Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Mama?

— Eik, — pamojo ji.

Lizelė laukė.

— Eik, pasakiau.

Kai Lizelė pavijo grįžusį kareivį, šis pamėgino užmegzti naują pokalbį. Veikiausiai jis gailėjosi klaidos su Roza, todėl stengėsi palaidoti ją po kitais žodžiais. Iškėlęs sutvarstytą ranką, jis tarė: „Niekaip nepavyksta sustabdyti kraujo.“ Bent kartą gyvenime Lizelė džiaugėsi, žengdama į ponios Holtzapfel virtuvę. Kuo greičiau ji pradės skaityti, tuo geriau.

Ponios Holtzapfel skruostais sruvo ašarų upeliai.

Jos sūnus žuvo.

Tačiau tai tebuvo pusė istorijos.

Ji niekada taip ir nesužinos, kaip tai nutiko, tačiau be menkiausio abejonės šešėlio galiu jums pasakyti, kad vienas iš čia esančiųjų tai žino. Atrodo, kad visuomet sužinau apie įvykius, kuriuose dalyvauja sniegas, ginklai ir skirtingų žmonių kalbų maišalynė.

Įsivaizduodama ponios Holtzapfel virtuvę pagal knygų vagilės žodžius, nematau viryklės, medinių šaukštų, vandens siurblio ar dar ko panašaus. Ne šie vaizdiniai pirmiausia šauna man į galvą. Aš regiu rusišką žiemą, nuo lubų krintantį sniegą ir antrojo frau Holtzapfel sūnaus likimą.

Jo vardas buvo Robertas, ir štai kas jam nutiko.

*** Trumpa karo istorija ***

Sprogmuo nutraukė jam kojas ties blauzdomis, ir jis mirė savo brolio akivaizdoje šaltoje dvokiančioje ligoninėje.

Tai buvo 1943-iųjų sausio penktoji — eilinė stingdomai šalta diena Rusijoje. Mieste, pusnyse, kur tik pažvelgsi, gulėjo rusų ir vokiečių kareivių kūnai. Likę gyvi vis dar šaudė į tuščią erdvę priešais save. Čia susipynė trys kalbos: rusų, kulkų ir vokiečių.

Skindamasi kelią pro kritusias sielas, išgirdau vieną vyrą aimanuojant: „Man niežti pilvą.“ Savo žodžius jis kartojo daugybę kartų. Nepaisydamas ištikusio šoko, nušliaužė prie tamsios, sudarkytos, ant balto sniego kraujuojančios figūros. Prisiartinęs kareivis suprato, kad tai buvo Robertas Holtzapfelis. Jo rankos buvo pasruvusios krauju, o ant blauzdų, kur kojas buvo nukirtęs paskutinis sprogimas, jis nesiliovė kasęs sniegą. Jo rankos buvo karštos, o klyksmai raudoni.

Nuo žemės kilo garai. Ore tvyrojo pūvančio sniego kvapas.

— Tai aš, — tarė jam kareivis. — Čia Peteris, — jis prišliaužė dar arčiau.

— Peteri? — silpstančiu balsu atsiduso Robertas. Jis veikiausiai juto mane greta.

— Peteri? — pakartojo jis.

Kažkodėl mirštantys žmonės visuomet užduoda klausimus, į kuriuos atsakymus jau žino. Galbūt taip yra dėl to, kad jie trokšta mirti žinodami esą teisūs.

Staiga visi balsai ėmė skambėti vienodai.

Robertas Holtzapfelis susmuko dešinėn ant šaltos garuojančios žemės.

Neabejoju, kad jis tikėjosi išvysti mane būtent tą akimirką.

Taip nenutiko.

Jaunojo vokiečio nelaimei, tą popietę nepasiėmiau jo su savimi. Peržengiau jį, rankose laikydama daugiau vargšių sielų, ir pasukau rusų pusėn.

Šitaip keliavau pirmyn atgal.

Sudarkyti kūnai.

Galiu jus patikinti, kad tai nebuvo jokia slidinėjimo kelionė.

Kaip Michaelis pasakojo savo motinai, kareivio, palikusio savo pėdas Stalingrade, atėjau tik po trijų dienų, kurios, atrodė, tęsėsi visą amžinybę. Labai laukiama atvykau į laikinąją ligoninę ir krūptelėjau nuo dvoko.

Vyrukas sutvarstyta ranka kartojo tyliam šoko sukaustytam kareiviui, kad šis išgyvens. „Jau visai greitai važiuosi namo“, — tikino jis jį.

Taip, namo, maniau pati sau. Visiems laikams.

— Lauksiu tavęs, — tęsė vyrukas. — Ketinau išvykti savaitės pabaigoje, bet dabar luktelsiu tavęs.

Broliui nespėjus užbaigti kito sakinio, priglaudžiau Roberto Holtzapfelio sielą.

