Jos motina. Brolis. Maksas Vandenburgas. Hansas Hubermanas. Nė vieno jau nebebuvo. O tikro tėvo ji apskritai neturėjo.
— Tai reiškia, — tarė ji, — kad aš einu namo.
Viena ji ėjo penkiolika minučių, ir net šnopuojančiam Rudžiui prakaituotais skruostais ją pavijus, dar gerą valandą nė vienas žodis nenuskambėjo. Jie tik ėjo namo skaudamomis pėdomis ir išvargusiomis širdimis.
Knygoje „Daina naktyje“ buvo skyrius pavadinimu „Išvargusios širdys“. Romantikos ištroškusi mergina pasižadėjo jaunam vaikinui, tačiau pasirodė, kad šis pabėgo su jos geriausia drauge. Lizelė buvo įsitikinusi, kad tai nutiko vienuoliktame skyriuje. Mano širdis tokia išvargusi , — kalbėjo mergina. Sėdėdama koplyčioje, ji rašė dienoraštį.
„Ne, — eidama mąstė Lizelė. — Tai mano širdis išvargusi. Trylikametė širdis neturėtų šitaip jaustis.“
Pasiekusi Molchingo pakraštį, Lizelė mestelėjo keletą žodžių. Tolumoje buvo matyti „Huberto“ stadionas.
— Rudi, ar pameni, kaip ten lenktyniavome?
— Žinoma. Kaip tik pats apie tai galvojau — kaip abu parkritome.
— Sakei, kad visas išsivoliojai mėšle.
— Tai tebuvo purvas, — nesulaikė šypsenos jis. — Mėšle išsivoliojau per Hitlerio jaunimo susibūrimą. Saumensch, tu visai susipainiojai.
— Nieko aš nesupainiojau. Tik kartoju tai, ką tu pats sakei. Žmonių žodžiai paprastai visiškai skiriasi nuo tikrųjų įvykių, ypač jei tas žmogus esi tu, Rudi.
Taip jau geriau.
Eidamas Miuncheno gatve, Rudis pažvelgė į savo tėvo krautuvės vitriną. Prieš išvykdamas Aleksas su Barbara aptarė tai, ar ji turėtų toliau joje dirbti, kol jo nebus. Jie nusprendė, kad tuo užsiimti neverta, mat verslas bet kuriuo atveju nenešė pakankamai pelno, be to, jie nuolat juto juos stebinčias nacių partijos narių akis. Maištininkams verslas niekada nesisekė. Kariuomenėje mokamo atlygio turės pakakti.
Kostiumai kabojo ant pakabų, o manekenai stovėjo sustingę savo absurdiškomis pozomis.
— Man atrodo, štai tam tu patinki, — po kurio laiko tarė Lizelė, taip parodydama, jog atėjo metas judėti toliau.
Roza Huberman ir Barbara Štainer stovėjo Himelio gatvės pakraštyje.
— O, šventoji Marija, — persigando Lizelė. — Ar jos atrodo susirūpinusios?
— Jos atrodo įpykusios.
Jiems prisiartinus, vaikus užgriuvo klausimų lavina. Dauguma jų buvo „tai kurgi, po paraliais, judu valkiojotės?“ pobūdžio, tačiau pyktį netruko pakeisti palengvėjimas.
— Na, Rudi? — neatlyžo Barbara.
— Jis žudė fiurerį, — už Rudį atsakė Lizelė.
Rudis išsišiepė ir įsmeigė dėkingą žvilgsnį į mergaitę.
— Iki, Lizele.
Po kelių valandų svetainėje kilo triukšmas. Jis pasiekė ir lovoje gulinčią Lizelę. Mintys jos galvoje vijo viena kitą. „Šmėklos“. „Tėtukas“. „Įsibrovėliai“. „Maksas“. Atidarymo ir vilkimo grindimis garsus netrukus pakeitė neaiški tyla. Būtent ji visada buvo didžiausia gundytoja.
„Tik nekrustelk.“
Ši mintis nesiliovė suktis jos galvoje, tačiau to nepakako.
Jos pėdos palietė grindis.
Oras skverbėsi pro naktinių marškinių rankoves.
Tamsiu koridoriumi ji slinko neseniai triukšmingos tylos link, į svetainę krintančios mėnesienos gijos link. Ji sustojo, pajutusi savo kulkšnių ir kojų pirštų nuogumą. Lizelė stebėjo.
Mergaitės akys tamsoje apsiprato ne taip greitai, kaip ji tikėjosi, tačiau vaizdui pamažu išryškėjus, nebuvo galima paneigti fakto, kad Roza Huberman sėdėjo ant lovos krašto su vyro akordeonu prie krūtinės. Jos pirštai sklandė virš klavišų. Moteris nejudėjo. Net neatrodė, kad ji kvėpuoja.
Šis reginys visa jėga atsimušė į koridoriuje stovinčią mergaitę.
*** Paveikslas ***
Roza su akordeonu.
Mėnesiena tamsoje.
