Маркус Зузак - Knygų vagilė

Iš aukšto daugiabučio namo, esančio vos už kampo Miuncheno gatvėje, senyva moteriškė nelaimę pranašaujančiu balsu paskelbė visiems, dėl ko kilo visa sumaištis. Jos veidas drėgnomis akimis ir atvira burna pasirodė aukštai lange tarsi balta vėliava. Plaukai buvo žili. Akys — tamsiai tamsiai mėlynos. Balsas šleptelėjo po Lizelės kojomis lyg savižudis.

— Die Judėti, — pranešė ji. — Žydai.

*** Vokiškas žodis Nr. 6 ***

Elend — kančia: didžiulis vargas, nelaimė ir sielvartas.

Giminingi žodžiai: skausmas, kankynė, neviltis, nelaimė, sunykimas.

Žydų belaisviams ir kitokio plauko nusikaltėliams įkandin ėmė sekti vis daugiau žmonių. Nors mirties stovyklų vietos buvo laikomos griežtoje paslaptyje, tačiau retkarčiais žmonėms buvo pademonstruojama tokių darbo stovyklų kaip Dachau šlovė.

Tolumoje, kitoje pusėje, Lizelė pastebėjo vyrą su dažų vežimaičiu. Vieną ranką jis nepatogiai laikė plaukuose.

— Pažvelk ten, — mostelėjo ji Rudžiui. — Mano tėtis.

Jie abu perėjo gatvę ir pasuko jo link. Iš pradžių Hansas Hubermanas mėgino juos nusivesti.

— Lizele, — pradėjo jis, — galbūt...

Tačiau netrukus jis suprato, kad mergaitė buvo pasiryžusi pasilikti. Gal jai vertėjo tai pamatyti. Jis stovėjo greta jos vėjuotame rudeniškame ore netardamas nė žodžio.

Jie stebėjo Miuncheno gatvę.

Netrukus juos apsupo daugiau žiūrovų.

Jie stebeilijo į gatve kojas velkančius žydus tarsi įvairių spalvų katalogą. Tai nebuvo knygų vagilės žodžiai, tačiau galiu pasakyti, kad būtent taip jie ir atrodė, mat dauguma iš jų neilgai trukus prisiglaudė mano glėbyje. Jie pasveikino mane lyg paskutinę tikrą savo bičiulę. Jų kaulai buvo tarsi dūmai, o sielos vilkosi įkandin.

Eisenai priartėjus, žemė ėmė drebėti nuo sunkių jų žingsnių. Jų badu mirštančių kaukolių akiduobėse akys atrodė milžiniškos. Ir purvas.

Jie buvo apskretę purvu. Šlubčiojo stumdomi kareivių rankų — keli skubūs priverstinio bėgimo žingsneliai prieš sugrįžtant prie išsekusios eisenos.

Hansas stebėjo juos per priešais jį susibūrusių žiūrovų galvas. Esu tikra, kad jo akys atrodė sidabrinės ir išvargusios. Lizelė žvilgčiojo per tarpelius ir aplinkinių pečius.

Kančios perkreipti išsekusių vyrų ir moterų veidai žvelgė į žiūrovus, maldaudami ne pagalbos — tam buvo per vėlu, — o paaiškinimo. Bet ko, kas numalšintų jų sumišimą.

Kelti pėdas nuo žemės jiems sunkiai sekėsi.

Prie kiekvieno jų marškinių buvo prisiūtos Dovydo žvaigždės, o kančia — tarsi prirakinta prie jų riešų. „Nepamirškite savo kančios...“ Kai kuriuos ji buvo apsivijusi tarsi vijoklis.

Greta jų sau kelią pro žiūrovus skynėsi ir kareiviai, įsakinėdami nelaimėliams pasiskubinti ir liautis vaitojus. Kai kurie tų kareivių buvo dar tik berniukai, tačiau jų akyse atsispindėjo fiureris.

Stebėdama šį reginį Lizelė mąstė, kad šios sielos buvo nelaimingiausios iš visų. Būtent tai ji apie juos rašė. Sulysę jų veidai buvo perkreipti kančios. Su kiekvienu žingsniu juos ryte rijo alkis; kai kurie, mėgindami vengti stebėtojų žvilgsnių, slinko akis nudelbę į žemę. Vieni į susirinkusiuosius stebėti jų pažeminimo — įžangos prieš mirtį — žvelgė maldaujančiomis akimis. Kiti maldaute maldavo, kad kas nors, bet kas, žengtų pirmyn ir priglaustų juos savame glėbyje.

Niekas nepajudėjo iš vietos.

Nei stebėjusieji šį iškreiptą paradą su pasididžiavimu, nei su beatodairiškumu, nei gėda nesiveržė jam sukliudyti. Dar ne.

Retkarčiais vyras ar moteris — ne, jie buvo ne vyrai ar moterys, o žydai — minioje surasdavo ir Lizelės veidą. Jie, nugalėti, sutikdavo ją, o ji tegalėjo juos stebėti ilgą skausmingą akimirką, prieš vėl jiems pradingstant. Ji vylėsi, kad jie sugebėjo išskaityti apgailestavimą jos veide ir suprasti jį buvus nuoširdų, o ne trumpalaikį.

