Mark Johnson - Apkvaitę

Pranešu šeimai, kad ketinu pasikeisti ir iš karto pradedu ieškotis darbo. Mano draugelis Janas kartu su šeima kažkur išsikraustė, bet liko kiti. Kai mieste pamatome lankstinukus apie reivo vakarėlį Blakberne, turime vykti.

Dar neprivažiavę Blakberno patenkame į spūstį: gausybė automobilių, pradedant Mersedesais, baigiant Vabalais, bando įvažiuoti į miestą. Automobiliuose garsiai groja muzika, žmonės stovi ant automobilių stogų arba šoka tiesiog gatvėje. Kai kurie nusirengia. Visur sklaidosi saldus marihuanos kvapas. Visi švilpia, dainuoja, šaukia, apkabina vieni kims, kai šviesoforai keičia spalvas, bet niekas nevažiuoja: vakarėlis jau vyksta!

Policininkai nežino, ką daryti, nes jiems niekas nepranešė apie būsimus įvykius.

Pagaliau privažiuojame platų, tamsų lauką. Niekas neprašo užmokesčio. Niekada nesu matęs tiek daug žmonių. Visi tokie pat jauni kaip aš, visi vartoja rūgštį ir šoka. Man tai labai patinka ir aš prisijungiu prie jų.

Kai tik pabandau rūgšties, mano galvosena pasikeičia: mano ankstesnis gyvenimas tebuvo smulkmeniška nuobodybė, kur dominavo kvailos kalėjimo taisyklėlės, o dabar viską nuostabiai, stebuklingai pakeitė pirmapradis, spalvotas pasaulis. Man atrodo, kad tiesa išaiškėjo, kad po tų ilgų, tik kaliniui būdingų apmąstymų aš pradedu naujai suprasti galimybes ir ateitį. Mane pagauna primityvus muzikos ritmas. Tai lyg hipnozė, o kartais net jaučiuosi už sąmonės ir pažinimo ribų. Prisilakti, susimušti ar ką išdulkinti, ko iš ryto net neatsimeni — senosios kultūros dalis. Būnant čia visa tai atrodo šlykštu ir lėkšta. Dabar suprantu, kas yra reivo vakarėliai: tai nauja, tai vyksta dabar, tai revoliucija.

Po tokios išvykos sunku tęsti darbo paieškas, bet man pavyksta: viešbutyje dirbsiu kepėju. Kasryt anksti keliuosi, o paskui per naktis prageriu savo uždarbį. Geriu žiauriai daug. Klaikiai pasigeriu. Vieną naktį prišlapinu lovą. Mama nebeištveria.

— Pasidarei visai kaip tėvas, — liūdnai ištaria ir paprašo išsikraustyti.

Keletą naktų nakvoju automobilyje, vis svarstydamas, argi jau gyvenime nėra nieko daugiau kaip tik ryte išlindus iš automobilio sunkiai išsitiesti ir svirduliuoti į nykų darbą kartu su pilkais žmonėmis. Galiausiai nebeištveriu — velniop. Aš juk buvau karceryje, o tai reiškia, kad esu tikrai blogas. Toks blogas, kad nebegaliu pasikeisti. Sėdu į Kiderminsterio traukinį ir važiuoju pas savo draugą ir brolį Danielių, kad ir toliau tęstųsi beprotiškas gyvenimas, nuvedęs mus į kalėjimą.

Denio mama džiaugiasi mane matydama ir leidžia man pasilikti. Atrodo, ji supranta, kad mudu broliai, nes dalijomės viena kamera. Nuo dabar visada būsime kartu.

Pradedame vogti bei imamės ankstesnių žygių. Tik dabar esame „kietesni“, o mūsų nusikaltimai ciniškesni. Aš pasikeičiau ir tai žinau. Meno koledžas? Ta mano praeities svajonė tapti menininku? Jau nebe. Kalėjime išmokome pasikliauti protu, manipuliuoti žmonėmis, smurtauti bei kerštauti, kad išgyventume. Po karcerio tapau brutalumo ekspertu. Portlendas man buvo puiki nusikaltėliško pasaulio mokykla. Dabar, kai visa tai darau, manęs nebekankina dvejonės.

Vos po keleto dienų aš ir vėl susitinku su broliais pamišėliais Džeiku ir Glenu bei jų draugeliais. Mane apima neviltis: nenoriu būti su šiais žmonėmis, nenoriu elgtis kaip jie.

Geriausia yra tai, kad Vanesa man atleido. Aš vėl jos atsiprašiau, o ji ir vėl bandite Marke įžvelgia kitą Marką, kuriam jos reikia, nors jis to nepripažįsta. Ji šypsosi. Ji mane tebemyli. Ir vėl jos namuose randu prieglobstį. Bet geriausią paguodą man suteikia narkotikai. Ypatingasis Alus ir amfetaminas tinka labiausiai. Vartodamas spidą, gali daug išgerti, nenusigerti ir dar pajusti papildomą malonumą. Pašalinis poveikis — paveikiama psichika. Išgėręs nesi patenkintas. Galvoje sukasi įvairios mintys, tampi paranoikas ir darai tokius dalykus, kokių šiaip nedarytum.

