Mark Johnson - Apkvaitę

Kiderminsteryje gyvena daug italų. Jie atsikėlė iš labai karštos salos Sicilijos; kur žmonės nuo ryto iki vakaro valgo pomidorus. Ten katalikiškos bažnyčios, o parduotuvėse nuo gegnių nukarę dešros ir po stalais stovi pilni krepšiai alyvų. Vieni iš jų atvažiavo į Kiderminsterį, o kiti į Niu Džersį Amerikoje ir nuolat skraido vieni pas kitus. Aš gerai sutariu su italų vaikinais. Mūsų su Antonijum draugystė susideda iš dviejų dalių: apsižodžiavimo ir muštynių. Katalikų jaunimo klube (iš visų kitų jaunimo klubų mano brolį, mano draugą Danielių ir mane išmetė dėl muštynių, o katalikai susitaikys su bet kuo) italai mušasi su anglais. Ir nors mudu su Antonijum kiekvieną šeštadienio vakarą bandom „ištaškyt“ viens kitam smegenis ir iškeikiame vienas kitą, vis tiek esame draugai.

Taigi su berniukais mes užsiimame gaujos reikalais. Na, o mergaitės — dulkinimui. Manoma, kad turi išdulkinti kaip galima daugiau ir kaip įmanoma dažniau. O tada papasakoti savo draugeliams. Nuo Trevoro laikų esu prikišęs nagus prie daugybės mergaičių: liečiau, čiupinėjau, glamonėjau, bučiavau, bet dar nė vienos neišdulkinau. Bet dabar man vienuolika ir pažįstu Bjanką.

Katalikų jaunimo klube tai daro visi. Mes, berniukai, sėdime ratu ir kalbamės su Danieliumi ir aš visus vaišinu cigaretėmis. Mergaitės kitoje kambario pusėje. Vienintelis bendravimas tarp berniukų ir mergaičių — dulkinimasis. Tam ruošiamės visą laiką apžiūrinėdami vieni kitus.

Slapta stebiu Bjanką: trumpi plaukai, tamsi oda, didelės akys ir putlios lūpos. Ji aukšta ir liekna, bet ne per daug. Apsivilkusi labai madingą sijonėlį, juodą megztuką ir juodas pėdkelnes. Atrodo šauniai. Ji labai labai graži. Jai turbūt keturiolika.

Man vienuolika, bet atrodau vyresnis. Pastebiu, kad ji žiūri į mane. Pamačiusi, kad pastebėjau, nusisuka. Bandau užmegzti ryšį.

— Viskas gerai?

— Jo.

— Einam pasivaikščioti?

Šį pasiūlymą galima suprasti tik vienaip. Ji supranta.

— Gerai.

Mes einame iš jaunimo klubo salės, praeiname biliardo ir stalo futbolo stalus. Išeiname į lauką ir, nors vilkime paltus, pajuntame šaltį. Krinta šalti lietaus lašai. Laikau ją už rankos. Nešnekame. Veduosi ją į vienuolyno verandą. Kai ją mažą čia mokė vienuolės, ji turbūt šimtus kartų ėjo šia vieta, bet dabar ji čia dėl kai ko kito.

Pradedu ją bučiuoti. Ji leidžia. Tada pakišu rankas jai po drabužiais ir, kai ji nesipriešina, numetu ant žemės savo paltą ir kartu griūname ant jo. Pirštinių nenusimaunu, nes šalta. Ji vilki paltą.

Virš galvos, į surūdijusį verandos stogą barbena lietus. Pakeliu jos sijoną. Nejaučiu jos odos, nes mūviu pirštines, todėl bučiuoju visą kūną. Ji labai graži. Kvepia italais. Tai nėra nemalonus kvapas. Jis man primena kvapus, sklindančius pro užpakalines italų restoranų duris mieste: česnakai, svogūnai, prieskoniai. Bandau numauti plonas pėdkelnes. Iš pradžių ji nustumia mano ranką, bet aš vėl ją uždedu ir po kelių akimirkų tvirtai žinau, kad ji man leis. Ji leis man tai padaryti!

Ji ramiai guli. Kai aš įeinu, prarasdamas nekaltybę, ji tarsi medinė. Tyli ir nejuda. Gal ir jai tai pirmas kartas? Ji neparodo, ar jai malonu, bet aš to ir nesitikiu. Viskas įvyksta greitai.

Po to mes irgi nešnekame. Nenoriu nei būti su ja, nei šnekėtis. Noriu kuo greičiau pasišalinu ir lėktį klubą papasakoti draugeliams. Padedu jai atsistoti, apsivelku paltą ir mes jau vėl karštame šurmuliuojančiame klube. Tik aš jau kitoks. Aš jau tikrai dulkinausi.

Pirmiausia papasakoju Danieliui. Jo veide pasirodo didelė vaikiška šypsena. Paskui papasakoju visiems kitiems draugeliams. Papasakoju viską, tik nesakau, kad man tai buvo pirmas kartas.

Vasarą visų aplinkinių gatvių vaikai renkasi mokyklos aikštelėje Reinoldso gatvėje. Tai sena raudonų plytų pradinė mokykla ir tik čia mes galime susirinkti ir pažaisti futbolą. Man tik reikia ten pasitrainioti ir tuoj prisirenka vaikų, o tada rūkydami nusprendžiame, ką toliau veiksime.

