Mark Johnson - Apkvaitę

Teismo salė Viktorijos stiliaus: didžiulė, aukštomis lubomis, rudai dažytomis sienomis. Teisiamųjų suolas pakeltas gal šešiolika pėdų nuo grindų, o teisėjo dar aukščiau. Panašu į karikatūrą ar animacinį filmuką.

Nesimato nei mamos, nei tėčio, nei Kelės. Močiutės irgi nėra, nors net trys jos anūkai šiandien teisiami. Nieko ir nesitikėjome, bet jaučiuosi geriau, kad čia yra Danieliaus mama, kuri užjaučia. Kartais ji man duodavo drabužių ar leisdavo pernakvoti. Jai visą gyvenimą lemta rūpintis — daugelis jos šeimoje buvo teisiami ir pateko į kalėjimus. Dabar atėjo Denio eilė.

Su antrankiais stovime teisiamųjų suole, o senas, su peruku ant galvos teisėjas pradeda kalbėti. Jaučiu, man dega ausys. Nesuvokiu visų jo žodžių, bet žinau, kad jis kalba apie baisius dalykus. Jis kalba apie kažką kitą. Tai ne apie mane. Argi jis nežino, kad širdyje nesu žiaurus?

Nuosprendį visi sutinka skirtingai. Tie du viduriniosios klasės vaikinai atrodo sutriuškinti: tas, kuris mus įdavė, verkia, o kitas alpsta, o tada, visai netikėtai, už tolį žiaurų nusikaltimą jis nuteisiamas lygtinai.

Mano brolis, mūsų pusbrolis ir Danielius, išgirdę nuosprendį, juokiasi. Iš baimės ir nuostabos sustingstu negalėdamas nei juoktis, nei pajudėti — gavau devyniolika su puse mėnesio.

Iš abiejų pusių lydimas policijos, sustingęs, surakintomis rankomis šlepsiu iš teisiamųjų suolo, salės, laiptais žemyn...

„Sustabdykite traukinį, — šaukiu mintyse, — noriu išlipti!“

Per vėlu.

Lauke mūsų laukia policijos furgonas, kuris nuveš į cypę, ir vis dar surakintomis rankomis įlipame į jį.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Turėsime būti Glosterio kalėjime, kol mums suras vietos kituose. Kameroje būsiu su broliu. Labai bijau, bet kol kas jokių netikėtumų: kiekvienam po lovą, langelis, nubraižyti paviršiai, tiesūs kampai, nėra jokių nuošalių vietų, kur galėtum pasislėpti. Nuolat girdisi kitų kalinių šauksmai, tolimas arba artimas raktų žvangesys: užrakina, atrakina, užrakina... O kvapas kaip mokykloje, tik labiau smirda dezinfekavimo priemonės.

Mums duoda kalinių drabužius, o savo asmeninius daiktus gauname sudėtus į pagalvių užvalkalus. Brolis viską iškrato ant lovos ir mes pamatome jam nepriklausantį daiktą: milžiniško dydžio vyriškas apatines kelnaites. Jis paima jas iš krūvos. Jos suplėšytos ir kruvinos. Pašiurpę žiūrime vienas į kitą. Esame daug girdėję apie priekabiavimą kalėjimuose. Ar ir mūsų tai laukia? O gal tai kalėjimo prižiūrėtojų pokštas?

Vos po kelių dienų mes su Šeinu jau pykstamės ir abu reikalaujame, kad pakeistų kambario kaimyną. Šeiną perkelia pas mūsų pusbrolį, o Danielius gyvens su manimi. Dabar jis aukštas, bet vis tiek atrodo anemiškas. Jis nesveikai plonas, smilkiniuose prasišviečia venos, o dėl didžiulių vaikiškų akių atrodo kaip keturiolikmetis. Per vasarą mes susikūrėme beprotišką pasaulį, užpildytą narkotikais ir nusikaltimais. Kiti jame tik lankėsi, o mes gyvenome. Taigi, nieko nereiškia, kad Denis nesižavi saulėlydžiais kaip aš. Mes, vis tiek artimi. Artimesni nei draugai. Mes broliai.

Valandą per parą galime vaikščioti ratu po kiemą, aptvertą aukšta mūrine siena. Vieną dieną su mumis vaikšto vaikinas randuotu veidu. Sužinojęs, kad mums tai pirmas kartas, duoda patarimą: tabakas čia atstoja pinigus.

— Jei norit valdyti kitus, nesurūkykit visų sušiktų savo tabako atsargų. Tik pusę. Savaitės pabaigoje kiti klaikiai norės dūmo ir jūs tiems pidarams paskolinsit po ketvirtį uncijos, o kitą savaitę atsiimsit dvigubą kiekį. Supratot? Dvigubą.

Po pasivaikščiojimo ilgas valandas sėdėdami savo tuščioje kameroje svarstome gautą informaciją. Pagaliau nusprendžiame, kad jei tabakas čia atstoja pinigus, tai pavykus tokiai aferai tikrai galėtume valdyti kims.

