Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Jis man — joks vaikinas, — paprieštaravo Lizelė, tačiau tėčio žodžiai jos nesuerzino. Po ką tik patirto išgąsčio tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. — Einu tik todėl, kad bet kurią akimirką pasigirs mamos šūksniai.

— Lizele!

— Matot? — nuo penkto laiptelio patvirtino ji.

Jai pasiekus duris, Rudis mindžikavo nuo kojos ant kojos.

— Aš tik užėjau pažiūrėti... — staiga jis nutilo. — Kas čia per kvapas? — pauostė jis. — Tu čia rūkei?

— Ak. Sėdėjau greta tėčio.

— Ar turi nors kiek cigarečių? Galėtume jas parduoti.

Lizelė nebuvo tam nusiteikusi. Ji perspėjo jį taip tyliai, kad motina jos neišgirstų:

— Nevok iš mano tėčio.

— Bet juk tu vagiliauji kai kuriose kitose vietose.

— Negalėtum kalbėti dar garsiau?

Rudis išsišiepė.

— Matai, ką daro vagiliavimas? Dabar tu visa sunerimusi.

— Lyg pats niekada nebuvai nieko nušvilpęs.

— Taip, bet nuo tavęs tuo tiesiog dvokia, — kaip reikiant įsismagino Rudis. — Gal vis dėlto šis kvapas visai ne nuo cigaretės, — pasilenkęs artyn pauostė jis. — Užuodžiu nusikaltimą. Tau reikėtų išsimaudyti.

Atsigręžęs į Tomį Miulerį, jis šūktelėjo:

— Ei, Torni, eikš ir pauostyk šitai!

— Ką sakei? — riktelėjo nesusipratėlis Tomis. — Negirdžiu tavęs!

— Beviltiška, — Lizelės pusėn papurtė galvą Rudis.

— Eik lauk, Saukerl, tave dabar noriu matyti mažiausiai, — jau vėrė duris Lizelė.

Be galo savimi patenkintas, Rudis grįžo atgal į gatvę. Pasiekęs pašto dėžutę, jis, regis, prisiminė, ko visą tą laiką norėjo paklausti. Žengęs keletą žingsnių atgal, jis vėl prakalbo:

— Alles gut, Saumensch? Turiu galvoje žaizdą.

Tai buvo birželio mėnuo Vokietijoje. Atrodė, tarsi visas pasaulis būtų ėmęs pūti.

Lizelė apie tai nieko nežinojo. Jai rūpėjo tik tai, kad apie rūsyje slepiamą žydą niekas nežinotų. Jos globėjų niekas neišvežė, o ji pati prisidėjo prie šių abiejų aplinkybių sėkmės.

— Viskas gerai, — atsakė ji, neturėdama galvoje jokio sužeidimo futbolo varžybose.

Jai viskas buvo gerai.

Mirties dienoraštis: paryžiečiai

Atėjo vasara.

Knygų vagilės gyvenimas tekėjo sklandžiai.

Mano dangus buvo nudažytas žydų spalva.

Jų kūnams liovusis ieškoti ertmių duryse, jų sielos pakilo. Vienas kitas nagas dėl beviltiško draskymosi taip ir liko įstrigęs medinėse duryse, o sielos skriejo tiesiai mano glėbin. Iš tų prausyklų mes kilome ant stogo ir aukštyn, į neaprėpiamas amžinybės platybes. Jie nesiliovė mane maitinę. Minutė po minutės. Prausimas po prausimo.

Niekada nepamiršiu pirmosios dienos Aušvice, pirmo apsilankymo Mauthauzene. Laikui bėgant, ten taip pat rinkau jų sielas uolos papėdėje, jų mėginimams pasprukti pasibaigus nesėkmingai. Ten gulėjo daugybė sumaitotų kūnų ir mielų, sustingusių širdžių. Vis dėlto likimas šiems nelaimėliams buvo kur kas maloningesnis nei žuvusiems dujų kamerose. Kai kuriuos sugriebdavau dar krintančius. „Išgelbėjau tave“, — pamanydavau laikydama jų sielas aukštai ore, likusiai jų esačiai — fiziniams kiautams — trenkiantis žemėn. Visi jie buvo lengvučiai it tušti graikinių riešutų kevalai. Tose vietovėse dangus buvo aprūkęs. Tvyrojo krosnies kvapai, tačiau mane kaustė šaltis.

Kaskart tai prisiminusi, suvirpu mėgindama tuos vaizdus ištrinti iš savo suvokimo.

Į savo delnus pučiu šiltą orą, taip mėgindama juos sušildyti.

Tačiau išlaikyti rankas šiltas taip sunku, kai sielos vis dar virpa.

— Dieve.

Kai tik apie tai pagalvoju, visada tariu jo vardą.

— Dieve.

Galiu ir pakartoti.

Kartoju jo vardą, beviltiškai mėgindama suprasti.

