Маркус Зузак - Knygų vagilė

Vidurvasarį Molchingas sulaukė pranašiško būsimų įvykių ženklo. Akiratyje jis pasirodė kaip paprastai. Pirmiausia — linksinti kareivio galva ir orą virš jos baksnojantis ginklas. Tuomet — grandinėmis žvanginantys apiplyšę žydai.

Vienintelis skirtumas šįkart buvo toks, kad jie buvo vedami priešinga kryptimi. Belaisviai buvo nuvesti į kaimyninį Neblingo miestelį, kuriame buvo priversti šveisti gatves ir atlikti kitokius tvarkymo darbus, kuriuos atsisakė vykdyti kariuomenė. Vakarėjant jie, išvargę ir nugalėti, buvo lėtai parvaryti atgal į stovyklą.

Lizelė ir vėl ieškojo Makso Vandenburgo manydama, kad jis nesunkiai galėjo patekti į Dachau ir nevestas Molchingo gatvėmis. Tačiau jo tarp žydų nebuvo. Ne šį kartą.

Duokite jam šiek tiek laiko, mat vieną šiltą rugpjūčio popietę Maksas kuo tikriausiai bus varomas per miestą drauge su kitais belaisviais. Tačiau, priešingai nei kiti, žvilgsnio į kelią jis nebus nudelbęs. Ir į vokišką fiurerio stebėtojų minią nesidairys atsitiktinai.

*** Faktas apie Maksą Vandenburgą ***

Miuncheno gatvėje jis dairėsi į žiūrovų veidus, ieškodamas knygas vagiančios mergaitės.

Šį kartą, liepos mėnesį, pasak Lizelės skaičiavimų, devyniasdešimt aštuntąją dieną po tėčio grįžimo, ieškodama Makso ji stypsojo ir atidžiai apžiūrinėjo judantį graudžiai atrodančių žydų būrį. Mintis apie jį bent jau palengvino eisenos stebėjimą.

„Tai siaubinga mintis“, — vėliau ji rašys Himelio gatvės namo rūsyje, tačiau tuo pat metu žinojo ją esant tikra tiesa. Skausmas stebint juos. O kaipgi jų skausmas? Klumpančių kojų, kančios ir užveriamų stovyklos vartų skausmas?

Per dešimties dienų laikotarpį tokios eitynės buvo surengtos dukart, o visai netrukus nepažįstamoji moteris Miuncheno gatvėje su slyvą primenančiu veidu pasirodė buvusi visiškai teisi. Kančios iš tiesų juos pavijo, ir jei žmonės vadino žydus pranašišku ženklu ar prologu, tikrąja nelaimių priežastimi jie privalėjo laikyti fiurerį ir jo žygį į Rusiją, mat vieną liepos pabaigos rytą Himelio gatvei nubudus, grįžęs kareivis buvo rastas negyvas. Jis kabojo nuo vienos iš skalbyklos netoli ponios Diler krautuvės gegnių. Dar viena žmogiška švytuoklė. Dar vienas sustojęs laikrodis.

Neapdairus šeimininkas buvo palikęs atrakintas duris.

*** Liepos 24-oji, 6.03 val. ryto ***

Skalbykloje buvo šilta, gegnės tvirtos, o Michaelis Holtzapfelis nušoko nuo kėdės taip, tarsi tai būtų buvęs uolos kraštas.

Tomis dienomis mane vaikėsi daugybė žmonių, šaukdami mano vardą, melsdami manęs pasiimti juos drauge. Buvo ir keletas tokių, kurie nerūpestingai man šūkteldavo ir sušnabždėdavo įtemptais balsais.

„Pasiimk mane“, — sakydavo jie, ir niekas nepajėgdavo jų sulaikyti. Be abejo, juos stingdė išgąstis, tačiau manęs jie nesibaimino. Jie bijojo savo ketinimų nesėkmės ir to, kad jiems vėl teks susidurti akis į akį su savimi, su pasauliu ir panašiais į juos.

Nieko negalėjau padaryti.

Jie buvo per daug išradingi ir žinojo galybę būdų, o kai tai padarydavo — kad ir koks būtų buvęs jų pasirinktas metodas — nebegalėjau jiems atsakyti.

Michaelis Holtzapfelis puikiai žinojo, ką daro.

Jis nusižudė dėl troškimo gyventi.

Žinoma, tądien Lizelės Meminger aš nemačiau. Kaip paprastai nutinka panašiose situacijose, priminiau sau, kad manęs laukia per daug darbo, jog pasilikčiau Himelio gatvėje ir klausyčiausi klyksmų. Jau ir taip blogai, kai žmonės sučiumpa mane nusikaltimo vietoje, todėl kaip paprastai nusprendžiau pasitraukti pusryčių spalva nudažytos saulės link.

