Mark Johnson - Apkvaitę

Einu parūkyti lietuje. Per penkias minutes pereinu visą Kendelą. Gatvės tylios. Vaikų nesimato. Niekur nematau prekybos centro, kuriame jie galėtų pasislėpę nuo lietaus šokti breiką. Jei ką sutinku, jis baltasis. Nėra nei juodų veidų, nei italų, nei vieno, kas atrodytų įdomus. Nėra nei požeminių pėsčių jų perėjų, nei geležinkelio tiltų ar kanalų, nei kokių kitokių vietų, kuriose išdykaudavau su draugais. Draugų irgi nėra. Kendelas — tai kitas pasaulis. Jis negyvas. O gal aš negyvas?

Tylėdamas einu ir tylėdamas įeinu į naująjį namą.

Einu į savo naująjį kambarį ir beveik visą savaitę neišeinu. Nueinu tik pas tetulę Tanią. Aplink šokinėja jos maži vaikai ir ji man leidžia rūkyti. Čia gali pajusti gyvenimą. Paskambinu Šeinui, bet mes nežinome, ką vienas kitam sakyti. Turbūt mes ir anksčiau nelabai daug šnekėdavomės, bet to nepastebėjome, kol gyvenome tame pačiame name. Paskambinu Danieliui. Jis papasakoja keletą atsitikimų. Vos jį išgirdęs, noriu būti ten.

Mano naujoji mokykla moderni. Ji yra miesto pakraštyje. Kai pirmą dieną ateinu, mane nuo nervų net pykina. Mane nuveda į mano klasę. Čia kvepia taip pat, kaip senojoje mokykloje: kreida, glaistu, dezinfekavimo priemonėmis, bet yra ir naujas kvapas — lietaus. Pasistengiau, kad gerai atrodyčiau. Svarbu, kad šie prasčiokai, gyvenantys pasaulio pakrašty, žinotų, kad aš „kietas“ miesto vaikas. Todėl apsimoviau tamsiai pilkas kelnes su raudona medvilne apsiūtomis kišenėmis. Šitos kelnės tai užuomina, kad po pamokų šoku breiką. Žinoma, Kendelo vaikai pastebėjo kelnes, bet užuomina ne jiems: breikas šiame kaime nežinomas.

— Turbūt koks pedikas, — tyliai pakomentuoja kažkoks vaikigalis, kai pro jį einu prie mokytojo stalo, kur mane sveikindamas stovi mano naujasis mokytojas.

Dideliam jo nustebimui aš sustoju. Jis užsikerta ir plačiai atsimerkia, kai aš apsisuku ir, nuėjęs prie plepio, jam trenkiu. Klasė tyli negalėdama patikėti. Net mokytojas nežino, ką daryti. Paskui jis man liepia išeiti. Aš net nespėjau atsisėsti.

Po įsimintino atėjimo mano mokyklinė karjera niekuo neišsiskiria. Gyvenu ramiai. Taip ramiai, kad kartais pagalvoju, gal tikrai esu negyvas. Po truputį susipažįstu su kitais vaikais ir mes prie upės uostome klijus. „Keliaudamas“ aš užuodžiu vandenį, o tada pasineriu į jį ir aš jau upė, o paskui krantas. Tai ypatingas jausmas ir tokių yra daugiau, bet niekas negali pakelti man nuotaikos, išskyrus žinią, kad per Velykų atostogas grįžta tėtis ir keletui savaičių važiuosime į Kiderminsterį. Negaliu sulaukti, kada tai bus, ir vis klausinėju mamą, ar negalėsiu pasilikti su močiute. Ji sako „ne“.

Kai priartėjame prie Kiderminsterio, pradedu užuosti senuosius kvapus ir matyti senuosius vaizdus. Po daugelio mėnesių šypsausi. Niekas nepasikeitė: nei draugai, nei breikas. Viskas kaip seniau. Kad kuo daugiau spėčiau nuveikti, stačia galva puolu į įvykių sūkurį.

Kartu su Deniu ir dar keletu bastomės po miesto centrą, vienas pradeda kalbėti apie prostitutes Birmingeme. Už dešimtinę ten gali išdulkinti kokią tik nori moterį. Jis žino, nes jau buvo. Klausome susižavėję, o vienas iš mūsų, jau dirbantis, tiesiog nebegali apie nieką daugiau galvoti. Jis tiek daug klausinėja, kad nusprendžiame nuvykti. Tai bus toks nuotykis, kokio niekada nepatirsi Kendele. Pakeliui į Birmingemą dirbantis vaikinas taip įsijaučia, kad išsitraukia piniginę ir duoda mums po dešimtinę.

Mes nueiname į kažkokią gatvę, kur už langų, apšviestos raudonų lempų, sėdi nuogos prostitutės. Jos atrodo siurrealistiškai. Kai kurios, apšviestos žalia šviesa, atrodo kaip ateivės. Prie jų stoviniuoja, matyt, retai tesiprausiantys vyrai. Kiti atrodo švarūs, bet kažkokie užsimaskavę. Pro šalį važiuoja mašinos, kurios apsisukę vėl grįžta. Šaligatviu su skausmingo susitaikymo išraiška veiduose, nesidairydami nei kairėn, nei dešinėn, žygiuoja vietiniai.

