Mark Johnson - Apkvaitę

Per biologijos pamoką mokykloje, keistai sutrikęs, mokytojas pasakoja mums apie lytinį bendravimą. Jis mums parodo nenormalią medicininę pimpalo diagramą, vartodamas tokius žodžius kaip „vagina“ ir „penis“. Vis atsikrenkšdamas pasakoja apie lytinius santykius. Mes žinome, kad jis kalba apie dulkinimąsi, bet niekaip nesuprantame, kas bendro tarp diagramos, lytinių santykių ir to, ką darom mes ar to, ką matėm prie baseino...

DEVINTAS SKYRIUS

Aplankau Albutus jų naujuosiuose namuose Rediče. Jie mane priima kaip visada šiltai, o paskui parodo, kas už jų namo. Medžiai. O tiksliau, miškas, per kurį teka daugybė upelių. Iki šiol tyrinėjau tik obelis ir didžiuosius kaštonus prie kriketo aikštelės, bet čia viskas kitaip.

Džilė, Brajanas ir aš šmurkštelime pro tvorą ir pradedame žvalgytis. Kamienai stori, bet žemi, o iš jų kaip plaukai kalasi kuokštai atžalų. Brajanas paaiškina, kad dauguma jų gluosniai, kurių viršūnės buvo nupjautos, o dabar atauga. Nors ir neaukšti, jie labai seni. Po kojomis šiugžda sausi karpyti lapai. Man patinka šis garsas. Valandėlę braidau po juos, tyrinėdamas medžius, įsliuogdamas į keistas įdubas, treškindamas jų sultingas šakeles. Taip įsijaučiu, kad net nepastebiu, kad Džilė ir Brajanas išėjo, palikę linksmintis mane vieną.

Visą savaitgalį nerūkau. Daugiausia laiko praleidžiu miške, tankiose medžių šakose meistraudamas slėpyklas, upelyje leisdamas valteles iš pagaliukų. Sekmadienio rytą nėra jokios įtampos. Viskas kitaip nei ta bažnyčios-baro kančia Reinoldso gatvės aštuoniasdešimt devintame. Džilė klauso Arčerių, o mes su Brajanu vaikštinėjame už namo ir kalbamės. Kaip anksčiau. Pokalbis. Iš pradžių man nekaip sekasi, nes esu pamiršęs, kaip tai daroma, bet tuoj pradedu prisiminti.

Šią šviesią, vėsią dieną ryškiai šviečia saulė ir aš aiškiai matau savo iškvepiamą kvapą. Perėję mišką, išlendame suartame lauke. Saulės spinduliai atsimuša nuo kiekvienos rudos vagelės, lyg dirvoje būtų aukso. Staiga pamatau kiškį, džiaugsmingai liuoksintį per ką tik išartą dirvoną. Jam išnykus, dar ilgai žiūriu pavymui, nes man malonu matyti tą vietą, kur jis bėgo. Niekada šio grožio nepamiršiu.

Brajanas mane stebi. Norėčiau, kad paaiškintų, kaip per lauką bėgantis gyvūnas gali mane sugraudinti iki ašarų.

— Tu menininkas, Markai, — sako man.

Beveik pamiršau. Nebepiešiu ir nebetapau. Nebedarau daugelio dalykų, kuriuos mėgstu. Jie dingo iš mano gyvenimo. Tai gali daryti ramiose, tyliose vietose, o aš tokių nebeturiu. Visas užpildžiau. Ir užpildžiau nemalonumais...

Mane dažnai perspėja policija: už vogimą, riaušių kėlimą prekybos centruose, muštynes, laipiojimą ant namų stogų. Namuose bausmės vis didėja ir, kai vieną kartą mane pagauna vagiant, patraukiu į Pito landynę.

Jo nėra ir nepažįstu nė vieno esančio. Jie suaugę, bet leidžia man įeiti ir aš kantriai laukiu Pito. Jie klausosi pankiškos muzikos ir rūko. Jie sėdi ant kėdžių ar klūpi ant grindų tarsi ko laukdami. Ratu siunčia nuplėštą folijos gabalą, ant kurio yra kažkas rudo. Šalia sėdintis žmogus vienoje rankoje laiko foliją, o kitoje laikomu žiebtuvėliu iš apačios ją kaitina, kol rudoji masė išgaruoja, o atsiradusius garus šalia sėdintis įkvepia per vamzdelį.

Sėdėdamas laukiu Pito, bet, pasirodo, aš esu rate. Taigi, kai tai pasiekia mane, dešinėje sėdintis vyras laiko foliją ir žiebtuvėlį, o aš mėgdžiodamas tai, ką mačiau, įkvepiu.

Po akimirkos mane užlieja šiluma, kuri lyg skystis persisunkia iki rankų ir kojų pirštų. Kai vėl įkvepiu ir šiluma pasiekia pakaušį, mane tarsi apgaubia pats gėris, kuris viską sutvarkys. Dar truputį ir manęs nebekankina jokie rūpesčiai. Dingsta visos baimės. Niekas daugiau nerūpi. Aš tiesiog atsipalaiduoju. Jaučiuosi kaip šaltą žiemos dieną mūvėdamas šešias poras pirštinių, kurios puikiai priglunda prie mano smegenų, saugodamos ir šildydamos visas mano mintis.

