštutinę miesto dalį ji nusigavo viena. Tą dieną Rudis jos nelydėjo.

Rytas buvo saulėtas, tačiau dangumi plaukė pūkuoti debesys.

Lizelė stovėjo mero bibliotekoje; jos pirštų galiukus kuteno godumas, o lūpose žaidė knygų pavadinimai. Šį kartą ji jautėsi pakankamai drąsi, todėl leido sau pirštais pabėgioti lentynomis, taip akimirkai grįždama laiku į pirmąjį apsilankymą šiame kambaryje. Lėtai judėdama ji pašnibždomis skaitė knygų pavadinimus.

„Po vyšnia“.

„Dešimtasis leitenantas“.

Ją, kaip visada, viliojo daugelis pavadinimų, tačiau praleidusi bibliotekoje minutę kitą ji pasirinko „Dainą naktyje“ greičiausiai todėl, kad knygos viršeliai buvo žali, o šios spalvos knygos ji dar neturėjo. Viršelyje buvo įspaustos baltos raidės, o pavadinimą ir autoriaus pavardę skyrė nedidelė fleitos formos emblema. Su knyga rankoje ji išlipo pro langą, pakeliui tardama „ačiū“.

Paprastai, kai Rudžio nebūdavo šalia, ji jausdavo savotišką tuštumą, tačiau tą rytą vienatvė knygų vagilei teikė begalinį džiaugsmą. Atlikusi savo darbelį, ji prisėdo paskaityti naująją knygą prie Amperio upės gana toli nuo įprastos Viktoro Kėmelio ir buvusios Artūro Bergo gaujos būstinės. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, niekas jai netrukdė, todėl Lizelė perskaitė keturis trumpučius „Dainos naktyje“ skyrius ir jautėsi laiminga.

Ją užplūdo malonumas ir pasitenkinimas.

Dėl puikaus grobio.

Prabėgus savaitei, laimės trilogija priartėjo prie pabaigos.

Slenkant paskutinėms rugpjūčio dienoms, ji gavo, tiksliau sakant, pastebėjo dovaną.

Tai buvo vėlyva popietė. Lizelė stebėjo Himelio gatve straksinčią Kristiną Miuler. Privažiavęs prie jos brolio dviračiu, Rudis staigiai sustojo, priversdamas padangas čiuožti.

— Ar turi laiko? — pasiteiravo jis.

— Kam? — patraukė pečiais Lizelė.

— Manau, turėtum pati tai pamatyti, — tarė Rudis, numesdamas dviratį ir jau sukdamas namų link pasiimti kito. Lizelė tik spoksojo į prieš ją besisukantį pedalą.

Privažiavęs Didžiąją gatvę, Rudis sustojo luktelėti.

— Na, — paklausė Lizelė, — kas yra?

— Pažvelk atidžiau, — bedė pirštu Rudis.

Pamažu jie privažiavo patogesnę vietą už sidabrinės elgės. Pro spygliuotas šakas Lizelė pastebėjo uždarytą langą ir į jį atremtą daiktą.

— Ar tai?..

Rudis linktelėjo.

Kurį laiką jie diskutavo, tačiau galiausiai abu sutiko, kad tai turi būti padaryta. Buvo akivaizdu, kad knyga ten atremta tikslingai, ir jei tai buvo spąstai, ji buvo to verta.

— Tikras knygų vagis tai padarytų, — slėpdamasi už pilkšvai melsvų šakų tarė Lizelė.

Palikusi dviratį, ji apsižvalgė gatvėje ir perbėgo kiemą. Tamsioje žolėje slėpėsi debesų šešėliai. Ar jie buvo tarsi duobės, į kurias galėjai įkristi, o gal tamsos lopinėliai, kuriuose galėjai pasislėpti? Vienu iš jų mergaitės vaizduotė vedė ją tiesiai į piktus paties mero nagus, ir ji atsidūrė prie lango kur kas greičiau nei tikėjosi.

Atrodė, tarsi nuotykis su „Švilpautoju“ vėl kartotųsi.

Jaudulys laižė jos delnus.

Iš pažastų tekėjo siauri prakaito upeliai.

Pakėlusi akis, ji perskaitė pavadinimą. „Išsamus vokiečių kalbos žodynas ir enciklopedija“. Akimirkai atsigręžusi į Rudį, ji be garso ištarė žodžius. Tai žodynas. Jis gūžtelėjo pečiais ir iškėlė rankas.

Labai atsargiai ji pastūmė langą aukštyn, mėgindama įsivaizduoti, kaip visa tai turi atrodyti iš vidaus. Vagiliaujanti jos ranka pamažu stūmė langą, kol šis nebepasiekė išlaikyti knygos. Šioji, rodės, pasidavė iš lėto, tarsi griūvantis medis.

Sučiupta.

Ji nesukėlė nė menkiausio garselio.

Knyga paprasčiausiai palinko jos link, o Lizelė sugriebė ją laisva ranka. Tyliai ir ramiai uždariusi langą ji apsisuko ir nužingsniavo skersai debesų duobes žolėje.

— Šaunu, — tarė Rudis, duodamas jai dviratį.

— Dėkoju.

Jiems pasiekus gatvės kampą, tos dienos reikšmingumas pagaliau juos pavijo. Lizelė tuojau pat suprato. Ji vėl jautė, tarsi būtų stebima. Jos vidinis balsas mynė pedalus. Du ratai.

Pažvelk į langą. Pažvelk į langą.

Ji buvo priversta.

Ji, tarsi nagų prisilietimo reikalaujantis niežėjimas, pajuto nenugalimą troškimą sustoti.

Nuleidusi kojas, ji atsigręžė į mero namus, bibliotekos langą ir pamatė. Be abejo, ji turėjo numanyti, kad taip atsitiks, tačiau, nepaisant to, nepajėgė nuslėpti užplūdusios nuostabos, išvydusi už lango stovinčią mero žmoną. Ji atrodė perregima, tačiau ji ten stovėjo. Purūs plaukai atrodė kaip visuomet, o kančios kupinos akys, lūpos ir veido išraiška buvo atpažįstamos iš toli.

Moteris lėtai kilstelėjo ranką knygų vagilei. Sustingęs mostas.

Sukaustyta nuostabos, Lizelė nieko netarė nei Rudžiui, nei pati sau. Ji tik rado pusiausvyrą ir pakėlė ranką, parodydama mero žmonai, kad ją pastebėjo.