Paprastai turiu įdėti nemažai pastangų, kad pažvelgčiau kiaurai pro lubas, kai esu patalpos viduje, tačiau šiame pastate man pasisekė. Nedidelis stogo lopinėlis buvo įgriuvęs, todėl galėjau pažiūrėti tiesiai į dangų. Vos už metro nuo manęs sėdėjęs Michaelis Holtzapfelis vis dar kalbėjo. Stengiausi nekreipti į jį dėmesio, akimis pasiekdama skylę lubose. Dangus buvo baltas, tačiau sparčiai iro. Kaip įprasta, jis virto neaprėpiama dulkių antklode. Kiaurai pro ją sunkėsi kraujas, o debesys atrodė purvini tarsi pėdsakai tirpstančiame sniege.

Pėdsakai, paklausite?

Na, įdomu, kieno jie galėjo būti.

Lizelė skaitė ponios Holtzapfel virtuvėje. Verčiami puslapiai nekelia nė garselio, o Rusijos peizažui mano mintyse pamažu blankstant, snaigės ir toliau krinta nuo virtuvės lubų. Jos užkloja katilą ir stalą. Ant žmonių galvų ir pečių taip pat boluoja sniego lopinėliai.

Brolis suvirpa.

Moteris rauda.

O mergaitė skaito toliau, nes būtent tam buvo čia pakviesta, ir džiaugiasi galėdama bent tuo patarnauti po Stalingrado sniego padarinių.

Amžinai jaunas brolis

Buvo likusios vos kelios savaitės iki keturioliktojo Lizelės Meminger gimtadienio.

Jos tėtis vis dar buvo toli.

Sugniuždytai kaimynei mergaitė skaitė dar tris kartus. Ne vieną vakarą ji stebėjo Rozą, sėdinčią su akordeonu glėbyje, smakrą įrėmusią į dumples ir besimeldžiančią.

„Atėjo metas“, — mąstė ji. Paprastai ją pradžiugindavo vagystė, tačiau tądien ji nusprendė kai ką atiduoti.

Pakišusi ranką po lova, ji ištraukė lėkštę. Kaip galėdama vikriau išplovusi ją virtuvėje, Lizelė nėrė lauk. Eiti Molchingo gatvėmis buvo malonu. Oras buvo aštrus ir lygus tarsi sadistinių polinkių mokytojos ar vienuolės Watschen. Triukšmą Miuncheno gatvėje kėlė tik jos batai.

Kitoje tilto pusėje pro debesis nedrąsiai lindo saulės spindulėlis.

Pasiekusi Didžiosios gatvės aštuntąjį namą, Lizelė užkopė laipteliais, padėjo lėkštę prie paradinių durų ir pabeldė. Durims prasivėrus, mergaitė jau buvo už kampo. Ji nesidairė atgal, tačiau jei būtų tai padariusi, laiptelių apačioje būtų vėl išvydusi savo brolį su visiškai sugijusiu keliu. Jos ausyse net skambėjo jo balsas.

— Taip jau geriau, Lizele.

Lydima didžiulio liūdesio ji suvokė, kad jos brolis amžinai liks šešerių, tačiau ilgiau apie tai mąstydama netgi prisivertė šyptelėti.

Kurį laiką ji stovėjo ant tilto virš Amperio upės, kur palinkęs stypsodavo tėtis.

Lizelė šypsojosi tol, kol viduje nieko nebeliko. Jai grįžus namo, brolis daugiau niekada nebeaplankė jos sapnuose. Galbūt ne kartą ji jo ilgėsis, tačiau Lizelė niekuomet nebenorėjo prisiminti tų negyvų akių ant traukinio vagono grindų ir broliuką pražudžiusio kosulio.

Tą vakarą lovoje gulinčią knygų vagilę berniukas aplankė prieš jai užmerkiant akis. Jis buvo tik vienas iš jos lankytojų būrio, mat Lizelė nuolat sulaukdavo svečių savo kambaryje. Ten stovėjo jos tėtukas, vadindamas ją beveik suaugusia moterimi. Kampe sėdėjo ir „Žodžių barstytoją“ rašė Maksas. Prie durų stypsojo nuogas Rudis. Retsykiais perone lūkuriuodavo jos motina. O ten, toli, tarsi tiltas į bevardį miestą besidriekiančiame kambaryje jos brolis Verneris žaidė kapinių sniege.

Koridoriuje buvo girdėti Rozos knarkimas tarsi Lizelės vizijų taktometras. Mergaitė gulėdavo lovoje apsupta savo svečių ir mąstydavo apie citatą iš neseniai skaitytos knygos.

*** Paskutinis nepažįstamasis, 38 puslapis ***

Miesto gatvėse knibždėte knibždėjo žmonių, tačiau nepažįstamasis nebūtų buvęs vienišesnis, net jei jos būtų buvusios tuščios.

Išaušus rytui, vizijos išsisklaidydavo, o iš svetainės atskriedavo tylūs žodžiai. Tai Roza sėdėdavo melsdamasi su akordeonu glėbyje.

— Leisk jiems grįžti gyviems, — kartojo ji. — Maldauju, Viešpatie, prašau. Visiems jiems.