Маркус Зузак - Knygų vagilė

Visi jie dar keletą kartų žvilgtelėjo atgal, tačiau ponios Holtzapfel taip ir neišvydo.

Gatvė atrodė tokia plati. Paskutinei sirenai išgaravus ore, paskutiniai trys Himelio gatvėje stovintys žmonės pasuko Fidlerių rūsio link.

— Kur taip ilgai užtrukote? — pasiteiravo Rudis. Rankose jis laikė įrankių dėžę.

Nuleidusi ant žemės savo krepšį su knygomis, Lizelė atsisėdo ant jo.

— Mėginome perkalbėti ponią Holtzapfel.

— Kur ji? — apsižvalgęs vėl paklausė Rudis.

— Savo namuose. Virtuvėje.

Tolimajame slėptuvės kampe susikūprinęs drebėjo Michaelis.

— Turėjau pasilikti, — kalbėjo jis. — Turėjau pasilikti, privalėjau pasilikti...

Jo balsas buvo vos girdimas, tačiau akys šaukė garsiau nei įprastai. Jos pašėlusiai lakstė akiduobėse, vyrui gniaužiant sužeistąją ranką. Pro tvarsčius sunkėsi kraujas.

Jį sulaikė Roza.

— Prašau, Michaelį, tai ne tavo kaltė.

Tačiau jokie žodžiai negalėjo nuraminti jaunuolio su vos keliais ant dešinės plaštakos likusiais pirštais. Jo žvilgsnis nusėlino į Rozos akis.

— Paaiškinkite man kai ką, — tarė jis, — nes aš nesuprantu... — jis atsilošė ir atsisėdo, nugara remdamasis į sieną. — Pasakykite man, Roza, kaip ji gali sėdėti trokšdama mirties, kai aš vis dar noriu gyventi? — kraujas pamažu krešėjo. — Kodėl aš nepraradau noro gyventi? Neturėčiau to norėti, tačiau noriu.

Roza neatitraukė savo rankos nuo jaunuolio peties, kol šis ilgai ir nekontroliuojamai vaitojo. Likusieji žmonės juos stebėjo. Jis negalėjo prisiversti nurimti net ir tuomet, kai rūsio durys atsidarė ir į slėptuvę nusileido ponia Holtzapfel.

Jos sūnus pakėlė žvilgsnį.

Roza atsitraukė.

Jiems prisiartinus vienam prie kito, Michaelis ėmė atsiprašinėti:

— Mama, atleisk man, turėjau pasilikti su tavimi.

Ponia Holtzapfel jo žodžių neišgirdo. Ji tik prisėdo prie savo sūnaus ir pakėlė jo sužalotąją ranką.

— Ji ir vėl kraujuoja, — tarė ji. O slėptuvėje susirinkę žmonės sėdėjo ir laukė.

Lizelė įkišo ranką į knygų krepšį ir ėmė jame raustis.

*** Miuncheno bombardavimas kovo 9-oji ir 10-oji ***

Visą vakarą krito bombos, o Lizelė skaitė. Jos burna buvo perdžiūvusi, tačiau knygų vagilė įveikė penkiasdešimt keturis puslapius.

Dauguma vaikų buvo sumigę ir neišgirdo antskrydžio pabaigą pranešančių sirenų. Jų tėvai juos žadino arba miegančius nešė laiptais aukštyn į tamsos apgaubtą pasaulį.

Tolumoje liepsnojo gaisrai, o aš susirinkau šiek tiek daugiau nei du šimtus nužudytų sielų.

Dabar keliavau į Molchingą dar vienos.

Himelio gatvė buvo tuščia. Saugumą pranešančios sirenos buvo sulaikytos kelioms valandoms, jei iškiltų kita grėsmė, o dūmai spėtų ore išsisklaidyti.

Netoli Amperio upės Betina Štainer pastebėjo nedidelį gaisrą ir nuo jo į dangų besiraitančią dūmų giją. Mergaitė parodė pirštu: „Žiūrėkite.“

Galbūt ji ir pastebėjo gaisrą pirmoji, tačiau veikti suskubo Rudis. Nepaleisdamas įrankių dėžės iš rankų, jis pasileido Himelio gatve, prabėgo keliomis šalutinėmis gatvelėmis ir dingo tarp medžių. Jam įkandin nulėkė Lizelė (įdavusi savo knygų krepšį atkakliai prieštaraujančiai Rozai) ir dar keletas žmonių iš pakeliui buvusių slėptuvių. — Rudi, palauk!

Jis nelaukė.

Lizelė įžiūrėjo tik tarp medžių šmėžuojančią įrankių dėžę, Rudžiui skinantis kelią blėstančios šviesos ir aprūkusio lėktuvo link. Paskendęs dūmuose, jis gulėjo proskynoje prie upės. Pilotas mėgino jį ten nutupdyti.

Rudis sustojo už dvidešimties metrų nuo jo.

Atvykusi pastebėjau jį ten stovintį ir mėginantį atgauti kvapą. Tamsoje gulėjo išlaužytos medžių šakos.

