Mark Johnson - Apkvaitę

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Po kelių mėnesių iš savo dujų gręžinių grįžta labai patenkintas tėtis ir praneša, kad kraustomės.

Vietiniame meno centre pradėjau mokyti šokti breiką. Susiradau keletą naujų draugų. Turiu merginų. Laimėjau keletą muštynių. Pagaliau apsiprantu Kendele ir vėl turime išvažiuoti. Kur dabar?

— Į ūkį, — sako tėtis.

Ūkį? Mes nenorime į ūkį, mes nesame ūkininkai.

— Jau esame.

Bet mes miesto žmonės. Blogai jau tai, kad persikraustėme į šį miestelį. Tėtis negali norėti, kad gyventume kaime.

Tėtis sako:

— Visada norėjau ūkio, o dabar galiu jį įsigyti. Aš jau jį radau ir nusipirkau. Važiuojame.

Bet mes nenorime!

— Važiuojame. Jums niekas nepasikeis, nes ūkis tik už dešimties mylių.

Dešimt mylių!

— Jūs ir toliau lankysite Kendelo mokyklą, — paaiškina.

Jis mano, kad tai guodžia.

Ginčytis neverta. Net mamai neverta protestuoti. Tėtis nusprendė, o jis vienintelis šeimoje gali rinktis. Jis be paliovos kalba apie ūkį ir kai aš pasiguodžiu mamai, ji atsako:

— Jis apsėstas.

Maniau, praeitą vasarą kartu praleidę vagonėlyje tapome artimesni. Tikėjausi, kad tėtis nusiveš mane į ketinamą pirkti ūkį, norėdamas jį aprodyti. Ar bent jau papasakos savo planus, bet mes nebe vagonėlyje ir jis vėl senasis tėtis.

Taigi, vieną dieną mes susikrauname į furgoną daiktus. Kai maždaug po pusvalandžio sustojame ir durys atsidaro, išvystame tik lietų. Lyja taip smarkiai, kad beveik nieko, išskyrus žemus debesis ir žalią slėnį, nesimato.

— Namas gražus, — sako tėtis. — Jis šešiolikto amžiaus.

Įdėmiai žiūrime į gražųjį šešiolikto amžiaus ūkininko gyvenamąjį namą. Jis ilgas ir žemas, susideda iš dviejų dalių. Tėtis nupirko vieną pusę, bet ketina pirkti ir kitą, o tada čia viskas bus mūsų. Viduje labai tylu, nes sienos kelių pėdų storio. Tyla tokia pat kaip mano viduje. Tai vienišas namas. Aš irgi. Pro savo miegamojo, kuris yra į kiemo pusę, langą matau šmėkštelint kažką raudono. Kol prieinu prie lango, jau nieko nebesimato ir aš net nespėju suprasti, kas ten buvo.

Lietus rimsta ir aš išeinu į lauką. Matau pašiūres, o tolumoje dėl nuolatinio lietaus sužaliavusius kalnus. Slėnio gale matau pilką dangų, o prie pat namo dar daugiau vandens — upę.

— Mums priklauso trys mylios upės, — išdidžiai sako tėtis. — Bare sako, kad čia pagaunama daugiausia giliavandenių žuvų.

Pasiimu cigaretes ir, nuėjęs už namo, patraukiu pro tilto apačią į kalvą. Dar jos nepasiekus, mane apkurtina į griaustinį panašus dundesys. Jis toks galingas ir netikėtas, kad aš net pritupiu. O tada vėl šmėsteli kažkas raudono. Greitasis traukinys. Tas tiltas, tai geležinkelio tiltas, o iškart už mūsų namo yra bėgiai. Toliau kopiu į kalvą, visą laiką girdėdamas tolimą gausmą, bet tai ne geležinkelis. Kai užkopiu, slėnyje pamatau mūsų ūkį, po kurį apžiūrinėdamas savo nuosavybę vaikšto tėtis, geležinkelį, o už jo greitkelį. Per slėnį lyg didelė pilka gyvatė vingiuoja M6. Į šiaurę, pietus bei kitur važiuojantys automobiliai ir sunkvežimiai kelia mano girdėtą gausmą. Daugeliui žmonių geležinkelis Londonas-Glazgas bei M6 greitkelis turbūt gadina kraštovaizdį, o man — gražina, nes tie keliai kažkur veda.

Tėtis greit išvažiuoja į savo gręžinius. Kasryt per kalvas aš einu į mokyklą, o kai nueinu, nuolat patenku į bėdą ir mane siunčia pas direktorių. Vieną dieną prie jo durų laukdamas „paskatinamosios“ kalbos, susipažįstu su to paties laukiančiu išdykusiu berniuku. Tai viena iš tų draugysčių, kurios prasideda staiga ir žinai, kad tęsis ilgai.

