Mark Johnson - Apkvaitę

Sekame paskui šiauriečius per prekybinį rajoną, kol pagaliau pradedame muštis. Jaučiu, kaip mano rankos lenkiasi ir tiesiasi lyg stūmokliai. Jaučiu, kaip mano kumščiai atsitrenkia į kūną. Per tą akimirką, kai iškrinta lekalas ir pakėlęs jį kišu atgal į kišenę, mano priešininkas pabėga. Neryškiai matau aulinius batus, kumščius, gatvės žibintus ir grindinį. Probėgomis matau Danielių (jis per liesas kautis), belaukiantį patogaus momento smogti. Gatvėje daug kraujo, guli žmonės, o Šeinas spiria vienam iš jų į galvą ir tas ima trūkčioti. Tada mes pabėgame.

Tą pačią naktį pasirodo policija. Jie nesveikai domisi žaizda ant mano krumplių. Aiškinu, kad mane negailestingai sužeidė atidaroma alaus skardinė. Kviečiu juos į ją pažiūrėti ir sakau, kad manau, jog ji nesipriešins suimama. Jie prieina prie manęs arčiau. Klausia, kur vakare buvau, ką veikiau. Meluoju. Norėdamas įrodyti, kad nesu mušeika, pasakau esąs meno koledžo studentas. Jie taip nustemba, kad ištraukęs parodau tai, ką šiandien įsikišau į džemperį pamokos pabaigoje.

— Kas tai? — klausia viskuo besidominti policija.

— Lekalas, — paaiškinu. — Naudojamas kreivių braižymui.

Policininkas rūpestingai apžiūrinėdamas paima lekalą į savo dideles rankas. Apverčia jį. Kitoje pusėje matosi kraujas. Dabar aš prisimenu, kad per muštynes jis buvo iškritęs, ir mano skrandis susitraukia. Bandau kaltinti alaus skardinę, bet jie jau deda man antrankius. Jie man paaiškina, nes aš tvirtinu nieko nežinąs, kad po incidento vyno bare buvo muštynės, o dabar vyksta tyrimas dėl sulaužytų kaulų ir dviejų žmonių, esančių komoje. Prisimenu, kaip trūkčiojo ant žemės gulintis žmogus, kai Šeinas jam spyrė, ir man pasidaro bloga.

Visus šešis mus gabena į policiją. Kažkur toli radijas groja populiariąją Nesirūpink. Būk laimingas.

Po tris dienas trukusios apklausos nustoju meluoti. Vienas iš mano brolio viduriniosios klasės draugelių mus įskundė, tad neverta. Policija išsiaiškino, kiek mes tą naktį išgėrėme ir remdamiesi tuo, kad miglotai prisimename muštynes, mus kaltina riaušių sukėlimu. Baudžiamojo kodekso antras smurtinių nusikaltimų straipsnis.

Man septyniolika.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Mūsų advokatas įsitikinęs, kad mus nuteis. Visuomenė piktinasi futbolo chuliganais ir tokią bylą kaip mūsų valdžia nori nagrinėti viešai, kad tai būtų perspėjimas kitiems. Kadangi nė vienas iš mūsų negali nieko aiškaus pasakyti apie muštynes, esame laikomi kaltais. Todėl mūsų bylos nesvarstys prisiekusiųjų teisme. Turbūt gausime keletą metų. Advokatas klausia, ar mes norime, kad bausmė būtų atidėta vėlesniam laikui. Norime.

Palieku nuomojamą butą. Mano gyvenimas pasikeis. Galas meno koledžui. Nuo to laiko, kai čia atvažiavau, turbūt tik apsimetinėjau. Apsimetinėjau menišku, apsimetinėjau meno koledžo studentu, nors esu tik gatvės vaikinas. Traukinys stabtelėjo savo kelyje. Kartu su kitais jį pastūmiau į kitą sustojimą ir dabar sėsiu į kalėjimą. Mane pasodins už nusikaltimą, kurio darant beveik neprisimenu.

Bent jau nebereikės apsimetinėti. Galiu nebesistengti būti kitoks. Esu blogas. Esu storžievis. Esu grubus. Teismo nuosprendis tuoj tai įrodys.

Nuo muštynių iki bylos nagrinėjimo visa ilga vasara. Aš pasiduodu: narkotikai ir nusikaltimai tampa nebeatsiejama mano gyvenimo dalimi. Danieliaus irgi. Mes neturime, kur gyventi, tad miegame laukuose kaip valkatos. Kartais įsibrauname į butus, kurie priklauso silpnesniems vaikinams arba merginoms, kuriuos vėliau kaip gegutės išmetame. Dulkiname paaugles, o jos liūdnu, švelniu, mergaitišku balsu prašo dar, nes mano, kad nusipelnė tokių kaip mes. Mes jas traukiame kaip magnetas.

