Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Šitaip jis galėjo pasielgti tyčia, — pareiškė Hansas Hubermanas. — Negi patys norėtumėte sėdėti zenitinės artilerijos bokšte ir žiūrėti į bombomis ginkluotus lėktuvus?

Žinoma, toliau skaitydamas straipsnį rūsyje, Maksas sužinojo, kad šis lakios fantazijos vyriškis buvo nušalintas nuo savo pareigų. Tikėtina, kad buvo rasta kita sritis, kurioje jis galėjo patarnauti.

— Sėkmės jam, — tarė Maksas. Pereidamas prie kryžiažodžio, jis atrodė viską kuo puikiausiai suprantąs.

Kitas antskrydis buvo tikras.

Rugsėjo 19-osios vakarą radijo eteryje pasigirdo kukuojant, tai lydėjo gilus ir informatyvus pranešėjo balsas. Molchingas buvo paskelbtas galimu taikiniu.

Himelio gatvė dar kartą prisipildė žmonių, o tėtis ir vėl paliko savo akordeoną. Roza priminė jam jį pasiimti, tačiau jis atsisakė.

— Nepasiėmiau jo su savimi praėjusį kartą, — aiškino jis, — ir likome gyvi. — Be abejo, karas ištrynė ribą tarp logikos ir prietarų.

Į Fidlerių rūsį juos lydėjo nyki nuotaika. „Manau, kad šiąnakt viskas tikra“, — tarė ponas Fidleris, o rūsyje susirinkę vaikai netruko suprasti, kad jų tėvai šį kartą buvo dar labiau išsigandę. Reaguodami į tai vieninteliu jiems žinomu būdu, mažiausieji ėmė aimanuoti ir verkti; visa patalpa, rodės, siūbavo.

Net ir slėpdamiesi rūsyje, jie girdėjo duslius sprogimų garsus. Krintančios bombos atkando gabalėlį tuščių Molchingo gatvių.

Roza stipriai gniaužė Lizelės ranką.

Emocinio atokvėpio nedavė ir vaikų verksmas.

Net ir Rudis stovėjo visiškai tiesus ir apsimetė nerūpestingu, galynėdamasis su įtampa. Rankos ir alkūnės grūmėsi dėl vietos ankštame rūsyje. Kai kurie suaugusieji mėgino raminti savo mažuosius. Kitiems nesisekė nuraminti nė savęs pačių.

— Užčiaupkite tą vaikigalį! — pareiškė ponia Holtzapfel, tačiau jos balsas pasiklydo kalstančiame slėptuvės chaose.

Vaikų skruostais sruvo purvinos ašaros, o šiame požeminiame katile, pilname žmonių, tarp savęs maišėsi nakties alsavimo, prakaito ir neplautų drabužių kvapai.

Lizelė, nors ir stovėjo greta motinos, buvo priversta sušukti:

— Mama? — ir dar kartą: — Mama, tu sutraiškysi mano ranką!

— Ką?

— Mano ranka!

Roza paleido jos ranką, o Lizelė, norėdama nusiraminti ir atsiriboti nuo rūsyje kilusio šurmulio, atsivertė vieną iš savo knygų ir pradėjo skaityti. Krūvos viršuje gulėjo „Švilpautojas“; norėdama susikaupti, ji skaitė balsu. Pirmoji pastraipa sustingo jos ausyse.

— Ką tu sakai? — suriaumojo motina, tačiau Lizelė nekreipė į ją dėmesio. Visą jį buvo nukreipusi į pirmąjį knygos puslapį.

Pasiekus antrąjį puslapį, ją pastebėjo Rudis. Jis ėmė klausytis Lizelės skaitymo ir paragino savo brolį ir seseris pasekti jos pavyzdžiu. Hansas Hubermanas priėjo arčiau ir sušuko. Netrukus sausakimšame rūsyje įsivyravo tyla. Ties trečiuoju puslapiu tylūs buvo visi, išskyrus Lizelę.

Ji nedrįso pažvelgti aukštyn, tačiau juto visų į ją nukreiptas išgąsčio kupinas akis, jai įtraukiant ir iškvepiant žodžius. Lizelės balsas grojo melodiją jos viduje. „Šitai, — sakė jis, yra tavo akordeonas“.

Verčiamo puslapio garsas perskrodė orą.

Lizelė skaitė toliau.

Ji dalijosi pasakojimu geras dvidešimt minučių. Mažylius jos balsas ramino, o likusieji įsivaizdavo iš nusikaltimo vietos sprunkantį švilpautoją. Tik ne Lizelė. Knygų vagilė tematė žodžių mechaniką — ant popieriaus ištiestas sumuštų jų kūnų grandines, kuriomis ji galėjo vaikštinėti. Kažkur tarpuose tarp taško ir kitos didžiosios raidės dar buvo Maksas. Ji prisiminė, kaip skaitė sergančiam vaikinui. „Ar jis dabar rūsyje? — spėliojo ji. — O gal kaip tik dabar jis vagia dar vieną žvilgsnį į dangų?“

*** Miela mintis ***

Ji buvo knygų vagilė. O jis nušvilpė dangų.