Vytelės ir spygliai mėtėsi aplink lėktuvą tarsi laužo kuras. Kairiau žemėje buvo išdeginti trys ruožai. Nesuvaldomas auštančio metalo tiksėjimas greitino sekundžių ir minučių tėkmę, kol galiausiai atrodė, lyg jie būtų ten ištisas valandas prastovėję. Už jų gausėjančios minios alsavimas ir žodžiai lipo prie Lizelės nugaros.

— Na, — tarė Rudis, — ar turėtume pasižiūrėti?

Pro medžius jis prisiartino prie lėktuvo korpuso, įsmigusio į žemę. Jo priekį skalavo tekantis upės vanduo, o persikreipę sparnai buvo likę už jo.

Rudis lėtai apėjo lėktuvą nuo uodegos iki dešiniau buvusio priekio.

— Pilna stiklo, — pranešė jis. — Priekinis stiklas subyrėjęs į šipulėlius. Tuomet jis pastebėjo kūną.

Rudis Štaineris dar niekuomet nebuvo matęs tokio išblyškusio veido.

— Lizele, nesiartink. — Tačiau ji nepaklausė.

Aukštiems medžiams stebint, o upės vandenims skubant pro šalį, Lizelė žvelgė į leisgyvio priešų lakūno veidą. Lėktuvas dar keliskart kostelėjo, o kabinoje buvusi galva nusviro iš kairės į dešinę. Jis išlemeno kažką, ko jie, žinoma, nesuprato.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas, — sušnibždėjo Rudis. — Jis gyvas. Į lėktuvo šoną atsitrenkusi įrankių dėžė paskatino daugiau balsų ir žingsnių.

Ugnies žėrėjimas pamažu išblėso, o rytas buvo tykus ir juodas. Kelią jam buvo pastoję tik dūmai, tačiau netrukus išsisklaidė ir jie.

Medžių siena nusidažė beviltiškai liepsnojančio Miuncheno spalvomis. Berniuko akys galiausiai priprato ne tik prie tamsos, tačiau ir prie lakūno veido. Jo akys priminė kavos dėmes, o skruostus ir smakrą vagojo žaizdos. Jo krūtinę dengė suglamžyta uniforma.

Nepaisydama Rudžio perspėjimo, Lizelė priėjo dar arčiau, ir galiu jums prisiekti, kad tą akimirką mes viena kitą atpažinome.

„Pažįstu tave“, — pamaniau.

Anuomet buvo traukinys ir kosintis berniukas. Buvo sniego ir galvą pametusi mergaitė.

„Tu užaugai, tačiau aš tave pažinau“, — galvojau.

Ji neatsitraukė ir nesistengė priešintis man, tačiau esu tikra, kad kažkas mergaitei šnibždėjo mane buvus šalia. Ar ji užuodė mano kvapą? Ar girdėjo mano prakeiktos apvalios širdies plakimą mirtinoje tarsi nusikaltimas krūtinėje? Nežinau, tačiau ji taip pat mane pažino, žvelgė man į akis ir nenusigręžė.

Kai ryto šviesa ėmė pamažu dažyti dangų anglių pilkuma, mes išsiskyrėme. Abi stebėjome berniuką atidarant savo įrankių dėžę, rausiantis tarp nuotraukų rėmelių ir ištraukiant mažą geltoną pliušinį žaislą.

Jis atsargiai užlipo ant lėktuvo arčiau mirštančiojo.

Besišypsantį meškiuką švelniai pasodino ant piloto peties. Žaislo ausies galiukas palietė jo gerklę.

Mirštantis vyras įkvėpė jo aromato ir prakalbo angliškai.

— Ačiū.

Jam kalbant, žaizdos jo skruostuose atsivėrė, ir mažas kraujo lašelis nusirito kaklu.

— Ką? — paklausė jo Rudis. — Was hast du gesagt ? Ką jūs pasakėte?

Deja, aš prisėlinau anksčiau nei nuskambėjo atsakymas. Išmušė toji valanda, ir aš ištiesiau rankas į piloto kabiną. Lėtai ištraukiau lakūno sielą iš suglamžytos uniformos ir išgelbėjau jį iš sudužusio lėktuvo. Minia žaidė su tyla, man skinantis kelią pro ją. Išsilaisvinau.

Dangus virš mano galvos aptemo — paskutinė tamsos akimirka prieš rytą — ir galėjau prisiekti, kad jame įžvelgiau juodą svastikos formos įrašą. Jis netvarkingai kybojo viršuje.

Heil Hitler, — pasakiau slinkdama tarp medžių. Man už nugaros ant mirusiojo peties ramiai ilsėjosi pliušinis meškiukas. Po šakomis stovėjo citrininė žvakė. Mano rankose buvo piloto siela.

Veikiausiai būtų teisinga tvirtinti, kad per visą Hitlerio valdžios laikotarpį niekas taip ištikimai netarnavo fiureriui kaip aš. Žmogus neturi tokios širdies, kokia yra manoji. Žmogiškoji širdis yra linija, o mano — apskritimas, todėl visuomet sugebu atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Taip nuolatos surandu žmones geriausiomis ir blogiausiomis jų gyvenimų akimirkomis. Sugebu įžvelgti jų bjaurastį ir grožį ir negaliu atsistebėti, kaip tas pats padaras gali pasižymėti abiem. Vis dėlto pavydžiu jiems vieno. Žmonės bent jau turi padorumo numirti.