„Vienas iš jūsų slepiasi mano rūsyje, — troško pasakyti ji. — Kartu mes statėme sniego senį! Kai jis sirgo, padovanojau jam trylika dovanų!“

Lizelė netarė nė žodžio.

Kokia iš to būtų nauda?

Ji suprato, kokia visiškai bevertė buvo šiems žmonėms. Niekas nebegalėjo jų išgelbėti, o po keleto minučių ji pamatys, kas nutinka mėginantiesiems jiems padėti.

Siaurame eisenos tarpelyje slinko už kitus vyresnis vyriškis.

Jis buvo barzdotas ir vilkėjo sudriskusius drabužius.

Jo akys buvo agonijos spalvos, ir nors jis buvo visai sulysęs, jo svoris kojoms buvo per didelis.

Keletą kartų jis suklupo.

Vienas jo skruostas prisiplojo prie žemės.

Kiekvienąkart greta jo tuojau atsistodavo kareivis. Steh’auf, — surikdavo jis. — „Stokis“.

Vyras pakildavo ant kelių ir iš paskutiniųjų atsistodavo. Jis ėjo toliau.

Vos pavijęs paskutinius eilėje, jis vėl prarasdavo pusiausvyrą ir suklupdavo. Už jo buvo dar daugiau belaisvių — visas sunkvežimis — kurie kėsinosi jį pavyti ir sutrypti.

Į jo rankų skausmą, mėginant pakelti savo kūną nuo žemės, žiūrėti buvo neįmanoma. Jos dar kartą padėjo jam atsistoti ir žengti keletą žingsnių.

Jis buvo pasmerktas.

Vyras buvo miręs.

Duokite jam dar penkias minutes, ir jis kris negyvas į vokišką griovį. Niekas jam nekliudys, visi tik stebės.

Tuomet atsirado vienas žmogus. Hansas Hubermanas.

Viskas įvyko akimirksniu.

Lizelės ranką tvirtai laikęs delnas leido jai laisvai kristi. Ji pajuto savo delną pliaukštelint sau per klubą.

Tėtis pasilenkė prie savo dažų vežimaičio ir kažką išsitraukė. Braudamasis pro stebėtojus, jis skynėsi kelią į gatvę.

Užuot sulaukęs dar vienos porcijos pašaipų, prieš jį sustojęs žydas drauge su aplinkiniais stebėjo, kaip Hansas Hubermanas ištiesė delną, kuriame tarsi stebuklas gulėjo riekelė duonos.

Paėmęs duoną į savo rankas, žydas nuslydo žemėn. Jis puolė ant kelių ir apglėbė tėčio blauzdas. Panardinęs veidą tarp jų, nesiliovė kartoti dėkingumo žodžių.

Lizelė viską stebėjo.

Su ašaromis akyse ji matė vyrą lenkiantis dar žemiau ir imant raudoti tėčio kulkšnims.

Kiti žydai ėjo pro šalį, žvelgdami į šį mažytį bergždžią stebuklą. Jie sruvo gretimais tarsi gyvas vanduo. Tądien keletas iš jų pasiekė vandenyną. Jiems buvo įteiktos baltos jūreivių kepurėlės.

Jų pusėn metęsis kareivis netruko pasiekti nusikaltimo vietos. Jis pažvelgė į klūpantį vyrą, į tėtį, tuomet — į minią. Dar akimirką padvejojęs, jis nusirišo rimbą nuo savo diržo ir ėmėsi darbo.

Žydas sulaukė šešių kirčių. Kentėjo jo nugara, galva ir kojos. „Tu bjaurybe! Kiaule tu!“ Nuo jo ausies lašėjo kraujas.

Tuomet atėjo tėčio eilė.

Dabar Lizelės delną suėmė kita ranka. Siaubo perpildytomis akimis ji pažvelgė ton pusėn ir išvydo gniužulą gerklėje ryjantį Rudį Štainerį, kai tėtis buvo plakamas gatvės viduryje. Vien nuo garso jai darėsi bloga; ji vaizdavosi skeldėjantį tėčio kūną. Prieš parkrisdamas žemėn, jis atlaikė keturis kirčius.

Paskutinįkart ant kojų pakilęs senyvas žydas žengė tolyn, tačiau akimirką atsigręžė atgal. Liūdnomis akimis jis dar kartą trumpai pažvelgė į klūpantį vyriškį, ant kurio nugaros skausmu degė keturios raudonos linijos, kurio keliai perštėjo gatvės viduryje. Senasis žydas bent jau mirs kaip žmogus. Arba manydamas, kad toks buvo . Aš?

Nemanau, kad tai yra taip jau puiku.

Lizelei ir Rudžiui braunantis pro minią ir mėginant pakelti tėtį ant kojų, juos supo gausybė balsų. Žodžiai saulėkaitoje. Štai taip ji šitai prisiminė. Ant grindinio spindinti šviesa ir ant jos nugaros tarsi bangos lūžtantys žodžiai. Tik jau eidami tolyn jie pastebėjo į šalikelę numestą atstumtą duoną.