Mark Johnson - Apkvaitę

Mes su Danieliumi norime dviejų dalykų: būti kartu ir dirbti virtuvėje. Greitai sužinome, kad virtuvė geriausia vieta kalėjime. Jau nekalbant apie tai, kad ten geriausiai moka — penki svarai šešiasdešimt pensų už savaitę.

Pasakome prižiūrėtojams, kad mes pusbroliai, o Denis nelabai moka skaityti, todėl aš jam skaitau laiškus. Dar pasakau, kad esu virėjas. Mūsų suktybė pavyksta. Mus abu siunčia į priestatą, kuriame yra virtuvė. Šeinas perkeliamas į darbo priestatą .

Esame pasivaikščiojimų aikštelėje. Jie pasako Šeino vardą ir jis išeina. Stebiu jį iš rikiuotės. Nors jis jau užaugęs, jo ausys vis dar atsikišę, o jis vis dar tas pats nevalyvas, nemylimas vaikas. Prisimenu, kaip maldaudavo tėčio, kad ateitų į futbolo varžybas, bet tėtis niekada nepasirodė. Ir vėl dėl Šeino mane apima tas aštrus skausmingas liūdesys. Stebiu, kaip jis eina per kiemą tol, kol nebeišskiriu iš kitų vienodai vilkinčių siluetų.

Pirmą dieną virtuvėje sužinome, kad Denis plaus indus, o aš gaminsiu.

Virtuvė milžiniška, spindinti. Viduryje masyvus medinis stalas. Iš stiklinės kabinos mus stebi prižiūrėtojas. Man leidžia apsidairyti, o kai prasideda pertrauka, vaikinai meta darbą ir paskelbia:

— Prisistatymas!

Jaučiuosi kaip atiduotas vilkams: turiu gerai pasirodyti. Kumščiais.

Jie įdėmiai žiūri į stiklinę prižiūrėtojo pertvarą: jis negali matyti, kas vyksta tualete, o mes galime, nes kabinos neatitvertos. Suprantu, kad prižiūrėtojas žino, kas čia bus, nes nusisukęs nuo mūsų jis labai skrupulingai kažką daro.

Vaikinai man leidžia išsirinkti vieną iš jų, kitaip jie visi sumuš mane. Turėsime muštis, kol kuris nors apsipils kraujais.

Pasirenku tatuiruotomis rankomis ir veidu, šiek tiek didesnį už save velsietį. Vaikinai man paduoda virtuvines pirštines. Prisimenu bokso pamokas ir dar kartą tyliai padėkoju mokyklos psichiatrei.

Einame į tualetą, kad nematytų prižiūrėtojas. Čia smirda šlapimu, ant grindų prispjaudyta ir pritaškyta kraujo. Stovime pasiruošę kovai, apsivilkę baltais virtuviniais chalatais ir pirštinėmis. Mane apima siaubas. Tyliai jam sumurmu:

— Klausyk, vaikine, gal tik šiek tiek pasišvaistykime kumščiais. Aš tavęs nesužalosiu, jei tu manęs nesužeisi.

Bet velsietis nenori apsimetinėti ir man net nebaigus kalbėti smogia į veidą. Dabar aš įsiuntu. Pradedu rimtai muštis. Kaunuos iš baimės ir didelio įtūžio, kuris buvo manyje, o aš jo net nepastebėjau. Jaučiu savo smūgius per virtuvines pirštines. Jaučiu jo odą ir kaulus. Jo akyse matau baimę. Su kiekvienu smūgiu mano raumenys susitraukia ir vėl pasidaro plieniniai.

— Džon-so-nai! — klykia vaikinai, nes kalėjime nieko nevadina vardu, bet po kiek laiko tegirdžiu „Džo-nai, Džo-nai“ ir su kiekvienu skiemeniu aš daužau velsiečio veidą, kol jis susmunka po manim. Užšoku ant jo ir toliau daužau. Iš manęs ištrūko įniršio demonas.

Mano įniršis nepranyksta, kol mano priešininkas neapsipila krauju. Laimėjau. Pasižiūriu į džiūgaujančius vaikinus. Prižiūrėtojas nieko negirdėjo. Žengiu žingsnį atgal. Esu labai nustebęs. Iš kur tas piktasis „Džo-nas“ atsirado ir kur jis pradingo? Nieko nebejaučiu. Padedu savo aukai atsistoti.

Iki pat vakaro visi skanduoja „Džo-nai“. Taigi, man pavyko prisistatyti. Dabar esu vienas iš jų. Tai ramina, nes man tik septyniolika, o nepilnamečių nusikaltėlių kolonijose būna vaikinų iki dvidešimt vienerių. Kai kurie yra tokie kaip aš gatvės vaikinai. Bet yra ir tikrai labai pavojingų. Vienas iš tokių— stambus buvęs kareivis, kuris sėdi už išprievartavimą. Jis atrodo psichiškai nenormalus. Jis buvo nuteistas prieš pat savo dvidešimt pirmą gimtadienį. Dabar jam dvidešimt dveji ir jis vis dar čia. Jis nesukalbamas ir tikrai užpuls kiekvieną silpnesnį ar jam nepatikusį. Pasistengiu nepereiti jam kelio.