Kažkas pasiūlo eiti maudytis.

Išsilakstome, bet tuoj pat grįžtame su rankšluosčiais, maudymosi reikmenimis bei trupučiu pinigų, kad galėtume susimokėti už baseiną, o po to nusipirkti traškučių. Dešimties, o gal penkiolikos anglų ir italų gauja žygiuoja per miestą į baseiną, esantį prie kontoros, kurioje išduoda pašalpas bedarbiams. Pakeliui trankome duris, spardome šiukšlių dėžes, keikiamės. Mudu su Antonijum jauniausi, o Karlas turbūt vyriausias. Jam septyniolika ir jis jau dirba.

Jis visiems vadovauja.

— Eikš čia, tu mažas šikniau, ir daryk, kas liepta.

Mes einame ir darome, nes jis mūsų didvyris. Mes jį vadinam „bobučių dulkintoju“, nes vieną savaitgalį jis buvo Badinso kempinge ir išdulkino seną ponią, o įrodymui nuo jos tualetinio staliuko pasiėmė grandinėlę, kurią dabar nešiojasi kišenėje.

Karlui patinka mano vyresnioji sesuo, bet jai jis nepatinka. Kai jis apsimauna maudymosi kelnaites, virš jų pasimato padribęs pilvas.

Baseine darom viską, ko negalima daryti: nardome, šokinėjame į vandenį, nardiname vienas kitą, bėgiojame, mušamės, stumdome kitus. Darydamas visa tai, nenuleidžiu akių nuo Karlo ir jo brolio Džiovanio.

Karlas susiranda mergaitę. Baisesnės nesu matęs: milžiniškas veidas, arkliška burna, aplipusi pietų likučiais. Karlas gali ja domėtis tik dėl sekso. Vieną ranką padėjęs ant baseino turėklo jai už nugaros, kita užtveria jai kelią ir ryžtingai ją kalbina. Dievas žino, ką jis sako, bet ji kikena. Įdėmiau pažvelgęs, matau, kad ji ne tik baisi, bet ir silpnaprotė, matyt, iš specialios mokyklos. Jai keturiolika.

Už kelių jardų Džiovanis „kabina“ jos draugę. Šita šiek tiek gražesnė, bet tik pažvelgęs matai, kad ji irgi iš specmokyklos. Džiovanis ją nervina: ji nežiūri į jį, stumia šalin, bet jis vėl ją sugriebia. Jis labai atkaklus, o ir ji per daug nesipriešina. Kai kitą kartą į juos pažvelgiu, jis po vandeniu jau apkabinęs ją kojomis, o dar po kiek laiko matau, kaip ją grabinėja.

Išeiname tobulai švarūs, susiraukšlėjusiais pirštais, sutaršytais plaukais. Kartu su Antonijum einam palaukti kitų į automobilių stovėjimo aikštelę, kuri yra žemiau nei nutiestas kelias. Prie aikštelės kampe esančios siurblinės būriuojasi vyresni vaikinai. Jie visi ginčijasi. Priėję arčiau išgirstam, dėl ko — visi nori būti „kitas“. Kitas kam? Apeiname siurblinę iš kitos pusės. Kelias aukštai virš mūsų. O čia betonas sutrūkinėjęs, plyšiuose auga piktžolės, visur priversta aplaužytų metalinių vežimėlių iš parduotuvių. Tarp siurblinės bei aukštos, kelią remiančios sienos vyksta bokso rungtynės.

Įsižiūriu. Karlas boksuojasi su „arkliaveide“. Ne, jis ją dulkina. Ji priremta prie sienos, Karlas laiko vieną jos koją pakėlęs, o jo kūnas ritmiškai juda. Aš vos ją matau, nes kitas vaikinas ją bučiuoja, rankomis maigydamas papus. Kai Karlas baigia, ją glamžęs vaikinas užima jo vietą, o jo vietą užima stovėjęs eilės priekyje.

Gražesniąją už kelių jardų tvarko kiti du. Matau jos veidą. Jame nesimato jokių emocijų. Žvilgsnis tuščias. Ji neprotestuoja ir nesidžiaugia. Jos galva juda pagal vaikino ritmą. Nesu tikras, ar ji tikrai ten. Gal ji žiūri į save iš kokio aukšto medžio? Kažin, ar visi taip daro?

Kiekvienoje eilėje maždaug po dešimt vaikinų, taigi mergaitės dar ilgai bus užimtos. Kurį laiką stebime kaip užkerėti. Paskui einame šalin ir laukdami vyresniųjų surūkome po cigaretę. Nežinau kodėl, bet man liūdna.

Pagaliau jie pasirodo: priekyje plepantys ir kvatojantys vaikinai, o paskui juos, besitaisydamos sijonus, slenka mergaitės. Niekas su jomis nekalba. Tarpusavy jos irgi nesikalba. Einame pirkti traškučių. Mergaitės patraukia prie landynės, aplink kurią ant pievelės mėtosi seni čiužiniai, stovi apdegę automobiliai. Su jomis niekas neatsisveikina.