Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Na, tai jau šis tas, ar ne?

*** Rudžio motyvai ***

Rugpjūčio viduryje turėjo įvykti Hitlerio jaunimo karnavalas, kuriame Rudis ketino laimėti keturias bėgimo rungtis: 1500, 400, 200 ir, žinoma, 100 metrų. Jam patiko naujieji Hitlerio jaunimo padalinio vadovai, todėl jis norėjo juos pamaloninti, tuo pat metu pasirodydamas prieš seną savo bičiulį Francą Doičerį.

— Keturi aukso medaliai, — vieną popietę jis tarė Lizelei, kuri kartu su juo bėgiojo stadione. — Kaip Džesis Ovensas trisdešimt šeštaisiais.

— Nejaugi tu vis dar dėl jo pamišęs?

Rudis ritmingai kvėpavo.

— Nelabai, bet juk būtų malonu, ar ne? Taip pamokyčiau visus tuos šunsnukius, kurie vadino mane bepročiu. Jie pamatytų, kad mano mintis nebuvo tokia jau kvaila.

— Bet ar tu tikrai gali laimėti visas keturias rungtis?

Jie sustojo bėgimo takelio gale, ir Rudis įrėmė kumščius į savo klubus.

— Aš privalau, — tarė jis.

Jis treniravosi dar šešias savaites, o karnavalo dieną, įpusėjus rugpjūčiui, danguje vaiskiai švietė saulė ir debesų nebuvo nė ženklo. Ant žolės būriavosi Hitlerio jaunimas, tėvai ir gausybė organizacijos vadovų rudais marškiniais. Rudis Štaineris buvo puikiausiai pasirengęs.

— Pažvelk, — bedė pirštu jis, — ten Doičeris.

Minios viduryje šviesių plaukų Hitlerio jaunimo standartų įsikūnijimas dalijo nurodymus dviem savo padalinio nariams. Šie linksėjo galvomis ir retkarčiais pasirąžydavo. Vienas iš jų, tarsi atiduodamas pagarbą, dengėsi akis nuo saulės.

— Nori su juo pasisveikinti? — pasiteiravo Lizelė.

— Ne, dėkoju. Padarysiu tai vėliau.

Po savo pergalės.

Šie žodžiai nebuvo ištarti, tačiau jie tikrų tikriausiai sklandė kažkur tarp mėlynų Rudžio akių ir nurodinėjančių Doičerio rankų.

Visi turėjo pražygiuoti aplink aikštę.

Himnas.

Heil Hitler.

Tik tada jie galėjo pradėti.

Kai Rudžio amžiaus grupė buvo pakviesta į 1500 metrų bėgimo trasą, Lizelė palinkėjo jam sėkmės įprastais vokiškais žodžiais:

— Hals und Beinbruch, Saukerl.

Ji palinkėjo jam nusilaužti sprandą ir koją.

Berniukai susirinko tolimajame apskrito stadiono krašte. Vieni rąžėsi, kiti telkė dėmesį, o likusieji ten būti buvo priversti.

Greta Lizelės sėdėjo Rudžio motina Barbara su jauniausiais savo vaikais. Plonas patiesalas buvo pilnas vaikų ir išpeštos žolės.

— Ar matote Rudį? — pasiteiravo ji jų. — Jis ten, kairėje.

Barbara Štainer buvo miela moteris, o jos plaukai visada atrodydavo taip, lyg ką tik sušukuoti.

— Kur? — paklausė viena iš mergaičių. Tikriausiai Betina, jauniausioji iš jų. — Niekur jo nematau.

— Tas paskutinis. Ne, ne ten. Ten.

Joms vis dar mėginant jį atpažinti, pasigirdo teisėjo pistoleto šūvis ir pasirodė dūmai. Mažosios Štainerių mergaitės nieko nelaukdamos nurūko prie tvoros.

Pirmame rate septyneto berniukų grupė pirmavo. Bėgdama antrą ratą, grupelė sumažėjo iki penkių, o trečią — iki keturių. Iki pat paskutinio rato Rudis bėgo ketvirtas. Šalimais sėdįs vyriškis tvirtino, esą labiausiai tikėtina, kad Rudis finišuos antras. Jis buvo aukštesnis už kitus.

— Palauk, — vyriškis tarė savo sutrikusiai žmonai. — Likus dviem šimtams metrų, jis atsiplėš.

Vyriškis klydo.

Milžiniškas rudus marškinius vilkintis vadovas pranešė grupei, kad liko paskutinis ratas. Buvo akivaizdu, kad šis jaunuolis maisto davinių sistemos dienomis gyvenimu nesiskundė. Jis sušuko, pirmaujančiai grupei kirtus liniją, tačiau bėgimo tempą pagreitino ne antrasis, o ketvirtasis lenktynių dalyvis. Jam buvo likę du šimtai metrų.

Rudis bėgo.

Jis nė karto neatsigręžė atgal.

