Маркус Зузак - Knygų vagilė

Abi stovėjo nė nekrusteldamos.

Lizelė nieko neatsakė.

— Taip ir maniau.

Nusileidusios į rūsį, jos rado Hansą, išsitiesusį ant nugaros tarp apklotų nuo dulkių. Jis nesijautė vertas miegoti ant Makso čiužinio.

— Dabar pamatysime, — pakėlė kibirą Roza, — ar jis dar gyvas.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas!

Ant grindų susiformavo ovalo formos bala, kurioje skendėjo Hanso galva ir pusė krūtinės. Jo plaukai prilipo prie vienos veido pusės, o nuo blakstienų lašėjo vanduo.

— Už ką tu man šitaip?

— Tu senas girtuokli!

— Jėzau...

Nuo jo drabužių keistai kilo garai. Plika akimi galėjai matyti jo pagirias. Jos užsikorė jam ant pečių ir slėgė tarsi cemento maišas.

Dešine ranka Roza perėmė kibirą iš kairiosios.

— Džiaukis, kad išeini į karą, — užriko ji, iškeldama į viršų pirštą ir nesibaimindama juo pamojuoti. — Kitaip pati tave nudėčiau, juk supranti tai, ar ne?

— Ar būtina buvo šitaip daryti? — valydamasis vandens srovelę nuo kaklo paklausė tėtis.

— Taip, būtina, — atrėžė ji lipdama aukštyn. — Jei nepamatysiu tavęs virtuvėje po penkių minučių, sulauksi antro kibiro.

Likusi rūsyje su tėčiu, Lizelė puolė valyti vandenį vienu iš apklotų.

Tėtis prabilo, šlapia ranka priversdamas mergaitę sustoti.

— Lizele? — suėmęs jos dilbį ir žvelgdamas tiesiai į akis pradėjo jis. — Ar tiki, kad jis dar gyvas?

Lizelė atsisėdo.

Ji sukryžiavo kojas.

Vanduo nuo drėgno apkloto persigėrė ant jos kelio.

— Tikiuosi, tėtuk.

Šie žodžiai atrodė tokie kvaili, tokie akivaizdūs, tačiau plataus pasirinkimo ji neturėjo.

Norėdama pasakyti bent ką reikšminga ir nuvyti šalin jų abiejų mintis apie Maksą, ji pritūpė ir įkišo pirštą į nedidelę vandens balutę ant grindų.

— Guten Morgen, tėtuk.

Atsakydamas Hansas jai mirktelėjo.

Tačiau tai nebuvo įprastas mirktelėjimas. Šis buvo sunkesnis, nerangesnis. Gyvenimo po Makso, pagirių variantas. Atsisėdęs jis papasakojo Lizelei apie praeitą vakarą, akordeoną ir ponią Holtzapfel.

*** Virtuvė: pirma valanda popiet ***

Dvi valandos iki atsisveikinimo: „Tėtuk, prašau tavęs, neik.“ Šaukštą laikanti jos ranka dreba. „Iš pradžių netekome Makso. Negalime prarasti ir tavęs.“ Atsakydamas pagirių kamuojamas vyras alkūnę atremia į stalą ir užsidengia dešinę akį. „Tu jau beveik suaugusi moteris, Lizele.“ Jis norėtų palūžti, tačiau šito sau leisti negali, todėl išlieka tvirtas. „Rūpinkis motina, gerai?“ Mergaitė tesugeba išspausti pusę galvos linktelėjimo, rodančio sutikimą.

„Gerai, tėtuk.“

Jis paliko Himelio gatvę, vietoj kostiumo vilkėdamas pagirias.

Aleksui Štaineriui buvo likusios dar keturios dienos. Jis užsuko likus valandai iki jiems išvykstant į stotį ir palinkėjo Hansui viso geriausio. Atėjo visa Štainerių šeima. Kiekvienas paspaudė Hansui ranką. Apkabinusi jį, Barbara pabučiavo į abu skruostus.

— Sugrįžk gyvas.

— Gerai, Barbara, — tarė jis neapsakomai užtikrintas. — Žinoma, kad grįšiu, — jis net prisivertė nusijuokti. — Juk tai tik karas. Vieną jau išgyvenau.

Jiems einant Himelio gatve, vielinė moteris iš kaimyninio namo išėjo laukan ir stebėjo juos nuo šaligatvio.

— Sudie, ponia Holtzapfel. Atleiskite už vakarykštį.

— Sudie, Hansai, tu prasigėręs Saukerl, — tarė ji, tuo pat metu parodydama ir trupinėlį draugiškumo. — Netruk grįžti namo.

— Taip, ponia Holtzapfel. Dėkoju.

— Žinai, ką gali padaryti su savo padėka, — žaismingai šūktelėjo ji.

Gatvės kampe ponia Diler priešiškai stebėjo juos pro savo krautuvėlės virtiną, o Lizelė įsikibo tėčiui į ranką. Taip ji lydėjo jį per visą Miuncheno gatvę iki Bahnhof. Ten jo jau laukė traukinys.

