Mark Johnson - Apkvaitę

Šalia Reinoldso gatvės esančioje dykvietėje, tarp dilgėlių, su naujuoju savo draugeliu Metju iškasame portfelį su iliustruotais žurnalais suaugusiems. Ten pilna nuogų žmonių nuotraukų. Moterų krūtys baisiai didelės, o vyrai kažkokie rausvi ir labai plaukuoti. Jie daro tą patį, ką ir aš su mergaitėmis, tik dar daugiau: vyrai kiša savo pimpalus į, taip, į rausvų moterų vidų. Kai kurie kadrai nufotografuoti iš arti, taigi galima aiškiai matyti, kaip jie tai daro, tik jų pimpalai skiriasi nuo mano. Jie dideli kaip vėliavų stiebai.

— Tai seksas, — žinovo tonu sako Metju. — Taip, tai seksas. Arba dulkinimasis. Arba ir tas, ir tas.

Mes su Metju smalsiai verčiame puslapius, nežinodami, ar juoktis, ar baksnoti nuotraukas pirštais, ar sutrikti. Esame užhipnotizuoti. Ir aš pradedu kai ką suprasti: mergaičių lietimas — seksas. Tai daro suaugusieji. Tai daro tėtis.

Dabar žinau, ko mama ant jo pyksta. Ne tik dėl gėrimo. Dėl moters. Ir tai ne ta dažyta varna, kuri buvo prieš keletą metų, kai gimė Betanė, bet kita. Mes matėm. Tėtis su ja užsiiminėja seksu. Kai mama klykia ir šaukia apie tėčio nepadorumą, ji turi galvoje seksą. Vyrai dažnai tai daro su kitomis, kol jų žmonos būna namie su vaikais. Dabar man aišku. Aš tik nesuprantu, kodėl mama pyksta.

Namuose kunkuliuoja pyktis. Vos įeinu pro duris, jaučiu įniršį. Stengiuosi čia tik pavalgyti ir permiegoti, o likusį laiką leidžiu gatvėje. Kartais nueinu pas Albutus. Jie pasodina mane svetainėje, uždeda ausines ir aš klausausi linksmų žmonių. Tokių kaip Martis Feldmanas. Kvatodamas raitausi ant jų sofos. Kartais piešiu. Kartą su Džile kepėm pyragus ir aš pasodinau apelsino kauliuką. Kiekvieną kartą išeidamas jaučiuosi geras. Naktį gulėdamas lovoje, noriu būti jų sūnumi.

Dabar esu devynerių, beveik dešimties, galiu be niekieno pagalbos įlipti į didžiuosius kaštonus prie kriketo aikštelės ir nupurtyti keletą apačioje laukiantiems vaikams.

Kaskart įlipu vis aukščiau ir aukščiau, patekdamas į slaptą medžių pasaulį, kur tik samanos, sena žievė ir skubantys vabaliukai. Susikaupęs ieškau, kur kita šaka, kur statyti koją norint užlipti aukščiau ir taip įsijaučiu, kad kai prisimenu esąs viename iš Kiderminsterio medžių, prisimenu, kad aš Markas, nustembu. Jaučiuosi, tarsi manęs kurį laiką nebuvo.

Užlipu taip aukštai, kad net šiek tiek baisoka, bet visi žiūri, taigi atsigulu ant šakos ir šliaužiu. Aplink mane gelstantys lapai. Jie panašūs į rankas. Šis medis turbūt turi milijoną rusvai gelsvų pirštų. Gal jie mane pagaus, jei krisiu? Kai pasižiūriu žemyn, matau visą Kiderminsterį: stogus, daugiaaukščius, griūvančius dujų rezervuarus, nusiaubtas gamyklas. Po kojomis jausdamas tuštumą, slenku toliau.

Kai prišliaužiu šakos galą, lazda numušu kaštonus. Girdžiu juos krentant ir atsimušant kažkur toli apačioje. Žemyn nelipu. Vaikai juos surenka ir šaukia, kad nulipčiau, bet aš sakau dar pabūsiąs.

Netrukus jų balsai ir žingsniai susilieja su mašinų ūžesiu. Lieku vienas su medžiu. Man patinka būti didžiųjų kaštonų pasaulyje. Gal galėčiau čia miegoti, o gal pasilikti amžinai? Temsta, bet aš nejudu. Medis apgaubia mane taip, tarsi mylėtų ar rūpintųsi manimi. Pro šalį skuba vabaliukai. Jie mano, kad aš kamieno dalis. Nenoriu namo.

Kai apačioje važiuojančiose mašinose įjungiamos šviesos, o tarp lapų pamatau žvaigždes, lipu žemyn. Kai pasiekiu žemę, mano kojos dilgčioja. Susirenku likusius kaštonus, sudedu į maišą, kurį užkeliu ant seno vaikiško vežimėlio ratų ir stumiu jį namo. Nenorėdamas eiti vidun, papilu kaštonus ant verandos grindų ir tol mindau, kol lempos šviesoje iš žalių dygliuotų kevalų nepasirodo blizgantys rudi branduoliai.

Mama atidaro duris. Ji stipriai trenkia man per galvą.

— Pažiūrėk, ką pridirbai! — piktai užrinka.