Visi tik ir laukė, kada ims drebėti žemė.

Šis faktas ir toliau išliko nepakitęs, tačiau bent jau dabar jų dėmesį nuo šiurpių minčių atitraukė mergaitė su knyga. Vienas iš jaunesnių berniukų jau buvo pradedąs vėl verkti, tačiau Lizelė stabtelėjo ir pamėgdžiojo savo tėtį ar net Rudį. Ji jam mirktelėjo ir ėmė skaityti toliau.

Tik sirenų gausmui vėl prasmukus į rūsį, kažkas ją pertraukė.

— Mes saugūs, — tarė ponas Jensonas.

— Ššš! — subarė jį ponia Holtzapfel.

Lizelė pakėlė akis.

— Iki skyriaus pabaigos liko tik dvi pastraipos, — tarė ji ir toliau skaitė be jokių fanfarų ar skubos. Tik žodžiai.

*** Vokiškas žodis Nr. 4 ***

Wort — žodis: reikšmę turintis kalbos vienetas/pažadas/trumpa pastaba, pasakymas ar pokalbis.

Giminingi žodžiai: terminas, pavadinimas, posakis.

Visiems suaugusiesiems iš pagarbos tylint, Lizelė baigė pirmąjį „Švilpautojo“ skyrių.

Pakeliui į viršų vaikai tekini pralenkė Lizelę, tačiau daugelis vyresnio amžiaus žmonių — net ponia Holtzapfel ir Pfifikusas (kaip miela, turint galvoje jos skaitytos knygos pavadinimą) — dėkojo mergaitei už išblaškymą. Savo dėkingumą jie reiškė skubėdami laiptais į viršų ir į gatvę, mat visiems magėjo sužinoti, ar Himelio gatvei buvo padaryta žalos.

Himelio gatvės sprogimai neapėmė.

Vienintelis karo ženklas buvo pamažu iš rytų į vakarus judantis dulkių debesis. Jis dairėsi pro langus, mėgindamas rasti plyšelį vidun, o tirštėdamas ir plisdamas judančią minią pavertė šmėklomis.

Gatvėje nebeliko nė vieno žmogaus.

Tai buvo nešulius velkančios paskalos.

Grįžęs namo, tėtis viską papasakojo Maksui.

— Visur ore tvyro rūkas ir pelenai. Man atrodo, jie mus išleido per anksti, — aiškino jis, o atsigręžęs į Rozą dar pridūrė: — Gal išeiti laukan? Pažiūrėti, ar nereikia pagalbos tose vietose, kur krito bombos?

Rozos šis sumanymas nežavėjo.

— Nebūk kvailas, — atsakė ji. — Uždusi nuo visų tų dulkių. Ne, ne, Saukerl, tu lieki čia.

Tą akimirką jai šovė mintis. Ji pažvelgė į Hansą be galo rimtomis akimis. Tiesą sakant, jos veidą nudažė pasididžiavimas.

— Pasilik čia ir papasakok jam viską apie mergaitę, — pasiūlė ji ir pridūrė dar šiek tiek garsiau. — Apie knygą.

Makso dėmesys nukrypo į Rozą.

— „Švilpautoją“, — paaiškino Roza, — pirmąjį skyrių.

Ji smulkiai papasakojo viską, kas nutiko slėptuvėje.

Lizelė stovėjo rūsio kampe, o Maksas, stebėdamas ją, delnu trynė žandikaulį. Asmeniškai aš manau, kad tą akimirką jam šovė mintis apie kitą darbą eskizų knygoje.

Žodžių barstytojo.

Jis įsivaizdavo slėptuvėje skaitančią mergaitę. Veikiausiai regėjo ją tiesiogine reikšme dalijant aplinkiniams žodžius. Tačiau, kaip visuomet, tame vaikino fantazijoje gimusiame vaizdinyje turėjo šmėsčioti ir Hitlerio šešėlis. Jis tikriausiai jau girdėjo Himelio gatvės ir šio rūsio link artėjančius jo žingsnius.

Po ilgokos pauzės jis atrodė pasirengęs prabilti, tačiau Lizelė jį pralenkė.

— Ar šį vakarą matei dangų?

— Ne, — pažvelgęs į sieną, Maksas bedė pirštu. Ant jos visi išvydo prieš daugiau nei metus tapytą paveikslą — virvę ir varvančią saulę. — Šįvakar tik šitą.

Daugiau nebuvo ištartas nė vienas žodis. Rūsyje sklandė tik mintys.

Negaliu kalbėti už Maksą, Hansą ir Rozą, tačiau tikrai žinau, apie ką mąstė Lizelė Meminger. Jei bombos kada nusileis Himelio gatvėje, Makso galimybės išgyventi ne tik bus kur kas menkesnės nei jų, tačiau jis mirtų visiškai vienas.

Frau Holtzapfel pasiūlymas