Маркус Зузак - Knygų vagilė

Taip, viršininkas stovėjo man už nugaros.

— Privalai tai atlikti, privalai tai atlikti.

Krito bombos, o su jomis pasirodžiau ir aš.

Mirties dienoraštis: Kelnas

Kritusios gegužės 30-osios valandos.

Neabejoju, kad Lizelė Meminger kietai miegojo, daugiau nei tūkstančiui bombonešių artinantis prie Kelno. Man tai reiškė apytikriai penkis šimtus žuvusiųjų. Kiti penki tūkstančiai benamių klajojo aplink pamėkliškas griuvėsių krūvas, mėgindami suvokti, kur žemė, kur dangus ir kam priklauso sugriauti namai.

Penki šimtai sielų. Nešiausi jas rankose tarsi lagaminus. Arba persimetusi per petį. Atrodė, lyg rankose būčiau nešusi savo vaikus.

Man baigus darbą, dangus buvo gelsvas it degantis laikraštis. Jei būčiau įsižiūrėjusi atidžiau, veikiausiai būčiau galėjusi perskaityti žodžius, pagrindines antraštes ir komentarus apie karo eigą. Kaip troškau nuplėšti jį žemyn, suglamžyti laikraštinį dangų ir išmesti lauk. Tačiau man skaudėjo rankas, be to, negalėjau leisti sau nusideginti pirštų. Manęs dar laukė daug darbo.

Kaip jūs tikriausiai numanote, akimirksniu žuvo daugybė žmonių. Kitiems prireikė šiek tiek laiko. Turėjau aplankyti dar kelias vietas, pasigrožėti dangumi ir surinkti kelias sielas, tačiau grįžusi į Kelną tuojau po paskutinių bombonešių pastebėjau nepaprastą dalyką.

Liūdnai pakėlusi akis į sieros nulietą dangų, nešiau apanglėjusią paauglės sielą. Netoliese stoviniavo būrys dešimtmečių mergaičių. Viena iš jų šūktelėjo:

— Kas tai?

Ištiesusi ranką ji bedė pirštu į juodą lėtai iš dangaus krintantį objektą. Iš pradžių jis priminė ore sklandančią besisiūbuojančią plunksną. Ar pelenų žiupsnelį. Tačiau netrukus jis ėmė didėti. Ta pati raudonplaukė mergaitė strazdanotu veidu vėl prabilo, tik šįkart kur kas emocionaliau:

— Kas tai?

— Tai kūnas, — paaiškino kita mergaitė juodais į kuodukus surištais ir kreivai per vidurį perskirtais plaukais.

— Tai dar viena bomba!

Objektas judėjo lėčiau nei sprogmenims buvo įprasta.

Su vis dar rūkstančia paauglės siela rankose dar kelis šimtus metrų paėjau greta mergaičių. Kaip ir jos, visą savo dėmesį buvau nukreipusi į dangų. Mažiausiai troškau pažvelgti žemyn į perkreiptą savo paauglės veidą. Gražutė mergaitė. Prieš akis jos laukė mirtis.

Išgirdusi skardų balsą, drauge su mergaitėmis ėmiau trauktis. Tai buvo įpykęs tėvas, liepiantis joms eiti vidun. Raudonplaukė atsigręžė. Jos strazdanos, kai ji kreipėsi į tėvą, ištįso:

— Bet tėtuk, pažvelk.

Žengęs keletą žingsnių, vyras nesunkiai suprato, kas tai buvo.

— Tai kuras, — tarė jis.

— Kaip tai?

— Kuras, — pakartojo jis, — bakas. — Jis buvo praplikęs ir vilkėjo apiplyšusį kostiumą. — Jie išnaudojo visą savo kurą, todėl atsikratė tuščio bako. Žiūrėk, ana ten dar vienas.

— Ir ten!

Kaip įprasta vaikams, įsijautusios mergaitės ėmė ieškoti kitų žemėn besileidžiančių kuro talpų.

Pirmoji nusileido dusliai trenkdamasi į žemę.

— Tėtuk, ar galime jį pasiimti?

— Ne, — paprieštaravo sprogimų įbaugintas prastos nuotaikos tėvas, — negalime.

— Kodėl?

— Paklausiu savo tėvelio, ar aš galiu jį pasiimti, — tarė kita mergaitė.

— Ir aš.

Greta Kelno griuvėsių grupelė vaikų rinko tuščias savo priešų išmestas kuro talpas. Aš, kaip ir visada, rinkau žmones. Nuovargis mane žudė. O metai dar net nebuvo įpusėję.

Svečias

Himelio gatvės futbolo varžyboms atsirado naujas kamuolys. Tai buvo gera naujiena. Kur kas daugiau nerimo kėlė žinia, kad nacių kariuomenės būriai pamažu artėjo.

Jie nepraleido nė vienos Molchingo gatvės, nė vieno namo, o dabar stoviniavo šalia ponios Diler parduotuvėlės ir paskubomis, prieš tęsdami savo darbą, traukė cigaretes.