Savo pranašumą jis ištempė tarsi virvę, kol galiausiai visi likę dalyviai prarado bet kokią viltį jį pavyti. Jis kuo lengviausiai bėgo aplink stadioną, trims varžybų dalyviams varžantis už jo dėl likučių. Finišo tiesiąją supo vien tik šviesūs plaukai. Kirtęs finišo liniją, jis nesustojo. Nepakėlė rankos. Net nepasilenkė, rodydamas palengvėjimą. Rudis paprasčiausiai nužingsniavo dar dvidešimt metrų ir galiausiai per petį pažvelgė į kitus finišo liniją kertančius bėgikus.

Pakeliui pas savo šeimą pirmiausia jis sutiko savo padalinio vadovus, po jų — Doičerį. Abu jie linktelėjo vienas kitam.

— Štaineri.

— Doičeri.

— Regis, visi tie ratai, kuriuos liepiau tau bėgti, galiausiai atsipirko, ar ne?

— Regis.

Jis uždraudė sau nusišypsoti tol, kol nelaimėjo visų keturių rungčių.

*** Pastaba vėlesniems pasvarstymams ***

Dabar Rudis ne tik garsėjo kaip pavyzdingas mokinys. Jis buvo ir talentingas sportininkas.

Lizelė bėgo 400 metrų. Čia ji finišavo septinta, o pasistengusi 200 metrų ruože, finišo liniją kirto ketvirta. Viskas, ką ji matė, buvo priekyje bėgusių mergaičių užkulniai ir iš vienos pusės į kitą švytuojantys kuodukai. Šuolio į tolį rungtyje labiau nei kuo kitu ji mėgavosi jos pėdas apkabinančiu smėliu, o rutulio stūmimo rungtis taip pat nebuvo šlovingiausia jos akimirka. Lizelė suprato, kad tai buvo ne jos, o Rudžio diena.

400 metrų bėgime Rudis pirmavo visos rungties metu, o 200 metrų bėgimo rungtyje nugalėjo vos per plauką.

— Pavargai? — paklausė Lizelė. Tuo metu jau buvo ankstyva popietė.

— Žinoma, kad ne, — giliai kvėpuodamas ir tempdamas blauzdų raumenis atšovė Rudis. — Nesuprantu, apie ką čia kalbi, Saumensch. Ką tu apskritai išmanai?

Pasigirdus kvietimui į 100 metrų bėgimo rungtį, jis lėtai pakilo ant kojų ir paskui paauglių vorelę nusekė bėgimo tako link. Šįkart Lizelė nupėdino jam įkandin.

— Ei, Rudi, — ji timptelėjo jo švarko rankovę. — Sėkmės.

— Aš nepavargęs, — atsakė jis.

— Žinau.

Jis jai mirktelėjo.

Jis buvo išvargęs.

Lenktynių įkarštyje Rudis sulėtino bėgimo tempą ir finišavo antras, o po dešimties minučių kitų varžybų buvo sušaukti visi finalininkai. Kiti du berniukai atrodė grėsmingi, todėl Lizelei ramybės nedavė mintis, kad laimėti šį ruožą Rudžiui nėra lemta. Tomis Miuleris, kurio didžiausias pasiekimas buvo priešpaskutinė vieta lenktynėse, stovėjo prie tvoros su Lizele.

— Jis nugalės, — neabejodamas tarė jis.

— Žinau.

Ne, jam nepavyks.

Finalininkams susirinkus prie starto linijos, Rudis atsiklaupė ir ėmė kasti duobutes kojoms įsispirti. Plinkantis rudmarškinis pareigūnas netruko prieiti prie jo ir liepti tuojau pat liautis. Lizelė spoksojo į baksnojantį suaugusiojo pirštą ir nuo Rudžio rankų byrantį smėlį.

Kai bėgikams buvo liepta išsirikiuoti, Lizelė dar tvirčiau įsikibo į tvorą. Vienas iš berniukų startavo per anksti, todėl pistoletas šovė du kartus.

Tai buvo Rudis. Vienas iš vadovų vėl jam kažką pasakė, o berniukas linktelėjo. Dar vienas kartas, ir jis bus pašalintas.

Labai susikaupusi Lizelė stebėjo antrą kartą besirikiuojančius bėgikus ir negalėjo patikėti savo akimis. Tas pats sportininkas ir vėl startavo per anksti. Mintyse ji buvo susikūrusi tobulų lenktynių vaizdą, kuriame Rudis atsilikinėjo, tačiau išplėšė pergalę bėgdamas paskutinius dešimt metrų. Deja, iš tikro Rudis buvo diskvalifikuotas prieš jos akis. Jis buvo palydėtas į bėgimo tako kraštą ir priverstas stovėti ten vienas, kitiems berniukams žengiant pirmyn.

Jiems išsirikiavus, varžybos prasidėjo.

Berniukas rūdžių spalvos plaukais plačiais šuoliais aplenkė kitus gerais penkiais metrais.

Rudis liko stovėti.

Vėliau, dienai baigiantis, o saulei pasitraukus iš Himelio gatvės, Lizelė su savo bičiuliu sėdėjo ant šaligatvio.