Kiekvieną dieną iš bibliotekos galime pasiimti knygą. Skaitau viską, ką kada nors parašė Orvelas, nors straipsniai gana nuobodūs. Skaityčiau bet ką, net užrašus ant uogienių stiklainių, kad nors keliom minutėm ištrukčiau iš kameros. Kiekvienam kaliniui biblioteka duoda knygos skirtuką, kuriame parašyta Ištrūk su knyga ir pavaizduotas per sieną lipantis žmogus.

Pradedu priprasti. Pripratimas — tai žinojimas, kad esi kalėjime, kad greitai neišeisi. Gyvenu tarp keturių sienų pagal kitų nustatytas taisykles. Deja, negaliu galutinai įsikurti, nes turėsiu išvažiuoti.

Po dviejų savaičių išvažiuojame į Paklčerčį, kur kalinius suvežą iš visos šalies, o paskui išskirsto į kims kalėjimus, kuriuose jie turės atlikti bausmę. Net supratimo neturėjau, kad Britanijoje visada egzistavo tylus ir nematomas žmonių pergabenimo tinklas, o dabar esu jo dalis.

Danielių, Šeiną ir mane išveš į Pordendą Dorsete.

— Portlendas! — numykia kiti kaliniai.

— Kuo blogas Pordendas? — klausiame.

Jie patraukia pečiais. Paskui kažkas ištaria:

— Sklinda įvairios kalbos...

O mes tik žinome, kad tai nepilnamečių nusikaltėlių kolonija.

Važiuojame labai labai ilgai. Pietinę pakrantę pasiekiame tik vakare. Besileidžianti saulė raudonai apšviečia vandenį. Dar vienas gražus saulėlydis, bet nebesu toks kvailas, kad sakyčiau tai Danieliui ar kam kitam. Tolumoje matosi didelė kopa. Mes važiuojame tiesiai prie jos. Laukiu, kada pradės girgždėti smėlis, ir tik vėliau suvokiu, kad važiuojame per neriją besidriekiančiu keliu. Abiejose pusėse saulėlydžio užlietas vanduo.

Portlendas panašus į salą. Užklotas pilkos miglos, jis dunkso tiesiai prieš mus. Ten, kur jis prieina prie jūros, matosi nebenaudojami pramoniniai pastatai: karinio jūrų laivyno, dujų rezervuarai, sandėliai ir daug pilkų, kvadratinių namų, kurie galėtų būti nepilnamečių nusikaltėlių kolonija. Bet autobusas nesustoja. Vingiuodamas tarp niūrių, pilkų namų, jis rieda stačiu šlaitu aukštyn. Variklis net riaumoja. Pasiekę kalvos viršūnę, apsidairome ir pamatome, kad aplink vandenynas. Toli apačioje matosi tiesi pakrantės linija, kuri jungia Portlendą su žemynu.

Staiga autobusas sustoja. Visi vienu metu giliai įkvepia supratę, kad pasiekėme viršūnę ir esame prie pat skardžio. Prieš mus masyvios, impozantiškos, purvinai baltos sienos.

Atsidaro didžiuliai vartai ir autobusas įvažiuoja į vidų. Mane pradeda pykinti. Už mūsų užsitrenkia vartai.

Pažeme draikosi migla. Išlipame į lipnų, šaltą, drėgną orą. Aplink tamsu.

Vos mano koja pasiekia šios niekada nesikeičiančios vietos žemę, pasigirsta riaumojimas:

— Rikiuojatės, velniai jus griebtų!

Taigi, atvykau į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją.

Didelis, piktai atrodantis kalėjimo prižiūrėtojas apžiūri mūsų nudriskusią rikiuotę ir vėl užstaugia:

— Viską, ką iki šiol žinojote, galite pamiršti šikniai!

Mums duoda drabužius: raudonus kaklaraiščius, mėlynai dryžuotus marškinius, džinsinius švarkus ir kelnes. Paskui nuveda į kameras.

Portlendas nėra sala, bet jaučiuosi esąs saloje, kai būdamas Hardžio korpuse pro savo kameros grotuotą langą matau tik jūrą, kuri tai pikta, tai rami, tai gąsdinanti. Tikra cypė. Glosteryje buvo galima bendrauti, prižiūrėtojai buvo neįsitempę. Dabar mažame kambarėlyje esu visai vienas. Ateitis neaiški. Nuo senų senovės taip jautėsi visi kaliniai.

Glosterio kalėjime mes su Danieliumi kada tik galėjome klausinėjome kitų kalinių ir dabar žinome, kad cypė yra sistema, kurioje mes turime išmokti taip elgtis, kad pasinaudotume čia esančiomis palankiomis aplinkybėmis. Turime pirmauti, nebūti tarp silpnų, ujamų. Mes jau žinome, kad yra daugybė taisyklių ir įstatymų, kuriuos pažeidęs būsi uždarytas į karcerį, kurio bijo net patys „kiečiausi“. Tačiau nėra kasdieninių taisyklių. Veikia džiunglių įstatymai.