Rudasis gniužulėlis mane pasiekia tris kartus. Paskui einu į Pito kambarį. Atsigulu ant jo čiužinio po pilka šiurkščia antklode. Lemputės gaubtas padarytas iš perpjautos skardinės, pro kurios plyšius skverbiasi šviesa. Visą naktį pravemiu, žiūrėdamas į tą lemputę. Man dar nebuvo tekę taip vemti: beskausmis pašalinimas.

Kai pagaliau Pitas mane randa, jis įsiunta. Girdžiu, kaip šaukia ant savo draugų. Nežinau kodėl. Man nerūpi. Tas rudas gumulėlis mane įtikino, kad absoliučiai viskas bus gerai.

Atsikėlęs kitą dieną jaučiuosi keistai. Mieguistas, jausmai atbukę, bet viduje vis dar tebejaučiu praeitos nakties šilumą. Trainiodamasis po parduotuvę, sutinku savo dėdę. Jis pasako, kad pernakt visi manęs ieškojo. Policija irgi. Tebesijausdamas keistai, nueinu į policiją. Mane čia visi pažįsta. Paprastai jie iš karto mane veža namo, bet šį kartą nuveda į kardomąją kamerą ir užrakina. Man tai nepatinka. Mane gąsdina raktų žvangesys. Aš nuolat prisidirbu, bet dar niekad manęs nebuvo užrakinę.

Kameroje nėra kur atsisėsti. Tai visiškai tuščias kambarys. Prie pat lubų yra stiklo blokelių langai, pro kuriuos patenka šiek tiek šviesos. Sienos nikotino spalvos ir aš užsinoriu rūkyti. Susmunku ant betoninių grindų ir laukiu.

Mane paima mama. Ji nepikta, tik labai išbalusi ir atrodo baisiai. Mes važiuojame namo ir ji nei mane bara, nei lupa, bet ta niūri tyla — didesnė bausmė.

Per televizorių pamačiau Maiklo Džeksono „mėnulio eiseną“. Visi matė ir visi nori taip išmokti. Mokomės „mėnulio eisenos“ mokyklos aikštelėje vakarais. Dar mes žiūrime laidą Populiariausieji bei Džefrį Danielsą laidoje apie salsą ir mums su draugais aišku, kad kažkur kažkas vyksta ir mes norėtume dalyvauti. Iš Amerikos vargšų kvartalų į Reinoldso gatvę atėjo hiphopas ir breikas.

Kai kuriems vaikams, pavyzdžiui, mano vyresniajam broliui Šeinui, labiau patinka grupė The Ramones, bet mes užsikrečiame breiku. Studijuojame judesius žiūrėdami televizorių, tokius filmus kaip Breikas bei Bitnikų gatvė, o paskui išbandome patys. Pradžioje mes lėti. Mums atrodo, kad išmoksime tik banguoti rankomis. Atrodo, kad kai kurių judesių atlikti neįmanoma: apsisukti ant vienos rankos arba vaikščioti kaip krabas, kai kojos už tavęs arba suktis ant galvos. Bet jei treniruojamės, galim padaryti daug kitų judesių. Tai ir darome. Treniruojamės ištisas valandas, dienas, savaites. Susidomėjimas tampa manija. Kai mūsų rankos ir kojos pradeda klausyti mūsų nurodymų, norime pasiekti vis daugiau ir daugiau. Nesirodome publikai, kol neištobuliname judesio.

Jei nori šokti breiką, turi būti stiprus ir lankstus, nes kiekvienas judesys turi būti tikslus. Viršutinė kūno dalis turi būti ypač stipri, nes rankos labai dažnai išlaiko visą tavo svorį. Mokau savo kūną nepaklusti traukos jėgai. Mokausi skraidyti.

Amerikoje breikas išsivystė iš gaujų karų. Tvirčiausi vaikinai tapo geriausiais breiko šokėjais. Čia, Anglijoje, breikas sulaiko mus nuo bėdų: aš taip susikaupęs mokausi judesių, kad nebeturiu laiko vogti ar kelti riaušių prekybos centruose. Pradedame su savimi nešiotis linoleumo gabalus. Galime sustoti bet kur — ant šaligatvio, mokyklos aikštelėje, prekybos centre. Pasitiesiame linoleumą, išsitraukiame magnetofoną ir pradedame. Į mus žiūri daugybė žmonių. Daug kam patinka. Mergaitėms irgi. Kuo sunkesni judesiai, tuo daugiau reikia treniruotis. Išmokstame „vėjo malūnus“: stovime ant rankų, kūnas tiesus, o kojos ore. Ištobuliname „trivietį malūnsparnį“. Mes šokinėjame, sukamės, nuolat judame ir kartais, kai į mus žiūri minios vaikų, muzika dunda, o mano kūnas atrodo besvoris, man atrodo, kad aš nebe Kiderminsteryje, o Amerikoje, vaidinu filme apie breiką. To labai noriu.