Маркус Зузак - Knygų vagilė

Knygų vagilė sviedė rankose laikytą šluostę į šalį ir pakeitė ją vienintele mintimi.

Jis eina vogti.

Mergaitė išbėgo lauk.

— Rudi, kur tu eini?

Net nesulėtinusio žingsnių Rudžio žodžiai skriejo šaltame jį supančiame ore. Artėdamas prie Tomio Miulerio daugiabučio, jis tarė:

— Žinai, Lizele, aš mąsčiau. Tu nesi tikra vagilė, — neleidęs jai įsiterpti, jis tęsė. — Dėl Dievo, ji tau net sausainių palieka. Argi galima tai vadinti vagyste? Štai kariuomenė atlieka tikrąjį darbą. Jie nušvilpė mūsų abiejų tėčius, — jo paspirtas akmuo atsitrenkė į vieno kiemo vartus. Rudis pagreitino žingsnį. — O visi tie naciai, gyvenantys Grande Strasse, Gelb Strasse, Heide Strasse...

Lizelė nepajėgė sutelkti dėmesio į nieką kitą, išskyrus pastangas neatsilikti. Jie jau senokai buvo palikę frau Diler krautuvę sau už nugarų ir kurį laiką žingsniavo Miuncheno gatve.

— Rudi...

— Beje, koks tai jausmas?

— Apie ką tu kalbi?

— Kai nušvilpi vieną iš tų knygų?

Tą akimirką Lizelė nusprendė patylėti. Jei jis tikrai trokšta atsakymo, paklaus dar kartą. Taip jis ir padarė.

— Na? — Tačiau šį kartą Rudis į savo klausimą atsakė pats, Lizelei nė nespėjus praverti burnos. — Jausmas malonus, ar ne? Kažką nušvilpti.

Lizelė nukreipė dėmesį į įrankių dėžę, stengdamasi priversti jį sulėtinti žingsnį.

— Ką turi toje dėžėje?

Jis pasilenkė ir atidarė ją.

Dėžėje tiko viskas, išskyrus pliušinį meškiuką.

Jiems einant toliau, Rudis išsamiai paaiškino įrankių dėžės turinį ir ką ketino daryti su kiekvienu iš tų daiktų. Pavyzdžiui, plaktukai buvo skirti langams daužyti, o šluostė — plaktukams įvynioti, kad triukšmas būtų mažesnis.

— O meškiukas?

Jis priklausė Anai Mari Štainer ir buvo ne didesnis už vieną iš Lizelės knygų. Jo kailis buvo susivėlęs ir nušiuręs. Akys ir ausys jau daug kartų buvo nutrauktos ir vėl prisiūtos, tačiau, nepaisant to, jis atrodė be galo mielas.

— Tai, — atsakė Rudis, — yra meistriškas manevras. Jis skirtas tam atvejui, jei man esant viduje į kambarį užeitų vaikas. Duočiau jį jam, bandydamas nuraminti.

— Ir ką gi ketini vogti?

— Pinigus, maistą, papuošalus. Kas tik pasipainios po ranka, — trūktelėjo jis pečiais. Tai skambėjo visai paprastai.

Tik prabėgus penkiolikai minučių, Lizelė pastebėjo tylą Rudžio veide ir akimirksniu suprato, kad jis neketina nieko vogti. Ryžtas išblėso, ir nors jis vis dar įsivaizdavo vagystės sukeltą euforiją, mergaitė aiškiai matė, kad jis ja nebetiki. Jis stengėsi ja patikėti, o tai niekuomet nebuvo geras ženklas. Visa nusikaltimo didybė išsiskleidė prieš Rudžio akis, o jiems lėtinant žingsnį ir žvalgantis į namus, Lizelės viduje gimė tyras, liūdesio persmelktas palengvėjimas.

Jie pasiekė Geltonąją gatvę.

Joje tyliai stovėjo didžiuliai tamsūs namai.

Rudis nusiavė batus ir paėmė juos į kairę ranką. Dešiniojoje nešėsi įrankių dėžę.

Tarp debesų, skleisdamas blyškią šviesą, šmėžavo mėnulis.

— Ko aš laukiu? — paklausė jis, tačiau Lizelė neatsakė. Rudis dar kartą pravėrė burną, tačiau žodžiai jos taip ir nepaliko. Nuleidęs įrankių dėžę ant žemės, jis atsisėdo ant jos.

Jo kojinės šalo ir šlapo.

— Tau pasisekė, kad dėžėje turi antras, — tarė Lizelė matydama, kaip sunku Rudžiui buvo nenusijuokti, nepaisant niūrių minčių.

Rudis pasisuko į kitą pusę ir atlaisvino Lizelei šiek tiek vietos.

Knygų vagilė sėdėjo nugara į nugarą su savo geriausiu draugu ant nelygiai nudažytos raudonos įrankių dėžės pačiame gatvės viduryje. Kurį laiką jie nejudėjo, kiekvienas žvelgė į priešingą pusę. Galiausiai pasukus namo, Rudis persimovė kojines, o Slapiąsias paliko gulėti gatvėje. Jis nusprendė jas būsiant dovana Geltonajai gatvei.

