Mark Johnson - Apkvaitę

Koledže yra keletas tokių kaip aš: gatvės vaikinų, norinčių tapti menininkais. Mes labai susidraugaujame. Vienas jų, dešimčia metų už mane vyresnis mūrininkas, kuriam taip patiko medžio drožyba, kad nusprendė pasimokyti ir kitų menų. Jis supažindina mane su bliuzu, atliekamu nelegaliuose juodųjų baruose, kurie susikūrė po riaušių, vykusių Birmingemo priemiestyje. Tuose baruose skamba regi muzika, tvyro saldus hašišo kvapas.

Vieną dieną važiuojame į jo namus užmiestyje ir vežamės mažą maišelį rudų miltelių. Be galo noriu juos išbandyti. Tai tikrai paties velnio narkotikai — heroinas.

Man ir būriui nebaigtų akmeninių skulptūrų stebint, ant virtuvinio stalo jis taip sulanksto sidabrinę foliją, lyg darytų mažą popierinį lėktuvėlį. Po to apvynioja ją apie parkerį, kad pasidarytų vamzdelis. Sulanksto dar folijos, virtuviniu peiliu prapjauna maišelį ir supila miltelius į griovelį. Tada pasiima žiebtuvėlį ir uždega jį po folija. Milteliai burbuliuoja, kol tai nebe milteliai, o gumulėlis. Tada palenkęs galvą jis prikiša vamzdelį prie burnos ir įkvepia. Dabar heroinas skystas. Neatitraukdamas vamzdelio nuo rusvos masės jis vis įkvepia. Kambaryje pasklinda man pažįstamas kvapas. Kur aš galėjau jį užuosti? Kodėl man pažįstamas kartus cheminis heroino aromatas?

Paskui jis viską perduoda man.

Iš pradžių galugerklyje pajuntu šlykštų skonį. Kol sekiau paskui gumulėlį per tris folijos linkius, atsiranda kitas jausmas: pora šiltų vilnonių pirštinių apgobia mano smegenis ir aš tvirtai žinau, kad viskas bus gerai. Bus gerai. Ir dar žinau, kad jau esu vartojęs šį narkotiką. Kvapas, veikimas, folija... Visa tai įvyko, kai man buvo vienuolika. Pito landynėje, Kiderminsteryje. Tą naktį, kai aš pabėgau, o jo nebuvo namie. Sėdėjau su nepažįstamais žmonėmis ir jie siuntė foliją ratu. Tai buvo heroinas. Štai kodėl Pitas ant jų šaukė, kai grįžo namo: man buvo vienuolika, o aš jau „gaudžiau drakoną“12.

Meno koledže turiu panelių. Viena jų kirpėja Kirstė. Jai patinka slampinėti su meno koledžo studentais. Kartu atrandame fanki muziką: mes važiuojame į Birmingemo klubą Išlaisvinanti katastrofa, kur visi stengiasi apsirengti neįprastai. Visi tie snobai, besirengiantys dizainerių Šeron ir Kevino drabužiais, būriuojasi prie populiaraus klubo Valdančiųjų namai, o mes su Kirste stovime negausioje keistuolių eilėje, besiraitančioje šalia esančiais laiptais. Mes apsirengę psichodelinės fanki muzikos stiliumi: čia gali pamatyti merginų su milžiniškomis skrybėlėmis bei didžiulėmis klostytomis suknelėmis; vyrų su jojimo kelnėmis bei šmaikštais; juodųjų su plačiabrylėmis skrybėlėmis, vilkinčių odiniais ar leopardo kailio imitacijos drabužiais; elektroninės muzikos, ypač grupės Kraftwerk, gerbėjų su lygiai nukirptais kirpčiukais bei futuristiškai atrodančiais tiesiais kaip pieštukai sijonais. Paveiktas modų, dėviu juodai baltai languotas kelnes, raudonas kojines, petnešas, skrybėlę bei tvirtus raštuotos odos batus ir baltus marškinius.

Kevinai negailestingai šaiposi, bet mums nerūpi. Kai vėlai naktį vilkėdami beprotiškais drabužiais einame į autobusą, iš aukšto žiūrime į jų fanatizmą, vaizduotės stoką, muštynes. Aš, meno koledžo studentas, ne toks kaip jie. Mes nuostabiai pramogaujame, mūsų narkotikas spidas, ne tik alkoholis, nuo kurio jie greitai įtūžta.

Kai klubą Išlaisvinanti katastrofa uždaro, mes su Kirste pradedame lankytis Astono universiteto klube Kalėjimas. Čia smagu, bet kitaip: panašu į milžinišką šokių vakarėlį. Dažnai groja grupės Future dainą LSD keliai ateity, kuri visiems patinka. Man atrodo, kad ji signalizuoja apie muzikos, visuomenės permainas, nors nežinau kokias. Dabar mes per daug domimės savo fanki.