Koja bandau nugrandyti žalią purvą...

Praeina daug laiko, kai su kaštonais įeinu į vidų. Ji manęs laukia. Namie tylu. Ji nebepyksta. Jos balsas keistas. Pasižiūrėjęs matau, kad jos akys paraudę, o veidas ištinęs nuo verksmo. Ji atrodo klaikiai. Pasisuku eiti, nes mūsų šeimoje niekas „nesiseilėja“.

Nespėju. Mama mane pagauna, apkabina ir stipriai prispaudžia prie savo vilnonio megztuko. Negaliu kvėpuoti. Ji mane dusina. Mano kaštonai pabyra ant grindų. Bandau išsilaisvinti, bet ji manęs nepaleidžia. Ji vėl ima verkti, o jos karštos ašaros krinta man ant galvos. Man trūksta oro. Man šlykštu. Mane pykina. Noriu jai trenkti, įskaudinti ją, apvemti, suduoti jai galva, padaryti bet ką, kad tik mane paleistų. Jos apkabinimas nereiškia, kad ji mane myli. Tai visai ne dėl manęs. Ji kabinasi į mane iš nevilties, bet tai neteisinga, nes man tik devyneri. Apkabinimas turėtų būti kitoks.

Kovoju iš visų jėgų ir pagaliau, žiaukčiodamas iš pasišlykštėjimo, ištrūkstu. Susirenku savo gražiuosius blizgančius kaštonus ir palieku ją taip raudančią ant sofos, kaip kad ji rauda, kai ją prilupa tėtis. Einu tiesiai į viršų.

Šeinas gyvena savo pasaulyje: gulėdamas ant lovos, klausosi muzikos. Jis vos žvilgteli į mane. Atsigulu. Prisimenu, kai buvau mažesnis, stengdavausi, kad mama mane apkabintų. Dabar ji tai padarė ir buvo siaubinga.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Džilė, mama, Betanė ir aš važiuojame į Londoną. Mes aplankysime miesto pakraštyje gyvenančią Džilės tetą Betę, bet pirmą pusę dienos prabūsim Londono centre. Londone dar nesu buvęs. Nuo pat pirmos atvykimo minutės, kai pajuntu gatvių gausmą, greitesnį žmonių judėjimą, minios margumą ir dialektų gausumą, nuolatinį daugybės ženklų ir veidų šmėsčiojimą, vitrinas, pamilstu šį miestą. Einu vis klupdamas, nes persikreipęs bandau pamatyti pastatų stogus, stebiu besikeičiančią sargybą; Trafalgaro aikštėje lipu ant galiūnų liūtų; girdžiu Big Beno dūžius; prie Vestminsterio tilto, po Bodikėjos iškilmių vežimu, valgau sumuštinius; matau meilės dievą Erosą, aplink kurį Pikadilio žiedu nesiliaudami važiuoja taksi ir autobusai. Kai grįžusį mane klausia, kas man Londone labiausiai patiko, atsakau — statulos. Džilei Albut pasakau, kad ten tikrai dar sugrįšiu.

Mano žavėjimasis Londonu paveikia tetulę Betę ir nuo tada nuolat gauname siuntinukus su Londono suvenyrais bei informacija apie renginius. Turiu iškarpų knygą ir ten klijuoju viską apie Londoną. Man smagu vienam būti savo kambaryje ir klijuoti. Dar man patinka su draugeliais būti gatvėje. Niekada nebūnu namie, nes tėtis dabar visada čia.

Dabar mūsų ministrė pirmininkė ponia Tečer. Džilės Albut žodžiais, „masinio nedarbo laikai Britanijoje“. Mūsų tėtis statistinis bedarbis, nes ir jis neteko darbo, todėl mums trūksta pinigų. Mama tai pavalo kur, tai pašeimininkauja, bet didžiausia bėda, kad tėtis neturi pinigų gėrimui. O už tėtį, einantį į barą, gali būti blogiau tik tėtis, neinantis į barą.

Šiandien sekmadienis ir jis beviltiškai nori išgerti. Jis privalo išgerti, nes šiandien sekmadienis. Jis blaškosi po namus. Didelė, pavojinga gorila narve. Reikalauja penkinės iš motinos. Ji neduoda. Jai reikia penkių svarų maistui. Nekreipdamas į ją dėmesio, jis pasiima jos piniginę. Ji bando išplėšti piniginę jam iš rankų. Gorila prispaudžia ją prie sienos viena ranka, o kita išsiima penkinę. Ji protestuoja ir tai jį įsiutina.

Su siaubu stebime, kaip jis ploną melsvą banknotą įkiša jai į burną ir dviem pirštais smarkiai stumia į gerklę. Mama liaunasi kovoti. Ji parausta ir pradeda dusti. Mes žiūrime neatitraukdami akių. Nieko nedarome. Esame bejėgiai. Stebime mirštančią mamą. Ji nustoja gaudyti kvapą. Jos kūnas suglemba. Tada gorila vėl įkiša ranką ir ištraukia banknotą. Jis turbūt drėgnas, bet jam nerūpi. Jis goriliškai šnarpščia ir keikiasi, o tada, trenkęs durimis, išeina į barą. Mama tuoj pravirks. Sprunku, kai tik galiu.