*** Tiesa iš Rudžio Štainerio lūpų ***

„Tikriausiai man kur kas geriau sekasi palikti daiktus, negu juos vogti.“

Po keleto savaičių įrankių dėžė pasirodė esanti bent kam naudinga. Iškraustęs iš jos atsuktuvus ir plaktukus, Rudis nusprendė joje laikyti įvairias Štainerių šeimos vertybes, jei vėl įvyktų antskrydis. Vienintelis joje likęs daiktas buvo meškiukas.

Kovo 9-ąją, Molchinge vėl ėmus kaukti sirenoms, Rudis paliko namus nešinas įrankių dėže.

Štaineriams skubant Himelio gatve, Michaelis Holtzapfelis įnirtingai beldė į Hubermanų duris. Kai Roza su Lizele pasirodė tarpduryje, jis išdėstė joms savo rūpestį.

— Mano motina, — kalbėjo jis, o slyvų spalvos kraujo dėmės vis dar margino jo tvarstį. — Ji atsisako palikti namus. Ji sėdi prie virtuvinio stalo tarsi prikalta.

Savaitės bėgo, tačiau ponia Holtzapfel vis dar negalėjo susitaikyti su gniuždančiomis žiniomis. Lizelei atėjus skaityti, didžiąją laiko dalį moteris praleisdavo spoksodama pro langą. Jos žodžiai skambėjo tyliai ir nepastebimai. Veidą gniaužė pasipiktinimas ir nusivylimas. Paprastai su Lizele už ją atsisveikindavo, padėkodavo ar kava ją vaišindavo Michaelis. O dabar — šitai.

Roza ėmėsi veikti nieko nelaukdama.

Ji mikliai nukrypavo pro vartelius ir sustojo kaimynės tarpduryje.

— Holtzapfel! — be sirenų ir Rozos, daugiau nieko nebuvo girdėti — Holtzapfel, tuojau pat eikš čia, tu sena apgailėtina kiaule! — taktas niekuomet nebuvo viena iš gerųjų Rozos Huberman savybių. — Jei neišeisi, visi drauge žūsime čia, gatvėje! — atsigręžusi į gatvę, ji pažvelgė į ja judančias bejėges figūras. Sirenos buvo ką tik nutilusios. — Kas dabar?

Praradęs orientaciją ir suglumintas, Michaelis tik trūktelėjo pečiais. Numetusi savo knygų krepšį žemėn, Lizelė pažvelgė į jį. Pasigirdus antrai sirenai, ji suriko: „Ar galiu užeiti į vidų?“ Nelaukusi atsakymo nuskuodė takeliu, prasmukdama pro motiną.

Ponia Holtzapfel nė nekrusteldama sėdėjo prie stalo.

„Ką man sakyti?“ — svarstė Lizelė.

„Kaip priversti ją pajudėti?“

Sirenoms dar kartą nutilus atsikvėpti, ji išgirdo Rozos balsą:

— Palik ją, Lizele, mums reikia eiti! Jei ji trokšta mirties, tai tik jos reikalas.

Vėl sugaudė sirenos. Ištiesusios ilgas savo rankas, jos sugriebė Rozos balsą ir sviedė tolyn.

Virtuvėje liko tik triukšmas, mergaitė ir vielinė moteris.

— Ponia Holtzapfel, prašau jūsų!

Panašiai, kaip sausainių dieną pokalbio su Ilza Herman metu, pirštų galiukais ji apčiuopė gausybę žodžių ir sakinių. Skirtumas buvo tik tas, kad šiandien krito bombos. Šįkart reikėjo veikti skubiau.

*** Pasirinkimai ***

* „Frau Holtzapfel, mums reikia eiti.“

* „Frau Holtzapfel, jei liksime čia — žūsime.“

* „Jums dar liko vienas sūnus.“

* „Visi jūsų laukia.“

* „Bombos nuneš jūsų galvą.“

* „Jei neisite, daugiau jums nebeskaitysiu, o tai reikš, kad praradote vienintelę savo bičiulę.“

Rankomis įsirėmusi į stalą, ji pasirinko paskutinį sakinį ir išrėkė jį per sirenas.

Moteris pakėlė akis ir apsisprendė. Ji nejudėjo iš vietos.

Lizelė išėjo. Atsitraukusi nuo stalo, paliko ponios Holtzapfel namus.

Roza atidarė vartelius, ir jos abi pasileido bėgti į keturiasdešimt penktąjį namą. Michaelis Holtzapfelis liko stovėti Himelio gatvėje lyg įbestas, netardamas nė žodžio.

— Eime drauge! — maldavo jo Roza, tačiau kareivis dvejojo. Jis jau ketino grįžti vidun, tačiau kai kas privertė jį atsigręžti. Sužalotoji jo ranka buvo įstrigusi vartuose, todėl atsargiai ją ištraukė ir susigėdęs nusekė paskui Rozą su Lizele.