Маркус Зузак - Knygų vagilė

Komandai prisijungus prie kitų dalinio vyrų, jis parkrito ant žemės ir išsitiesė ant nugaros.

— Kaip ten viskas? — Kažkas pasiteiravo.

Tėčio plaučiai buvo pilni dangaus.

Po kelių valandų, nusiprausęs, pavalgęs ir išsivėmęs, jis pamėgino parašyti detalų laišką namo. Nepajėgė suvaldyti savo rankų, troškusių pasakoti kuo trumpiau. Jei sugebės prisiversti, likusią dalį jis papasakos žodžiu, kai grįš ir jei iš viso grįš.

„Mano mielosioms Rozai ir Lizelei“, — pradėjo jis.

Jam prireikė daugybės minučių parašyti šiuos šešis žodžius.

Duonos valgytojai

Besibaigiantys metai Molchingui buvo ilgi ir kupini įvykių.

Paskutinius 1942-ųjų metų mėnesius Lizelė praleido paskendusi mintyse apie, jos žodžiais tariant, tris nelaimingus vyrus. Jai rūpėjo, kur jie buvo ir kuo užsiėmė.

Vieną popietę ji ištraukė akordeoną iš dėklo ir nubraukė jį dulkių šluoste. Prieš grąžindama jį į vietą, pamėgino padaryti tai, kam nesiryžo motina. Pirštu nuspaudusi vieną iš klavišų, ji patraukė dumples. Roza buvo teisi. Dėl to kambarys ėmė atrodyti dar tuštesnis.

Kaskart sutikusi Rudį, ji klausdavo, ar šis nesulaukė žinių iš savo tėvo. Kartais jis smulkiai papasakodavo vieną iš Alekso Štainerio laiškų. O vienintelis jos pačios tėčio atsiųstas laiškas ją šiek tiek nuvylė.

Tačiau Makso likimą tegalėjo nulemti jos vaizduotė.

Kupina optimizmo, ji įsivaizdavo jį keliaujantį apleistu keliu. Kartais regėdavo jį beldžiantį į saugaus prieglobsčio duris. Jo asmens dokumentai galėjo apkvailinti reikiamus žmones.

Visus tris vyrus ji išvysdavo bet kur.

Tėtį ne kartą regėjo pro mokyklos langą. Maksas dažnai sėdėdavo greta jos prie židinio. Aleksas Štaineris pasirodydavo jai esant su Rudžiu. Jis spoksodavo į juos pro vitriną, kai, numetę dviračius Miuncheno gatvėje, jie ateidavo prie jo krautuvėlės.

— Tik pažvelk į visus tuos kostiumus, — sakydavo Rudis, kakta ir rankomis remdamasis į vitriną. — Visi eina perniek.

Keista, tačiau viena iš mėgstamiausių Lizelės prasiblaškymo formų buvo ponia Holtzapfel. Dabar skaitymo seansai vykdavo ir trečiadieniais. Baigusios skaityti upės vandens sutrumpintą „Švilpautojo“ versiją, jos pradėjo „Sapnų nešėją“. Kartais senoji ponia paruošdavo arbatos arba pavaišindavo Lizelę sriuba, kuriai motinos gamintoji nė iš tolo neprilygo. Šioji nebuvo tokia skysta.

Nuo spalio iki gruodžio įvyko dar vienas žydų paradas, po kurio turėjo būti kitas. Kaip ir praėjusį kartą, Lizelė nuskuodė į Miuncheno gatvę, šįkart trokšdama pasižiūrėti, ar Maksas Vandenburgas bus tarp jų. Žinoma, ji troško pamatyti jį tarp kitų — sužinoti, kad jis dar gyvas. Tačiau jo nebuvimas galėjo reikšti daugybę dalykų, tarp kurių buvo ir laisvė.

Gruodžio viduryje nedidelė grupelė žydų ir kitokių nenaudėlių vėl buvo vedama Miuncheno gatve į Dachau. Paradas — numeris trys.

Rudis tikslingai nupėdino Himelio gatve ir iš trisdešimt penktojo namo grįžo su nedideliu ryšulėliu ir dviem dviračiais.

— Eini kartu, Saumensch?

*** Rudžio ryšulėlio turinys ***

Šešios sužiedėjusios duonos riekės, perlaužtos į keturias dalis.

Aplenkę paradą, jie numynė tolyn, Dachau link, ir sustojo tuščioje kelio dalyje. Rudis padavė ryšulėlį Lizelei.

— Imk pilną saują.

— Nesu tikra, kad tai gera mintis.

— Užtat tavo tėtis buvo tuo tikras, — atkirto jis, pliaukštelėjęs šiek tiek duonos į jos delną.

Kaip ji galėjo ginčytis? Tikslas buvo vertas rimbo.

— Jei būsime vikrūs, jie mūsų nesučiups, — aiškino Rudis, mėtydamas duoną. — Todėl pasijudink, Saumensch.

Lizelė nepajėgė susilaikyti. Jos veide šmėsčiojo šypsenėlė, kol ji su savo geriausiu draugu Rudžiu Štaineriu ant kelio dėliojo duonos gabalėlius. Baigę jie paslėpė savo dviračius tarp eglučių.