Įsilaužiame į garažus, namus, automobilius, o vėliau beveik nieko apie tai neatsimename. Apgauname ką besutikę. Užpuolame girtus lankytojus, išeinančius iš jupių vyno baro, kuriame įvyko didžiosios muštynės. Jei jie priešinasi, už kampo juos sumušame. Aš niekad nepradedu ir man tai net nepatinka, bet esu gaujos narys, o tokia jų veikla. Mes bendraujame su daug vyresniais ir dar žiauresniais. Kartais aš net bijau. Ar aš irgi toks tapsiu? Ar tai kita traukinio stotelė?

Broliai Džeikas ir Glenas patys baisiausi.

Sėdime purvino, skurdaus namo purviname, tuščiame kambaryje jau gerai „atitrūkę“. Dėl girtumo visi jau beveik nieko nesupranta. Džeikas kasosi veidą. Negali nustoti. Kasosi tol, kol pradeda bėgti kraujas. Jis susišovė spido ir geria degtinę. Pabaigė butelį, bet vis dar kiloja prie veido stiklinę. Tik po kelių minučių suprantu, kad jis ją ne priglaudžia, o valgo. Gabalą atsikando, o dabar kramto. Jo burna pilna kraujo. Grikšt, grikšt, grikšt...

Tenoriu tik pabėgti.

Jo brolis Glenas dar baisesnis. Esu jo bute, kai pirkti hašišo ateina juodasis, kuris pradeda pokalbį demonstruodamas drąsą, o Glenas jį dar skatina. Juodasis mano, kad įsigijo naują draugą. Jis atsisėda ant purvinos sofos, parūko, išgeria. Kai apgirsta, ima girtis, o aš jaučiu, tiesiog žinau, kad Glenas tuoj įsius, ir ore tvyro įtampa. Laukti yra taip pat baisu, kaip iš išgertuvių grįžtančio tėčio. Juodasis atsipalaidavęs, draugiškai puikuojasi ir pokštauja. Ir tada viskas prasideda. Glenas nebaigęs juoktis nutyla, o paskui lediniu balsu klausia:

— Su kuo, po velnių, manai šnekąs? Nekenčiu tavęs, tu „mėšlinas nigeri“. Tuoj pat viską atsiimu.

Stoviu bejėgis ir pasišlykštėjęs, apsimesdamas, kad nieko ypatingo nevyksta, o jis muša juoduką. Net vaidinu, kad ir aš kumščiuoju auką, kai Glenas pasiūlo prisidėti. Po tokio įvykio man reikia paguodos ir aš einu pas savo merginą Vanesą.

Vanesa yra mano pirma tikra mergina. Esu turėjęs daug merginų, bet Vanesa kitokia. Susipažinau su ja besišlaistydamas su vaikinais. Ji buvo su draugėmis, bet aš iš karto pajutau, kad ji nuo jų skiriasi. Noriu, kad ir ji pamatytų, jog aš kitoks. Galiu būti panašus į chuliganą, galiu elgtis ir kalkėti kaip jie, bet noriu, kad ši mergina pajustų, jog viduje yra dar kažkas. Ir po truputį ji patiki.

Vanesa smulki, labai graži, visada labai tvarkingai susišukavusi juodaplaukė. Ji dirba drabužių parduotuvėje. Ne taip kaip dauguma mano pažįstamų, ji keliasi iš ryto ir eina į darbą. Ji gyvena tvarkingame name su patrauklia mama, kuri sugeba „perkąsti“ ir atsikratyti smarkiais vyrukais. Vanesa ne tokia.

Merginos visada kalba apie meilę. Netrukus ir Vanesa pradeda sakyti, kad mane myli. Taigi, turėčiau elgtis su ja kaip su šlamštu, bet pasitraukiu į jos glėbį, kai nebegaliu ištverti savo paties sukelto sąmyšio. Ji visada laukia: mylinti, suprantanti, duodanti pinigų, maisto, suteikianti šilumos — tikras prieglobstis nuo beprotybės. Manau, kad aš ją myliu. Nesvarbu, kas ta meilė bebūtų.

Rugsėjį reikia vykti į Karališkąjį Teismą Vorčesteryje. Mus veža Danieliaus mama. Važiuodami nusprendžiame, kad nuo suėmimo puikiai leidome laiką, pasidžiaugėme laisve, pasilinksminome. O jei besilinksmindami peržengėme ribas, tai man nerūpėjo, nes buvau apkvaitęs.

Prieš teismo procesą mes su Danieliumi papučiam marihuanos, todėl pavėluojam, o kai įeinam, „apšalam“: aš vilkiu suplėšytus avikailio puskailinius, nes miegojome kažkur gatvėje. Atrodome kaip gatvės vaikinai. Mano brolis Šeinas dėvi gražius marškinius, naujas kelnes. Tai tvarkingas vaikinas, kuris tik savaitgaliais pavirsta futbolo chuliganu, o šiaip dirba statybinėje firmoje. Mano pusbrolis ir jo draugeliai atrodo padoriai. Jie geriantys, bet ne tokie kaip mes su Danieliumi. Tik mūsų gyvenimą narkotikai pavertė nusikalstamu. Kitiems tai tik gyvenimo tarpsnis, o mums tai kasdienybė, kuri tęsiasi ir tęsis.