Маркус Зузак - Knygų vagilė

*** Vokiškas žodis Nr. 2 ***

Verzeihung — atleidimas: liautis jautus pyktį, priešiškumą ar apmaudą.

Giminingi žodžiai: dovanojimas, išteisinimas, gailestingumas.

Pakeliui į namus jie stabtelėjo ant tilto, norėdami apžiūrėti sunkią juodą knygą. Versdamas jos puslapius, Rudis aptiko laišką. Jis paėmė jį į rankas ir lėtai nuvedė savo žvilgsnį knygų vagilės link.

— Jis skirtas tau.

Upės vandenys skubėjo nesustodami.

Lizelė paėmė popieriaus lapą.

*** Laiškas ***

Mieloji Lizele,

Žinau, kad laikai mane apgailėtina ir atstumiančia (jei nežinai šio žodžio, paieškok jo žodyne), tačiau privalau tau pasakyti, kad nesu tokia kvaila, jog nepastebėčiau tavo pėdsakų bibliotekoje. Neradusi pirmosios knygos pamaniau, kad pati ją kažkur padėjau, tačiau tuomet pamačiau pėdų žymes ant grindų.

Tai privertė mane nusišypsoti.

Nudžiugau, kad nusprendei pasiimti tai, kas tau teisėtai priklausė. Vėliau klydau manydama, kad tuo viskas ir baigsis.

Tau sugrįžus, turėjau užsirūstinti, tačiau taip nenutiko. Girdėjau tavo žingsnius paskutinio tavo apsilankymo metu, tačiau nusprendžiau palikti tave ramybėje. Kaskart tu paimi tik po vieną knygą, todėl tam, kad išsineštum jas visas, prireiks tūkstančio apsilankymų. Viliuosi tik, kad vieną dieną pasibelst į paradines duris ir užeisi į biblioteką civilizuotesniu būdu.

Dar kartą atsiprašau, kad negalėjome toliau mokėti tavo įmotei.

Galiausiai tikiuosi, kad šis žodynas ir enciklopedija tau padės skaitant vogtas knygas.

Nuoširdžiai tavo,

Ilza Herman

— Verčiau grįžkime namo, — pasiūlė Rudis, tačiau Lizelė nejudėjo iš vietos.

— Ar galėtumei dešimt minučių palaukti manęs čia?

— Žinoma.

Vargais negalais Lizelė grįžo prie Didžiosios gatvės 8-ojo namo ir atsisėdo ant pažįstamų paradinio įėjimo laiptelių. Knygą ji buvo palikusi Rudžiui, tačiau savo rankose vis dar laikė laišką. Betrindama tarp pirštų popieriaus lapą ji jautė, kad laiptai po ja darėsi vis sunkesni. Keturis kartus mėgino pasibelsti į bauginančias duris, tačiau niekaip neprisivertė to padaryti. Ji tepajėgė tyliai atremti krumplius į šiltą durų medieną.

Jos brolis vėl ją surado.

— Nagi, Lizele, pasibelsk, — nuo laiptelių apačios paragino jis. Berniuko kelis gijo puikiausiai.

Antrą kartą sprukdama tolyn nuo mero namų, tolumoje prie tilto ji netrukus išvydo Rudžio figūrą. Vėjas šukavo jos plaukus. Jos pėdos grimzdo į dviračio pedalus.

Lizelė Meminger buvo nusikaltėlė.

Tačiau ne dėl to, kad pavogė keletą knygų per atdarą langą.

„Reikėjo pasibelsti“, mąstė ji, ir nors ją graužė nemenka kaltė, Lizelė nepajėgė sulaikyti paaugliško juoko.

Mindama dviračio pedalus, ji mėgino sau kai ką pasakyti.

„Nenusipelnai jaustis tokia laiminga, Lizele. Tikrai nenusipelnai.“

Ar žmogus gali pavogti laimę? O gal tai tik dar vienas piktavališkas vidinis žmonių triukas?

Lizelė susigūžė, mėgindama atsikratyti galvoje sklandančių minčių. Skriedama per tiltą ji paragino Rudį paskubėti ir nepamiršti knygos.

Jie važiavo namo surūdijusiais dviračiais.

Nuo namų juos, kaip vasarą nuo rudens, kaip tylią naktį nuo kurtinančio Miuncheno bombardavimo alsavimo, skyrė vos pora kilometrų.

Sirenų gausmas

Už kuklutę sumą pinigų, kuriuos pavyko uždirbti per vasarą, Hansas parnešė namo naudotą radijo aparatą. „Šitaip, — sakė jis, — žinosime, kada prasidės antskrydžiai, dar nepasigirdus sirenoms. Jie paleidžia gegutės kukavimą ir praneša, kuriems regionams iškilęs pavojus.“

Jis pastatė imtuvą ant virtuvinio stalo ir įjungė. Jie taip pat patikrino, ar imtuvas veikia rūsyje, kad Maksas galėtų jo klausytis, tačiau taip giliai po žeme per jį nesigirdėjo nieko, išskyrus šnypštimą ir trūkčiojančius pranešėjų balsus.