Jano blizgantys, juodi plaukai, antakiai suaugę. Jis didelis ir, jei ne vaikiški skruostai, galėtum pagalvoti, kad tai suaugęs vyras. Daugeliu atvejų jis ir yra suaugęs, nes turi mažą broliuką ir sesutę, o tėvas miręs. Jo motina beviltiška, kartais prišlapinanti lovą alkoholikė. Jie gyvena purviname ir netvarkomame name, kur kilimas dėmėtas nuo alaus ir cigarečių. Janas gali daryti, ką nori, nes niekam, išskyrus senelę, nerūpi, o ji ne visada šalia.

Greitai pradedame kartu praleidinėti pamokas. Mokytojas paima žurnalą, mes dirstelime vienas į kitą, ir mūsų jau nėra. Mokytojai tik stebi, kaip mes dingstame.

Einame į laukus, prie upės, ir gulėdami žolėje rūkome. Paprastai cigaretes, bet kartais žolę. Ir kalbamės. Kalbamės apie tai, ką kada nors veiksime, kur keliausime. Aš noriu į Londoną. Nuo to karto, kai Džilė Albut mane nuvežė, aš noriu ten grįžti.

Apie tėvus irgi kalbamės. Nors mano tėtis retai būna ūkyje, bet kai pasirodo, jis baisesnis nei buvo. Labai daug geria ir dėl menkiausios priežasties (o kartais ir visai be priežasties) taip žiauriai mane muša, kaip kad mušasi su vyrais bare dėl moterų. Ir visada, kai ant manęs pyksta, šnypščiančiu, gąsdinančiu pusbalsiu primena, kaip manęs nekenčia.

Su Betane jis elgiasi visai kitaip. Ji miela, nuoširdi mergaitė, myli savo tėtį ir labai aišku, kad tėtis irgi ją myli. Jis jau nupirko jai arklį, kuris laikomas arklidėse prie kelio, o dar du gyvena ūkyje. Kuo malonesnis Betanei, tuo piktesnis mums su mama. Labai pykstu už tai ant Betanės. Ir, nors Betanė gera mergaitė, kuri eina į Jehovos liudytojų susirinkimus, mama, man atrodo, irgi ėmė ant jos pykti. Kai tėtis išvažiuoja, mes visi trys vėl neblogai sutariame.

Janas man sako, kad viską atiduotų, kad tik turėtų tėtį (Jano tėtis mirė, kai jis dar buvo mažas), o aš pasakau, kad viską atiduočiau, kad jo neturėčiau. Jis bent prisimena tėtį, kurį gali gerbti. Jis bent gali pasakyti, kad turėjo gerą tėtį.

Neseniai mama pradėjo užsidirbti šiek tiek pinigų. Nuo tada, kai nusipirkome antrą pusę namo, ji išnuomoja jį atostogautojams. Po Ežerų rajoną keliaujantys žmonės apsistoja pas mus nakčiai ar kelioms. Jie patys pasigamina valgį, nes mama jiems duoda viską, ko reikia. Už gautus pinigus ji nusipirko mažą raudoną Renault ir kasdien važiuoja į prie greitkelio esančią degalinę, kur įsidarbino restorane.

Šiandien turi grįžti tėtis, bet ne jį pirmą pamatau grįžęs iš mokyklos, o Renault 5. Jis stovi savo vietoje, bet jis kitoks. Jis sunaikintas. Matosi didžiulės smūgio žymės, variklio gaubtas kadaruoja, stogas užgriuvęs ant sėdynių, ant šonų kai kur nebėra skardų, lempos sudaužytos, o stiklo šukės mėtosi aplinkui. Netikėdamas savo akimis, apžiūrinėju automobilį. Kokia gi avarija galėtų šitaip pakenkti?!

Namuose tylu. Tokia tyla tvyrodavo, kai gyvenome Reinoldso gatvėje: gali pajusti pyktį, skausmą, bėdą, o tai reiškia, kad tėtis namie.

Mamą randu visą drebančią, paraudusiu veidu, užverktom akim.

— Kas atsitiko? — klausiu. — Sudaužei automobilį?

Ji papurto galvą:

— Tėtis.

— Tėtis taip suniokojo automobilį?

Ji linkteli. Pasižiūriu pro langą į sunaikintą Renault.

— Su kirviu, — paaiškina. — Jis tiesiog jį visą sukapojo. Net ant stogo užlipo...

Į kitą mano klausimą visada sunku atsakyti:

— Kodėl?

— Dėl mano naujo darbo, — atsako stengdamasi neverkti.

— Degalinėje?

Žinoma, tėtis grįžo, nes sužinojo apie mamos naują darbą.

— Jam nepatinka, kad aš ten dirbu.

— Kodėl? Tu ir kitur dirbai.

— Jis sako, kad kartu su juo dirba žmonės iš baro ir jis viską žino. Jis sako, kad aš sunkvežimių vairuotojų kekšė. Jis nori, kad išeičiau iš to darbo.

Ir ji vėl pradeda raudoti. Tiek kartų mačiau ją raudant, kad nebeužjaučiu, bet esu sukrėstas, nes jos automobilį visiškai suniokojo maniakas.