155 cm x instrumentas x tyla
Lizelė stovėjo ir žiūrėjo.
Minutės viena po kitos lašėjo. Knygų vagilė juto nenumaldomą troškimą išgirsti bent vieną natą, tačiau tyla buvo negailestinga. Pirštai nepalietė klavišų. Dumplės nekart neįkvėpė. Kambaryje tebuvo Roza ir ant užuolaidos tarsi ilga plaukų gija nusidriekusi mėnesiena.
Akordeonas nepaliko jos krūtinės. Kai Roza nuleido galvą, jis paskendo jos glėbyje. Lizelė stebėjo. Ji žinojo, kad ant motinos kūno dar keletą dienų išliks akordeono žymės. Mergaitė taip pat suprato ir įvertino didį prieš jos akis esančio reginio grožį, todėl nusprendė netrukdyti.
Ji grįžo į savo lovą ir pasidavė miegui, mąstydama apie motiną ir nebylią muziką. Vėliau vėl nubudo iš įprasto savo sapno ir nusėlino koridoriumi. Roza, kaip ir akordeonas, vis dar buvo ten.
Jis svarino ją priekin tarsi inkaras. Jos kūnas skendo. Atrodė it negyva.
„Sėdėdama tokia poza ji tikrai negali kvėpuoti“, — mąstė Lizelė, tačiau priėjusi dar arčiau ji tai išgirdo.
Motina vėl knarkė.
„Kam reikalingos dumplės, kai turi šitokius plaučius?“ — mąstė mergaitė.
Galiausiai grįžusi į savo lovą, Lizelė vis dar nepajėgė atsikratyti akordeoną apglėbusios Rozos Huberman paveikslo. Knygų vagilės akys buvo plačiai atmerktos. Ji laukė, kol miegas ims ją dusinti.
Rinkėjas
Nei Hansas Hubermanas, nei Aleksas Štaineris į karo frontą nebuvo išsiųsti. Aleksui buvo paskirta dirbti Austrijoje, už Vienos įkurtoje karo ligoninėje. Atsižvelgus į jo siuvimo gebėjimus, darbas bent šiek tiek priminė jo profesiją. Kiekvieną savaitę jam buvo atgabenami pilni vežimai uniformų, kojinių ir marškinių, kuriuos Aleksui buvo liepiama pataisyti, net jei jie galėjo tikti kaip apatiniai Rusijoje vargstantiems kariams.
Gan ironiška, kad Hansas pirmiausia buvo išsiųstas į Štutgartą, vėliau — į Eseną. Jam buvo duotas mažiausiai namų fronte geidžiamas darbas. LSE.
*** Būtinas paaiškinimas ***
LSE
Luftwaffen Sondereinheit — specialusis oro pajėgų dalinys.
Kitiems slepiantis po žeme antskrydžių metu, LSE užduotis buvo gesinti gaisrus, tvirtinti pastatų sienas ir gelbėti bombardavimo metu į nelaimę patekusius civilius. Neilgai trukus Hansas sužinojo ir kitą šio trumpinio reikšmę. Dalinio vyrai jau pirmąją dieną jam paaiškino, kad iš tiesų tai reiškė Leichen Sammlereinheit — žuvusiųjų kūnų rinkėjai.
Atvykęs Hansas galėjo tik spėlioti, už kokius poelgius šiems vyrams buvo skirtas toks darbas, o jiems savo ruožtu knietėjo tą patį sužinoti apie jį. Seržantas Borisas Šiperis, dalinio vadas, tiesiai jo ir paklausė. Hansui papasakojus apie duoną, žydus ir rimbą, apskritaveidis seržantas nesulaikė juoko. „Tau pasisekė, kad vis dar esi gyvas.“ Seržantas be perstojo trynė savo apvalias akis. Arba jos buvo pavargusios, arba niežėjo, arba buvo pilnos dūmų ir dulkių. „Tik prisimink, kad čia tavo priešas nestovi priešais tave.“
Hansas jau buvo beužduodąs akivaizdų klausimą, kai jį pasiekė balsas iš užnugario. Jis priklausė jaunam vyriškiui grakščiu veidu ir pašaipia šypsena. Rainholtas Cukeris.
— Mūsų darbe, — paaiškino jis, — priešas nesislapsto už kalvos ar kokioje kitoje konkrečioje vietoje. Jis visur aplink.
Grįžęs prie rašyto laiško, jis dar pridūrė:
— Pats netrukus tuo įsitikinsi.
Rainholtas Cukeris žuvo prabėgus vos keletui bjaurių mėnesių. Jį pražudė Hanso Hubermano vieta sunkvežimyje.
Karui vis intensyviau siaubiant Vokietiją, Hansas suprato, kad kiekviena jo darbo pamaina prasideda taip pat. Susirinkusieji prie sunkvežimio vyrai buvo informuojami apie tai, kurios vietovės jiems nedirbant buvo užpultos, kurios buvo laikomos tikėtiniausiais taikiniais ir kas su kuo tą pamainą turėjo dirbti.
Читать дальше