Atėjus rugsėjui, imtuvo jie nebegirdėjo.

Arba jis jau buvo sugedęs, arba jo skleidžiamus garsus tuojau prarijo sirenų gausmas.

Per miegus Lizelė pajuto švelnų rankos prisilietimą ant savo peties. Jį pasekė išsigandusio tėčio balsas.

— Lizele, nubusk. Turime eiti.

Vaikydama miegus, Lizelė vos pajėgė įžiūrėti tėčio veidą. Vienintelis iš tiesų įžiūrimas dalykas buvo jo balsas.

Jie stabtelėjo koridoriuje.

— Palaukite, — tarė Roza.

Tamsoje jie nuskubėjo į rūsį. Jame degė žibintas.

Maksas iškišo galvą iš už dažų skardinių ir apdangalų nuo dulkių. Jo veidas atrodė išvargęs, o nykščiai nervingai susikišti už kelnių juosmens.

— Laikas eiti, ar ne?

— Taip, mums metas, — eidamas jo link tarė Hansas. Jis paspaudė Maksui ranką ir patapšnojo per petį. — Pasimatysime mums grįžus?

— Žinoma.

Roza ir Lizelė jį apkabino.

— Sudie, Maksai.

Jau prieš keletą savaičių jie aptarė, kaip turėtų pasielgti: visi pasilikti savo namų rūsyje ar trise eiti į netoliese gyvenančios Fidlerių šeimos namus. Juos įtikino Maksas.

— Juk kareiviai sakė, kad čia nepakankamai gilu. Ir taip užtraukiau jums pakankamai pavojų.

— Gaila, kad negalime pasiimti tavęs drauge. Tikra gėda, — linkteldamas galva kalbėjo Hansas.

— Yra kaip yra.

Už lango kaukė sirenos, o žmonės bėgo, šlubčiojo ir traukėsi palikdami savo namus. Naktinis dangus nenuleido nuo jų akių. Kai kurie atsakė jam tuo pačiu, mėgindami įžiūrėti skardinius juo zvimbiančius lėktuvėlius.

Himelio gatvėje kilo maišalynė, kurioje žmonės galynėjosi su brangiausiu savo turtu. Vieniems tai buvo kūdikis. Kitiems — nuotraukų albumų krūva ar medinė dėžė. Įspraudusi tarp rankos ir šonkaulių, Lizelė nešėsi savo knygas. Ponia Holtzapfel tempė lagaminą, mažais žingsneliais skindamasi kelią šaligatviu.

Palikęs viską, net savo akordeoną, tėtis nuskubėjo prie jos ir išgelbėjo nešulį iš jos rankų.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas, ką jūs ten turite? — nusistebėjo jis. — Priekalą?

Žingsniuodama greta jo, ponia Holtzapfel atsakė:

— Būtiniausius dalykus.

Fidleriai gyveno už šešių namų. Tai buvo keturių asmenų šeima kviečių spalvos plaukais ir tikromis vokiškomis akimis. Dar svarbiau tai, kad jų namo rūsys buvo gilus ir patogus. Jame susispaudė dvidešimt du žmonės, tarp jų buvo Štainerių šeima, frau Holtzapfel, jaunas vaikinas, vardu Pfifikusas, ir Jensonų šeima. Siekiant užtikrinti civilizuotą elgesį, Roza Huberman ir ponia Holtzapfel buvo išskirtos, nors kai kurie dalykai buvo svarbesni už nereikšmingus ginčus.

Nuo lubų kybojo vieniša lemputė, o visa patalpa buvo drėgna ir šalta. Stovėdami ir šnekučiuodamiesi, žmonės rėmėsi į nepatogias nelygias rūsio sienas. Pro nepastebimus plyšius juos pasiekė prislopintas sirenų gausmas. Ausyse skambėjo kažkokiu būdu kelią į rūsį radę iškraipyti jų garsai. Nors tai ir kėlė abejonių dėl slėptuvės saugumo, jie bent jau žinojo, kad išgirs tris sirenas, žyminčias antskrydžio pabaigą ir saugumą. Luftschutzwarte — prižiūrėtojo antskrydžio metu — jiems nereikėjo.

Rudis netruko susirasti Lizelę ir jau po akimirkos stovėjo greta jos. Jo plaukai styrojo išsitaršę į visas puses.

— Argi tai ne šaunu?

— Nuostabu, — nepajėgė sulaikyti sarkazmo mergaitė.

— Nagi, Lizele, nebūk tokia. Kas tokio baisaus galėtų nutikti be to, kad mus sulygins su žeme ar paskrudins, ar ką dar ten bombos daro?

Lizelė apsižvalgė aplink, vertindama aplinkinių veidus. Ji netruko sudaryti labiausiai išsigandusių žmonių sąrašą.