Negirdėjau nei kybantį kūną radusio senuko riksmo, nei netrukus susirinkusių stebėtojų žingsnių ar išgąsčio kupinų aikčiojimų. Negirdėjau net ir lieso ūsuoto vyriškio žodžių: „Kaip gaila, kad tave kur, kaip gaila...“

Nemačiau Himelio gatvės viduryje parkritusios ponios Holtzapfel, rąžančios rankas ir klykiančios visiškos nevilties akivaizdoje. Ne, apie tai nežinojau nieko, kol po keleto mėnesių grįžau atgal ir perskaičiau kai ką, pavadintą „Knygų vagile“. Man buvo paaiškinta, kad Michaelį Holtzapfelį pribaigė ne sužalotoji ranka ar koks kitas sužeidimas, tačiau kaltė dėl to, jog jis liko gyvas.

Prieš vaikino mirtį mergaitė pastebėjo, kad jis nepajėgdavo užmigti, kad kiekviena naktis jam buvo tarsi nuodai. Dažnai įsivaizduoju jį gulintį atmerktomis akimis, prakaituojantį sniego pataluose arba regintį sprogimo nutrauktų savo brolio kojų vizijas. Lizelė rašė, kad kartais labai trokšdavo papasakoti jam apie savo pačios broliuką, kaip atsivėrė Maksui, tačiau tarp tolimo kosulio ir sprogimo nuneštų kojų buvo didelis skirtumas. Kaip paguosti šitokius dalykus regėjusį žmogų? Ar galėjai patikinti jį, esą fiureris juo didžiuojasi, esą fiureris myli jį už tai, ką jis išgyveno Stalingrade? Kaip galėjai tam pasiryžti? Iš tiesų tegali leisti kalbėti jam. Dilema, žinoma, yra ta, kad svarbiausius žodžius tokie žmonės paprastai pasilieka vėlesniam laikui, kai aplinkiniams pakankamai nepasiseka ir jie aptinka jų kūnus. Raštelis, sakinys, netgi klausimas arba laiškas, kaip Himelio gatvėje 1943-iųjų liepą.

*** Michaelis Holtzapfelis: paskutinis atsisveikinimas ***

Brangioji mama!

Ar galėsi kada nors man atleisti? Paprasčiausiai nebepajėgiau ilgiau tverti. Susitiksiu su Robertu. Man nusispjaut, ką apie tai sako prakeikti katalikai. Danguje turi būti vietos tokiems žmonėms, kurie lankėsi ten, kur buvau aš. Tikriausiai manysi, kad nemyliu tavęs, jei šitaip pasielgiau, tačiau tai netiesa.

Tavo Michaelis.

Hansas Hubermanas buvo paprašytas pranešti naujienas poniai Holtzapfel. Pamačiusi jį, stovintį kieme, ji veikiausiai įžvelgė tai jo veide. Du sūnūs per šešis mėnesius.

Ryto dangui žaižaruojant už jo nugaros, vielinė moteris pasileido pro jį. Raudodama nubėgo kiek tolėliau Himelio gatvėje susibūrusių žmonių link. Michaelio vardą ji suriko gal porą tuzinų kartų, tačiau Michaelio atsakymas jau nuskambėjo. Pasak knygų vagilės, ponia Holtzapfel glaudė kūną prie savo krūtinės gerą valandą. Tuomet ji grįžo į akinančią saulėkaitą Himelio gatvėje ir atsisėdo ant grindinio. Toliau eiti nepajėgė.

Žmonės stebėjo ją iš tolo. Tokie dalykai per atstumą visuomet atrodo ne tokie baisūs.

Hansas Hubermanas prisėdo šalia.

Kai ji atsilošė ir išsitiesė ant kietos žemės, jis uždėjo savo delną ant josios.

Jis leido jos dejonėms užlieti gatvę.

Po kurio laiko be galo atsargiai Hansas palydėjo ją pro vartelius namo. Kad ir kiek kartų stengiausi pažvelgti į visa tai kitaip, man nepavyko...

Kai regiu proto netekusią moterį, lydimą vyriškio sidabrinėmis akimis, Himelio gatvės 31-ojo namo virtuvėje vis dar sninga.

Karo vadas

Ore tvyrojo neseniai sukalto karsto kvapas. Juodi apdarai. Milžiniški maišai po akimis. Lizelė drauge su kitais stovėjo ant žolės. Tą pačią popietę ji apsilankė pas ponią Holtzapfel jai paskaityti. „Sapnų nešėjo“, kaimynės mėgstamiausio.

Diena išties užimta.

*** 1943-iųjų liepos 27-oji ***

Michaelis Holtzapfelis buvo palaidotas, o knygų vagilė skaitė sielvartaujančiai motinai. Sąjungininkai užpuolė Hamburgą, o kad jau prašnekau apie tai, jiems pasisekė, kad moku daryti šiokius tokius stebuklus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs išsinešti tų 45 000 žmonių per tokį trumpą laiką. Nebūtų pakakę net milijono žmogiškųjų metų.

Tuo metu vokiečiai susilaukė keršto su kaupu. Spuoguotos mažytės fiurerio kinkos netrukus ėmė drebėti.

Vis dėlto yra kai kas, už ką fiurerį reikėtų vertinti.