— Tačiau suprasti nėra tavo darbas, — atsakau pati sau. Dievas man niekada neatsako. Manote, kad jis neatsako tik jums? — Tavo užduotis yra... — liaujuosi savęs klausytis, nes, trumpai tariant, varginu pati save. Tokios mintys mane sekina, tačiau juk negaliu sau leisti tokios prabangos kaip nuovargis. Privalau tęsti savo darbą, nes — nors taip ir nenutinka absoliučiai visiems žemės gyventojams — didžiajai daugumai galioja taisyklė: mirtis nelaukia nė vieno, o jei ir laukia, tai dažniausiai visai neilgai.

1942-ųjų birželio 23-iąją vokiečių kalėjime, Lenkijoje, buvo įkalinta grupelė žydų iš Prancūzijos. Pirmą išsivedžiau arčiausiai durų stovėjusį vargšelį, kurio mintys iš pradžių vijo viena kitą, vėliau ėmė žingsniuoti, o galiausiai lėtėjo, lėtėjo...

Meldžiu patikėti manimi, kai sakau, kad tądien kiekvieną sielą pakėliau taip, tarsi tai būtų buvęs naujagimis. Netgi pabučiavau keletą išsekusių, nuodingų skruostų. Klausiausi paskutinių duslių jų aimanų. Jų prancūziškų žodžių. Stebėjau jų vizijas apie meilę ir išlaisvinau juos iš baimės gniaužtų.

Išsivedžiau juos visus. Tikriausiai nėra buvę laiko, kai man būtų labiau reikėję prasiblaškyti. Visiškoje vienumoje žvelgiau į virš savęs esantį pasaulį. Stebėjau, kaip dangus iš sidabrinio virto pilku, o tada — lietaus spalvos. Net ir debesys grįžosi, nenorėdami viso to matyti.

Kartais mėgindavau įsivaizduoti, kaip viskas atrodė virš tų debesų, kur saulė neabejotinai buvo vaiski, o beribis dangus — milžiniška mėlynė.

Jie buvo prancūzai, jie buvo žydai. Jais buvote jūs.

SEPTINTA DALIS

 Išsamus vokiečių kalbos žodynas ir enciklopedija

apie

šampaną ir akordeoną — trilogiją — sirenas — dangaus vagį — pasiūlymą — ilgą kelią iki Dachau — ramybę — idiotą ir keletą vyriškių su apsiaustais

Šampanas ir akordeonai

1942-ųjų vasarą Molchingo miestas rengėsi tam, kas buvo neišvengiama. Kai kurie žmonės vis dar atsisakė patikėti, kad šis mažas miestelis Miuncheno pašonėje galėtų tapti taikiniu, tačiau didžioji gyventojų dalis puikiai suprato, jog tai tebuvo laiko klausimas. Slėptuvės buvo aiškiai pažymėtos, langai pradėti tamsinti, o kiekvienas miestelėnas žinojo, kur buvo artimiausias jį priglausiantis rūsys.

Hansui Hubermanui šie slegiantys įvykiai leido šiek tiek atsikvėpti. Vargų persmelkti laikai kažkokiu būdu parodė sėkmei kelią į jo dažymo verslą. Žmonėms žūtbūt reikėjo jo paslaugų tamsinant langus. Sunkumų jam sudarė tik tai, kad paprastai juoda spalva buvo naudojama tik kitoms patamsinti, todėl netrukus jos atsargos ištirpo, o gauti daugiau buvo be galo sunku. Vis dėlto Hansas pasižymėjo savitu puikaus prekybininko bruožu, o puikus prekybininkas visada žino ne vieną gudrybę. Spalvai išgauti jis naudojo anglių dulkes, be to, jo paslaugos buvo nebrangios. Jis konfiskavo šviesą languose iš priešo akių daugybėje namų įvairiausiose Molchingo vietose.

Retsykiais Lizelė eidavo dirbti su juo.

Stumdami vežimaitį su dažais, vienose miesto gatvėse jie užuosdavo alkį, kitose — purtydavo galvas žvelgdami į kitų gyventojų turtus. Dažnai pakeliui į namus neturtingos moterys su vaikais ant rankų išbėgdavo į gatvę ir maldaudavo užtamsinti jų langus.

„Frau Hala, atleiskite, tačiau nebeturiu juodų dažų“, — atsakydavo jis, tačiau paėjęs kiek toliau visuomet palūždavo ir nusileisdavo. Ilgoje gatvėje stovėjo aukštas vyriškis. „Rytoj, iš pat ryto“, — pažadėjo jis, ir tikrai, vos išaušus, jis jau tamsino jų langus už dyką, bandelę ar puodelį šiltos arbatos. Vakarą prieš tai jis atrado, kaip žalios, mėlynos ar smėlio spalvos dažus paversti juodais. Niekada neliepdavo žmonėms uždengti langų nereikalingomis antklodėmis, mat žinojo jiems jų prireiksiant žiemai atėjus. Kartais išdažydavo jų langus ir už pusę cigaretės, kuria, sėdėdamas ant prieangio laiptelių, pasidalydavo su to namo gyventoju. Prieš pajudant prie kitos darbo vietos, virš jų pokalbio kildavo juoko ir dūmų debesis.