Kelias buvo šaltas ir tiesus. Žydus varantys kareiviai netruko pasirodyti.

Medžių paunksmėje Lizelė stebėjo berniuką. Jis nuėjo ilgą kelią nuo daržovių vagies iki duonos dalytojo. Nors ir pamažu tamsėjantys, šviesūs jo plaukai priminė žvakę. Ji girdėjo jo gurgiantį pilvą, tačiau jis dalijo duoną kitiems.

Ar čia buvo Vokietija?

Ar tokia buvo nacistinė Vokietija?

Pirmasis kareivis duonos nepastebėjo — jis nebuvo alkanas, tačiau pro pirmojo žydo akis ji neprasprūdo. Šiurkšti jo ranka pakėlė gabalėlį ir entuziastingai sukišo jį į burną.

„Ar ten Maksas?“ — spėliojo Lizelė.

Negalėdama aiškiai įžiūrėti, ji nusprendė paieškoti geresnės vietos.

— Ei! — įtūžo Rudis. — Nejudėk. Jei mus čia aptiks ir susies su duona, mums galas.

Lizelė nesiklausė.

Vis daugiau žydų lenkėsi siekdami ant kelio gulinčios duonos, o knygų vagilė iš už medžių atidžiai tyrinėjo kiekvieną iš jų. Makso Vandenburgo tarp jų nebuvo.

Palengvėjimas tetruko akimirksnį.

Nerimas ją užliejo, vienam iš kareivių pastebėjus belaisvį, siekiantį duonos gabalėlio nuo kelio. Visiems buvo įsakyta sustoti. Kareiviai atidžiai apžiūrinėjo kelią. Belaisviai kramtė taip greitai ir tyliai, kaip tik sugebėjo. Visi nurijo vienu metu.

Vienas iš kareivių pakėlė keletą gabalėlių duonos ir ėmė apžiūrinėti kelkraščius. Belaisviai taip pat dairėsi į visas puses.

— Štai ten!

Kareivis žygiavo už artimiausių medžių besiglaudžiančios mergaitės link. Netoliese jie pastebėjo ir berniuką. Abu pasileido bėgti kiek įkabindami.

Bičiuliai išsiskyrė, laviruodami tarp tankių šakų ir spygliuoto pavėsio.

— Nesustok, Lizele!

— O kaip dviračiai?

— Scheiss drauf! Velniop, kam jie rūpi!

Nubėgusi šimtą metrų, Lizelė išgirdo vis artėjantį kareivio šnopavimą. Jausdama jo kvėpavimą sau į nugarą, ji laukė jį lydinčios rankos.

Mergaitei šypsojosi sėkmė.

Viskas, ko ji sulaukė, buvo spyris į užpakalį ir keletas žodžių:

— Bėk, bėk, mažoji mergaite, tau čia ne vieta!

Lizelė bėgo ir nesustojo dar daugiau nei pusantro kilometro. Šakos braižė rankas. Po kojomis voliojosi kankorėžiai, o plaučiuose tvyrojo elgės spyglių aromatas.

Po gerų keturiasdešimt penkių minučių ji parsirado namo ir išvydo prie surūdijusių dviračių sėdintį Rudį. Jis buvo surinkęs duonos likučius ir dabar godžiai kramtė kietą sužiedėjusį davinį.

— Sakiau tau nelįsti per arti, — tarė jis.

Atsukusi jam užpakalį, Lizelė paklausė:

— Ar liko bato atspaudas?

Paslėptoji eskizų knyga

Prieš kelias dienas iki Kalėdų įvyko dar vienas antskrydis, tačiau Molchingo bombos nepasiekė. Pasak radijo pranešimų, dauguma jų buvo numestos atviruose laukuose.

Svarbesnė už bet ką kita buvo žmonių reakcija Fidlerių slėptuvėje. Visi susirinkusieji tyliai susėdo ir laukė, viltingai žvelgdami į Lizelę.

Jos ausyse skardžiai suskambo tėčio balsas.

„Ir jei bus daugiau antskrydžių, nesiliauk skaičiusi slėptuvėje.“

Lizelė laukė. Ji troško įsitikinti, kad jie norėjo būtent to.

— Skaityk, Saumensch, — už kitus prakalbo Rudis.

Ji atsivertė knygą, o žodžiai ir vėl rado kelią į kiekvieno slėptuvėje buvusio žmogaus ausis.

Sirenoms davus leidimą išlįsti iš slėptuvių, Lizelė grįžo namo ir atsisėdo virtuvėje su motina. Susirūpinimas karaliavo Rozos Huberman veide. Netrukus ji pasiėmė peilį ir paliko kambarį.

— Eime su manimi.

Įėjusi į svetainę, pakėlė paklodę nuo savo čiužinio krašto. Ten, šone, matėsi nedidelis įsiuvas. Jei nebūtumėte apie jį žinoję, veikiausiai jo nebūtumėte pastebėję. Atsargiai jį prapjovusi, Roza įkišo vidun visą savo ranką kažko ieškodama. Iš čiužinio gilumos ji ištraukė Makso Vandenburgo eskizų knygą.