Molchingo mieste jau buvo įrengta keletas slėptuvių nuo antskrydžių, tačiau vos pasibaigus Kelno bombardavimui buvo nuspręsta, kad dar keletas tikrai nepakenks. Nacių kariams buvo įsakyta patikrinti kiekvieno miesto namo rūsį ir rasti tinkamų slėptuvėms.

Vaikai stebėjo juos iš tolo.

Virš vyrų būrio kilo dūmų debesis.

Vos tik išėjusi laukan, Lizelė prisiartino prie Rudžio su Tomiu. Haroldas Molenhaueris grąžino kamuolį į aikštę.

— Kas ten vyksta?

Rudis susikišo rankas į kišenes.

— Kareiviai, — žvilgtelėjęs, kaip sekasi draugui su kamuoliu prie ponios Holtzapfel tvoros, tarė jis. — Jie tikrina visus namus ir butų kompleksus.

Lizelės burna akimirksniu perdžiūvo.

— Ko jie ieško?

— Nejaugi tu nieko nežinai? Torni, pasakyk jai.

— Na, aš nežinau, — sumišęs atsakė Tomis.

— Abu jūs niekam tikę. Jiems reikia daugiau slėptuvių nuo antskrydžių.

— Kur? Rūsiuose?

— Ne, palėpėse. Žinoma, kad rūsiuose. Jėzau, Lizele, tu tikrai buka.

— Rudi! — kamuolys sugrįžo jam.

Berniukui bespardant kamuolį, Lizelė vis dar stovėjo greta. Kaip jai grįžti namo ir nesukelti nereikalingų įtarimų? Dūmai prie ponios Diler krautuvėlės pamažu sklaidėsi, ir nedidelis vyrų būrelis ėmė judėti pirmyn. Mergaitės gerklę gniaužė panika. Oras virto smėliu. „Mąstyk, — ragino ji save. — Nagi, Lizele, mąstyk, mąstyk“.

Rudis įmušė įvartį.

Jį pasveikino iš tolumos atskriejantys balsai.

„Mąstyk, Lizele.“

Galiausiai jai šovė mintis.

„Taip, — nusprendė ji. — Tačiau tai turi atrodyti tikroviškai.“

Kareiviams pamažu judant gatve ir kai kurių namų duris žymint raidėmis LSR, kamuolys buvo perduotas vienam iš vyresnių vaikų — Klausui Berigui.

*** LSR ***

Luftschutzraum:

Slėptuvė nuo antskrydžių.

Berniukas su kamuoliu atsigręžė kaip tik tą akimirką, kai Lizelė pribėgo prie jo; jie trenkėsi vienas į kitą taip smarkiai, kad žaidimas akimirksniu buvo nutrauktas. Kamuoliui riedant šalin, žaidėjai subėgo pažiūrėti į nukentėjusiuosius. Viena ranka Lizelė laikėsi už nubrozdinto kelio, kita trynė galvą. Savo delnuose gniauždamas blauzdą, Klausas Berigas raukėsi ir keikėsi.

— Kur ji? — nusispjovė vaikinas. — Aš ją užmušiu!

Niekas nieko nežudė.

Buvo kur kas blogiau.

Geraširdis įvykį stebintis kareivis pareigingai nubėgo prie vaikų grupės.

— Kas čia atsitiko? — pasiteiravo jis.

— Na, ji — tikra pamišėlė, — tarė Klausas, paragindamas vyriškį ją pakelti. Iš jo burnos sklindantis tabako kvapas tarsi virto apniukusiu smėlio kalnu prieš Lizelės akis.

— Mano mažoji mergaite, nemanau, kad esi tinkamos būklės toliau žaisti, — tarė jis. — Kur tu gyveni?

— Man viskas gerai, — atrėžė Lizelė, — tikrai. Galiu namo pareiti ir pati. Tik paleiskite mane, paleiskite!

Kaip tik tada įsikišo amžinai visur besikišantis Rudis. Kodėl bent kartą jis negalėjo likti nuošalėje ir žiūrėti savo reikalų?

— Tikrai, — tvirtino Lizelė. — Rudi, jūs žaiskite toliau. Aš pareisiu pati.

— Ne, ne, — nenusileido šis. Na ir užsispyrimas! — Aš užtruksiu tik minutę ar dvi.

Jai ir vėl teko skubiai kažką sugalvoti. Dar viena sėkmė. Remdamasi į Rudį, ji dar kartą tyčia krito ant žemės ir nusileido ant nugaros.

— Mano tėtis, — išlemeno ji. Virš Lizelės galvos kabojo visiškai mėlynas dangus. Debesų nebuvo nė ženklo. — Rudi, ar galėtum pakviesti jį?

— Lik čia, — sušuko jis sau dešinėn. — Torni, prižiūrėk ją, gerai? Neleisk jai nė krustelėti.

— Aš ją prižiūrėsiu, Rudi, — akimirksniu įsitraukęs į įvykius tarė Tomis. Jis atsistojo greta jos, kaip visada, trūkčiodamas ir stengdamasis nesišypsoti, o Lizelė viena akimi stebėjo kareivį.