Mes susijaudinę jas apžiūrinėjame. Skiriasi dydžiai, formos, spalva, amžius bei viliojimo būdai. Mes tarsi vaikai, perkantys ledinuką, bet kalbėti bandome vyriškai.

— Po šimts velnių, tu tik pažiūrėk!

— Joooo!

— Šūdas, jau man stojasi!

Kai kurios prostitutės jaunos ir gražios. Mums einant pro šalį, dauguma atsisėda gundančiom pozom, o kelios žvelgia paniekinamai. Yra ir senų bei šlykščių. Joms turbūt penkiasdešimt. Jos mūvi tinklines kojines, lūpų dažai nutekėję ir jais ištepti jų atšiaurūs, raukšlėti veidai. Sėdi rūkydamos, kojos praskėstos. Visa gatvė kaip cirko išsigimėlių pasirodymas.

Vaikinas, kuris jau yra čia buvęs, visažinio tonu aiškina:

— Turit jų klausti kiek. Šitaip daroma.

Jis parodo kaip: reikia pažiūrėti tiesiai į jas ir linktelėti. Tada moterys gundomai nusišypso ir pakelia dešimt pirštų, kartais mažiau.

Pagaliau mes vieną išsirenkam. Jai turbūt apie trisdešimt. Ji apkūni ir graži, be to, mums patinka, kaip ji į mus žiūri. Jos šypsena daug žadanti. Ji patraukli bei patyrusi ir mes gerai praleisim laiką. Tai aišku kaip dieną.

Vienas paskui kitą mes įeiname į vidų. Vaikinas, davęs mums pinigų, eina pirmas. Kai jis įeina pro duris, moteris užtraukia užuolaidą. Laukdami pūčiam žolę. Jis pasirodo po kelių minučių ir reikšdamas pasitenkinimą vyriškai krenkšteli. Traukiant dūmą, jam dreba rankos.

Antras eina Danielius. Išėjęs šypsosi. Dabar mano eilė.

Nervinuosi. Eidamas nenoriu matyti besilupančių dažų, subjaurotos pašto dėžutės. Ji laukia viduje. Greitai apsidairau. Užuolaidos užtrauktos. Stovi kėdė. Tuščios, dėmėtos sienos. Raudonos lempos šviesoje lėtai raitosi cigaretės dūmai. Pasirėmusi alkūne, ji guli lovoje. Kojos suglaustos. Dar yra durys. Prie pat lovos. Ir jos atviros. Kas už jų?

Žiūriu į prostitutę, o ji į mane. Ji praskečia kojas, kad parodytų tamsius plaukus. Aš persigandęs. Nesu lytiškai sujaudintas. Aš tik vaikas, o ši moteris suaugusi. Ji didesnė už mane ir žiūri pro šalį. Ji net neketina užgesinti cigaretės, kai imsimės reikalo.

Ji liepia nusirengti. Staiga susidrovėjęs pradedu atsisagstyti švarką. Norėdama mane sustabdyti, ji ima moti ranka, o cigaretės dūmai seka jos rankos judesį.

— Tik kelnes, — sako.

Tik kelnes? Užsitraukiu švarką ant pečių, nusimaunu kelnes ir pasijuntu kvailai. Net juokingai: liesos, vaikiškos kojos po dideliu, storu švarku. Ar esu sujaudintas? Apie seksą negaliu net galvoti. Negaliu šito daryti su šia moterimi šioje vietoje, žinodamas, kad už tų durų gali būti bet kas ir mane stebėti, gal net pasiruošęs nudėti. Tai tamsi, priešiška vieta ir aš noriu kuo greičiau iš čia dingti. Jos akys sužimba, kai iš kišenės ištraukiu dešimtinę.

— Štai... viskas gerai, — sakau, — tiesiog... aa... paimkite... gerai?

Ji šypsosi, bet ne taip, kaip šypsojosi lange. Dabar ji šypsosi supratinga, rimta šypsena. Ji paima banknotą. Žvilgteliu į atviras duris ir man pasirodo, kad ten kažkas šmėsteli. Kuo greičiausiai apsimaunu kelnes.

— Ką gi... tada... viso, — sakau prostitutei.

Ji neatsako. Ir tada man ateina į galvą, kad kiti irgi taip elgėsi. Ši kekšė sėdi rūkydama ant lovos, o mes einam vienas po kito ir duodam jai dešimtines už tai, kad nieko nedaro.

Vien apie tai pagalvojęs, imu šypsotis. Lauke pasirodau su šypsena, o kai prisidegu cigaretę, įeina kitas. Važiuodami namo viens per kitą giriamės, ką darėme, kaip ji dejavo, kaip ją čiupinėjom... Uostom vieni kitų pirštus. Jokio kvapo.

Po kelių dienų grįžtame į Kendelą. Sugrįžimas baisesnis, nei atvykimas į čia, nes dabar žinau, kas manęs laukia. Absoliučiai nieko.