Mes nepamiršome, kad tabakas — pinigai. Per pirmą savaitę surūkome pusę atsargų, o kitą pusę paskoliname ir nespėjame pasakyti „op“, o viso korpuso vyrukai mums skolingi. Ir tiek prasiskolinę, kad niekada neišsimokės. Jie mūsų kišenėje. Greitai mums grąžina daugiau tabako nei mums reikia. Tad vietoj jo reikalaujame sausainių, vaisvandenių ar šampūno ir ne bet kokio, o Timotei. Štai kas yra valdžia.

Kai atvažiuoja Danieliaus motina, ji pasako prižiūrėtojams, kad lanko mus abu. Pasimatymų kambaryje stovi eilės stalų, bet joks stalas jai ne kliūtis: ji puola mums abiem ant kaklo. Mes džiaugiamės matydami šį daug iškentėjusios, negrabios meilės prasiveržimą. Nuo raukšlėto veido šluostydamasi ašaras, ji ištraukia iš burnos dovanėlę. Denis jau pasiruošęs: jo kelnės atsegtos. Jis skubiai pačiumpa ryšuliuką ir greitai kiša į vienintelę slaptą vietą — išeinamąją angą, kurią iš anksto paruošė patepęs vaikišku losjonu.

Likusią pasimatymo dalį praleidžiame virpėdami iš nekantrumo ir baimės.

Denio mama šnibžda:

— Niekada čia daugiau nebeatvešiu sumauto hašišo. Niekad!

Ją privertė jos šeimos vyrai. Jie visi sėdėję. Jie žino.

— Atvažiuosiu po dviejų savaičių, — padrąsina mus Denio mama. — Bet daugiau šito mėšlo nevešiu.

Atveš. Žinom. Gal kitiems ji suvargusi blondinė, bet mums ji princesė. Triumfuojame, kai parsinešame hašišą į kamerą. Niekam neduodame, o kai mus nakčiai užrakina, galiu ir vėl pūsti ir žinau, kad miegosiu.

Nuo šiol mes gerai aprūpinami: kiekvieną kartą atvažiuodama Denio mama atveža hašišo, o kai sužinau, kad atvažiuos mylinti Vanesa, ir ją įtikinu.

Man patinka gaminti, todėl iškepu skanių pyragų. Mūsų yra dešimt. Keliamės pusę penkių. Prie milžiniško virtuvinio stalo papusryčiaujame: sumuštiniai su kumpiu, arbata, o ant stalo stovį didelis kibiras pieno ir mes puodeliais semiame iš jo. Suskretėlių arbatėlė. Kai baigiasi mano pamaina, pasivagiu pyrago, kukurūzų dribsnių, o sumokėjęs budėtojui viską randu savo kambaryje. Paskui visą dieną miegu. Kai nubundu, būna draugija — galime bendrauti, žaisti snukerį. Galiausiai imu kraustytis iš proto. Tai atsitinka dažnai, bet prieš miegą visada. Miegas — laimingoji mano dienos dalis. Kalėjime ne taip ir blogai, kol nepatenki į karcerį.

Bet aš labai ilgiuosi išorinio pasaulio, nes žinau, kad jis keičiasi. Keičiasi be manęs. Kai atvažiuoja nauji kaliniai, jie pasakoja apie naują muziką, naujus narkotikus, naujas pramogas. Išoriniame pasaulyje visi vartoja LSD. Klausosi acidhouse. Populiariausia — reivas: masiški vakarėliai, kurie paprastai rengiami lauke arba didžiulėse patalpose, pavyzdžiui, lėktuvų angaruose. Tūkstančiai žmonių, pavartoję LSD, ten šoka.

Prisimenu, kaip šokdavome klube Kalėjimas. Manau, tai buvo kažkas panašaus į tai, ką pasakoja apie reivą, tik mažesniu mastu ir mes klausėme fanki muzikos. Jei kalbėtume apie LSD, tai aš, aišku, jį bandžiau. Tai įdomus narkotikas — praplečiantis ribas, verčiantis abejoti esamomis tiesomis, leidžiantis patirti audringas keliones, bet nesuprantu, kodėl žmonės staiga jį vartoja kartu su kompanija.

Vaikinai pasakoja apie reivo vakarėlius, paskolina pasiklausyti psichodelinės muzikos įrašų. Klausau vėl ir vėl. Labai atidžiai klausau. Bet nesuprantu, kaip muzika, narkotikai ir pasilinksminimas dera tarpusavyje. Negaliu sulaukti, kada išeisiu ir išsiaiškinsiu, kas vyksta.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Vieną rytą kažkas bando slapta išnešti sumuštinį iš virtuvės. Prižiūrėtojas jį suranda lifto šachtoje ir įsiunta. Įkliuvome! Jis praneša, kad tą dieną negausime pusryčių. Bet mes norime valgyti.