Amfetaminas padeda išsilaikyti visą naktį. Spidas leidžia daug išgerti ir neišglebti. Visą naktį šoki arba kalbi bet ką. Kalbi greitai, nesvarbu, ar draugai tavęs klauso, bet keturias valandas kalbi su jais nelaukdamas, kad kas atsakytų ar ko paklaustų. Kai pavartoji spido, gali kalbėtis su siena ir po valandėlės jau manai, kad įtikinai ją esant tvora.

Neįsivaizduoju gyvenimo be narkotikų. Gaudamas trisdešimt svarų per savaitę, daug nenupirksi, bet jau išbandžiau arba nuolat naudoju heroiną, opiumą, amfetaminą, LSD, kokainą, magiškuosius grybus, hašišą ir savo senąjį draugą alkoholį. Hašišą ir alkoholį vartoju kasdien. Turiu išgerti ir papūsti marihuanos. Be šito (neišgėręs ir nepapūtęs marihuanos), visai negaliu miegoti.

Nesu vienintelis, kuriam trūksta pinigų narkotikams. Kiderminsterio vaikinams irgi. Žinome, ką daryti — vogti. Paprastai vagiame drauge. Vogdamas išlaikau gerus santykius su paprastaisiais vaikinais. Kai vagiu, aš vienas iš jų. Ne taip kaip meno koledže. Giliai širdyje suvokiu, kad taip ir turi būti. Gal aš tik apsimetu esąs meno koledžo studentas. Su senaisiais draugeliais esu toks kaip jie, kad ir kaip besistengčiau pasikeisti. Visi, kurie su manim užaugo, yra tame pačiame kelyje, vedančiame prie narkotikų ir nusikaltimų. Baigus mokyklą tai kita stotelė. Atėjau į meno koledžą norėdamas pabėgti ne tik nuo tėčio... Tada, prisiminęs greitąjį traukinį Londonas— Glazgas, lyg laiko keliautoją, prašvilpiantį per Eženų rajono slėnį, suprantu, kad išlipti neįmanoma.

Vieną naktį kartu su Kiderminsterio vaikinais jau esame apsvaigę nuo spido, magiškųjų grybų ir alkoholio, bet norime dar alkoholiu. Yra tik vienas būdas jo gauti. Vienas iš mūsų nuo alkoholiu prekiaujančios parduotuvės lango pakelia storą brezentą ir jį laiko. Virpėdami iš susijaudinimo mes su pusbroliu išspiriame stiklą, įbėgame ir pačiumpame keletą butelių. Nepavyksta — pargriūvame, buteliai sudūžta. Viskas vyksta žaibišku greičiu.

Jaučiamės kaip nusikaltėliai profesionalai, nors žinome, kad neplanuoti nusikaltimai beveik niekada nepavyksta — po kelių minučių mus apsupa policijos automobiliai. Matyt, mūsų reidai jau buvo užfiksuoti bent tuzino parduotuvių kamerų. Mes buvome tokie apsinešę, kad net nepagalvojome užsidengti veidų.

Policijai jau esu žinomas kaip mažametis nusikaltėlis, bet manęs dar nebuvo sulaikę už ramybės drumstimą. O tai daugiau negu keista, kai esu su savo draugeliais.

Vieną pirmadienį mokslo metų pabaigoje su Danieliumi leidžiame mano pašalpą. Susitinkame Šeiną, mūsų pusbrolį ir keletą jų draugų. Šeinas nesidominti. Jis „dabitiškas futbolo chuliganas“. Jo draugai, vilkintys išlygintais marškiniais ir kvepiantys kremu po skutimosi Kouros , yra kilę iš viduriniosios klasės.

Mes susitinkame jupių vyno bare. Tokios vietos man nepatinka, bet dabar jų visur pilna. Jų pridygo kaip grybų po lietaus, lyg ponia Tečer visoje šalyje būtų pribarsčiusi vyno barų sėklų.

— Kas tavo džemperio kišenėje? — klausia Danielius.

Įkišu ranką ir ištraukiu tai, ką šiandien naudojau per paskutinį užsiėmimą koledže. Neturėjau kur įsidėti iš organinio stiklo padaryto lekalo, kuris naudojamas kreivių braižymui. Vaikinai perduoda jį vienas kitam. Lekalas iš meno mokyklos, todėl tikrai atrodo kvailai ir „pediškai“.

Kitoje vyno baro pusėje būrelis išeinančių miestiečių stumdo nėščią moterį. Ji, jos vaikinas ir dar keletas žmonių priešinasi, bet čia vyno, o ne alaus baras, taigi muštynės neprasideda, bet kliaučių ieškantys vaikinai, kurie kalba šiaurietišku akcentu, neatsiprašo.

Esu išgėręs ir pavartojęs spido. Tą patį darau ir koledže, bet čia aš kitoks Markas, tai ir poveikis kitoks. Kai Šeinas, mūsų pusbrolis ir jų draugai pakyla paskui triukšmadarius, įsikišu savo lekalą į džemperio kišenę ir kartu su Danieliumi einu į lauką.