Jie sustojo ant platformos.

Roza apkabino jį pirmoji.

Nė žodžio.

Jos galva paskendo jo krūtinėje. Tuomet atsitraukė.

Atėjo mergaitės eilė.

— Tėtuk?

Tyla.

„Nevažiuok, tėtuk. Paprasčiausiai nevažiuok. Tegu jie tavęs ateina. Tik tu nevažiuok, prašau, nevažiuok.“

— Tėtuk?

*** Geležinkelio stotis, trečia valanda popiet ***

Laikas atsisveikinti: jis laiko jos ranką. Pasakyti ką nors, pasakyti bet ką. Jis taria jai per petį: „Lizele, ar galėtum pasirūpinti mano akordeonu? Nusprendžiau neimti jo su savimi.“ Pagaliau jis randa reikšmingų žodžių:

„O jei dar bus antskrydžių, nesiliauk skaičiusi slėptuvėje.“

Mergaitė pajunta besikartojantį pamažu augančios krūtinės ženklą. Prisiglaudus prie jo šonkaulių, ji peršti. „Gerai, tėtuk.“ Ji stebeilija į jo kostiumo audinį, esantį vos per milimetrą nuo jos akių. Ji jam taria:

„Ar pagrosi mums grįžęs namo?“

Tuomet Hansas Hubermanas nusišypsojo savo dukteriai, o traukinys buvo pasirengęs išvykti. Jis ištiesė ranką ir švelniai palietė jos skruostą.

— Pažadu, — atsakė jis ir pasuko vagono link.

Traukiniui pajudėjus, jie vienas nuo kito nenuleido akių.

Lizelė ir Roza mojo rankomis.

Hansas Hubermanas vis tolo ir tolo, o jo rankoje liko vien tuščias oras.

Aplink jas ant platformos stovintys žmonės ėmė skirstytis, kol galiausiai jos liko vienos. Tik drabužių formą įgavusi moteris ir trylikametė mergaitė.

Per keletą kitų savaičių, Aleksui Štaineriui ir Hansui Hubermanui dalyvaujant sutrumpintuose įvairių stovyklų mokymuose, Himelio gatvė neatpažįstamai pasikeitė. Rudis buvo nebe toks — jis nebekalbėjo. Motina pasikeitė — ji nebesiplūdo. Net pati Lizelė juto pokyčius. Kad ir kaip ji stengėsi save įtikinti, kad tai pakels nuotaiką, nesugebėjo įžiebti troškimo nušvilpti dar vieną knygą.

Prabėgus vienuolikai dienų, kai Aleksas Štaineris išvyko, Rudžio kantrybė trūko. Jis išskubėjo pro vartus ir akimirksniu atsidūrė prie Lizelės durų.

— Kommst?

— Ja.

Jai nerūpėjo, nei kur jis ketino eiti, nei ką buvo sumanęs. Svarbiausia, kad ji ėjo kartu. Jie praėjo Himelio gatvę, tada Miuncheno gatvę ir galiausiai paliko Molchingą. Pagrindinį klausimą Lizelė uždavė tik prabėgus gerai valandai. Iki tol ji tik žvilgteldavo į ryžtu spinduliuojantį Rudžio veidą arba tyrinėjo sustingusias rankas ir į kišenes sukištus kumščius.

— Kur mes einame?

— Nejaugi nesupranti?

— Na, tiesą sakant, ne, — atsakė Lizelė, stengdamasi neatsilikti.

— Ketinu jį surasti.

— Savo tėtį?

— Taip, — ryžtingai tarė jis, o akimirką pagalvojęs dar pridūrė. — Tiksliau, ne. Manau, pirmiausia surasiu fiurerį.

— Kam? — žingsniai vis spartėjo.

— Nes noriu jį pribaigti, — sustojęs rėžė Rudis. Jis net atsigręžė į likusį pasaulį. — Ar girdėjote tai, niekšai jūs? — suriko jis. — Aš noriu fiurerį pribaigti!

Jie vėl pajudėjo ir šitaip nužygiavo dar keletą kilometrų. Lizelės noras apsisukti ir grįžti vis stiprėjo.

— Rudi, greit sutems.

— Na ir? — nesustodamas paklausė jis.

— Aš einu atgal.

Sustojęs Rudis atsigręžė į ją ir pažvelgė taip, tarsi ji būtų jį išdavusi.

— Teisingai, knygų vagile. Palik mane. Lažinuosi, jei šio kelio gale gulėtų nieko verta knygpalaikė, tu eitum toliau. Nejau aš neteisus?

Kurį laiką nė vienas iš jų netarė nė žodžio, tačiau netrukus Lizelė sukaupė ryžtą.

— Manai, kad vienintelis taip jautiesi, Saukerl ? — nusigręžė ji. — Tu juk netekai tik tėvo...

— Ką nori tuo pasakyti?

Lizelei prireikė akimirkos suskaičiuoti.