Vieną dieną, kai esame parke kaip paprastai prisigėrę Ypatingojo ir užsimetę spido, prie mūsų prieina pažįstamas vyras Maiklas, kuris yra labai senas, nes jam daugiau negu trisdešimt. Jis vilki kostiumą, marškinių rankogaliai susegti dabitiškomis sąsagomis. Šis gerai žinomas vietinis sukčius norįs su mumis aptarti „vieną reikaliuką“. Mūsų galvose kyla daug minčių, kai jis pasako žinąs, kad tądien Kiderminsteryje pasirodys draudimo agentas su krūva pinigų, kreditinių kortelių ir čekių knygelių, kurias Maiklas nesunkiai išgrynins.

Kodėl gi ne? Skamba viliojančiai. Mes blogi, be to, mums reikia pinigų narkotikams, todėl vykdome nesunkius nusikaltimus. Esame nusikaltėliai. Sėdėjome kalėjime.

Maiklas sako, kad jam reikia keleto vikrių, sumanių vyrukų, kurie padės ištuštinti draudimo agento kišenes. Jei imsimės, jis mums atsilygins.

Drąsiai patraukiame paskui Maiklą į alaus barą miesto centre. Čia jis liepia palaukti ir įeina į vidų. Po kelių minučių išeina ir galvos linktelėjimu pabodo pagrindine gatve einantį aukštą, pasitempusį, žilstelėjusiais smilkiniais vyrą, kuris vilki mėlyną striukę ir pilkas, laisvas kelnes.

Sekame paskui agentą. Esame labai susijaudinę. Dėl spido mūsų kūnuose tvinkčioja kraujas. Danielius kikena. Jis visada taip, kai bijo. Agentas leidžiasi nuo kalvos, o mes lyg niekur nieko einame paskui jį stengdamiesi atrodyti blaivūs. Priėjęs didžiąją sankryžą vyriškis pasuka į požeminį pėsčiųjų perėjimą. Prisimenu, kaip kažkada vaikystėje čia čiuožinėjome ant padėklo.

Nusileidęs žemyn, jis įeina į viešąjį tualetą. Einame paskui. Čia visai kitokia aplinka: šalta, purvina, tuščia. Tinkamiausia vieta atlikti tai, ką ketiname. Kai jis prieina prie pisuaro, viena ranka apkabinu jį per kaklą, o kojas suspaudžiu savo koja. Tai daug kartų anksčiau naudotas judesys. Vyriškis priešinasi. Smarkiai trenkiu jį galva į sieną. Jis nustoja muistytis. Laikau jį stipriai prispaudęs prie savęs ir negarsiai iškošiu, žiūrėdamas į jo brangios striukės audinį:

— Jei nejudėsi, nenukentėsi.

Jis greit sumurma „gerai, gerai“ ir nebejuda, kol Danielius rausiasi po jo kišenes ir suranda piniginę. Visa tai trunka kelias akimirkas, o smagu lyg važiuotum amerikietiškais kalneliais.

Vos jį paleidžiu, jis bando mane sučiupti. Danielius staigiai išsitraukia peilį ir smogia. Net nežinojau, kad Danielius jį nešiojasi. Pasipila kraujas — ant grindų, sienų, mano drabužių. Vyriškis nugriūna prie pisuaro, o mes lekiame aukštyn laiptais, kuriais su pirkiniais rankose leidžiasi moteris. Danielius taip ją pastumia, kad pabyra visi maišeliai su pirkiniais, o tada nusikvatoja kaip beprotis.

Bėgame į parką, kur po medžiais ištuštiname piniginę. Maiklo neieškome, skubame namo, paslepiame piniginę, o kai prasiblaivau, mane apima siaubas, kad nužudėme draudimo agentą. Esu klaikiai persigandęs. Bet mane dar labiau baugina mintis, kad nieko nejaučiu sužeidęs, gal net nužudęs žmogų. Lyg tai padarė kažkas kitas, o ne aš. Jaučiuosi taip, kaip kad jausdavausi, kai mane mušdavo tėtis ar kalėjimo prižiūrėtojai: tai įvyko ne man, o kažkam kitam.

Maiklas pasirodo kitą dieną. Mes atiduodame kreditines korteles ir jis nusiveda mus į parduotuvę. Jis mums priperka drabužių ir auksinių papuošalų. Aš gaunu ryškius vasarinius marškinėlius, geltonas kelnes, gelsvai rusvus futbolininko batelius. Mes jau lankomės reivo vakarėliuose Birmingemo klube Klegantis paukštis, kur groja psichodelinę muziką, visi užsimeta spydo ir rengiasi keistais, spalvingais drabužiais.

Po kelių savaičių, kai bando panaudoti vieną iš draudiko čekių, Maiklą suima. Jis mus išduoda. Policijos nuovadoje sužinau, kad „draudimo agentas“ — pensininkas. (Jis neatrodė toks senas!) Ačiū Dievui, jis gyvas. Danielius tik nupjovė jam beveik pusę ausies. Maiklas tiesiog sugalvojo istoriją apie agentą, kad mes užkibtume, o pats užėjęs į barą nusižiūrėjo pasiturinčiai atrodantį vyrą. Maiklas sukčius ir mus apgavo.