Mark Johnson - Apkvaitę

Taigi, tokia yra ta žinoma kreko paranoja. Ką gi, dabar apie šį narkotiką žinau viską. Krekas tai žiaurumas, nusikaltimas. Krekas gali viską sunaikinti. Pradėk vartoti kreką ir tau neberūpės tavo sutuoktinis, vaikai, darbas, uždarbis, reputacija. Nerūpės niekas daugiau, tik kaip apsinešti. Tu apiplėšt, nužudysi, padarysi bet kokį nusikaltimą, kad tik jo gautum.

Mes dar papučiame, bet anksčiau ar vėliau krekąs neišvengiamai baigiasi. Atsigavus niekas negali suteikti paguodos. Mus apima paranoja. Paranoja tai nenustojantis vibruoti kamertonas. Paranoja tai triukšmas, kurį sukelia dviejų pakrautų sunkvežimių staigus susidūrimas greitkelyje. Paranoja tai per metalinį dangtį braukiamų nagų garsas. Paranoja — kai atrodo, kad ir tavo kūnas, ir protas yra atviros žaizdos, neapsaugotos nuo jokių aštrių daiktų.

Džodė man duoda valiumo , kad būtų lengviau ištverti apėmusią kančią. Esu mažas, išsigandęs kaip kūdikis. Ji mane apkabina. Ji atsigauna kalbėdama, pranašaudama, atlikdama savo jamaikietiškus ju-ju pratimus. Paskui ji atsiklaupia ant grindų ir pradeda inkšti. Ji ieško nukritusių kreko trupinėlių, kaip apsėsta kilnodama viską, kas galbūt galėtų būti krekąs. Viešpatie, ji net bando rūkyti sumautą kilimą. Galiausiai ji praskalauja pypkę ir papila gautą skystį ant veidrodžio. Tada jį uždega, bandydama dar kartą panaudoti kreką, bet surūkę po jos beviltiškų pastangų gautą produktą, mes pajuntame tik menką virpulį ir tai — gal tik minutei — šiek tiek pristabdo atsigavimą.

Kad ištverčiau atsigavimą, išbandau viską: mėginu pamiegoti, atsigulti, atsistoti, išsimaudyti po dušu. Jausdamas šniokščiančio vandens srauto prisilietimą, prasiblaškau. Akimirką nieko nejaučiu, o po dešimties minučių vėl tas pats ir tik galiu galvoti, kaip ir vėl tai pakartoti. Ir mes dažnai kartojame. Netrukus kreko pūtimas tampa mudviejų gyvenimo būdu. Tai seksualus, bet ne intymus narkotikas. Intymumas atsiranda tik atsigavimo metu: esu toks pažeidžiamas, kad man reikia draugo. Džodei irgi reikia. Šis poreikis mus ir sieja.

Bet tai nėra vienintelis mano užsiėmimas. Man vos dvidešimt, keletą metų sėdėjau, o dabar noriu malonumų. Kreko pūtimas su Džode yra rimta patirtis, bet ne malonumas. Tik klubuose gali patirti malonumą. Vos man spėjus išeiti iš centro, mano brolis mane nusiveda į vieną pogrindinį Birmingemo klubą ir supažindina su jame besilankančiais savo draugais.

Vyrukai nėra labai prašmatnūs, bet jie užaugę rimtose šeimose Stafordšyre. Jie — gerai atrodantis klubų elitas. Jų ilgi plaukai, vilki firminius drabužius. Su vienu iš jų, Marku Daunsu, greit susidraugaujame. Jis pardavinėja klasikinius automobilius. Kitas, Nilas Meisis, yra DJ. Kai jam buvo dvidešimt, jis turėjo įrašų kompaniją ir žino apie muziką daugiau negu bet koks mano pažįstamas. Jis pašėlęs ir paslaptingas, bet kiti turi darbus. Tikrus darbus. Jie projektuoja ar parduoda, o tai reiškia, kad nuo pirmadienio iki penktadienio jie dirba. Tokių draugų dar neturėjau. Be to, jie dar turi automobilius, o kai kurie jau perka namus.

Kai tik su jais susipažįstu, suprantu, kad mano drabužiai niekam tikę. Aš ką tik išėjau iš cypės, paskui iš centro, todėl neturiu supratimo, kaip reikia atrodyti. Neturiu tam ir pinigų. Vilkiu džemperį, kurį pirkau už kelis svarus. Gerai, kad jis tamsus, bet blogai, kad ant jo tik viena balta juosta. Iš vaikinų žvilgsnių suprantu, kad tai labai blogai.

Einame į klubus kartu. Sėdime netoli šilto, dundančio centro. Man duoda mažą, pilkai margą tabletę, kurią vadina ratais. Mano pirmoji E. Praryju ir atsitrenkiu į sukruštą stogą.

Kažkas atitraukė mano galvoje užtrauktuką ir sunaikino kaukolę. Poveikis toks stiprus, kad minutę žandikauliai sūsirakina, o aš negaliu pajudėti. Paskui išbėgu į lauką ir vemiu, nes mano galvoje vyksta nepaprasti dalykai.

Esu euforijos debesy. Visus myliu. Viską myliu. Noriu kalbėtis su Šeinu ir visais mano naujais draugais, noriu kalbėtis su visais, nesvarbu, ar juos pažįstu, noriu bendrauti bent jau su šimtu žmonių ir noriu, kad jie žinotų, kaip aš juos myliu. Muzika groja keturių ketvirtinių metru, kuris yra pirmykštis. Šis hipnotizuojantis ritmas tęsiasi nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Acidhouse muzika turėjo ritmą, bet dabar, kai narkotikas yra ekstazis, acid house muzika įgauna techno house, upliftinghouse, garagemvakos bruožų. Ekstazio muzikai būdingas keturių ketvirtinių metras, kuris yra toks nepertraukiamas, kad tave pagauna ir priverčia trypti. Tave apima saugus namų šilumos jausmas. Jaučiu, kad amžinai galėčiau šokti su savo draugais, nes aš juos myliu. Pakeliu rankas, prakaituoju, užsimerkiu, nejaučiu nieko daugiau, tik meilę patirdamas beveik religinę ekstazę. Argi svarbu, kad mano tamsusis džemperis su viena balta juosta nemadingas? Ne, nes aš visus myliu. Čia taip nuostabu. Kur, po velnių, aš buvau? Turėjau būti čia! Aš tave myliu! Ei tu, ir tave myliu!

Noriu šokti visą naktį. Žiūriu į šokių aikštelės šviesas žavėdamasis jų baltumu. Žiūriu į brolį ir jaučiuosi laimingas, kad jį turiu, kad mūsų geri santykiai, kad mes tokie artimi, kokie ir turėtume būti. Čia yra ir Markas Daunsas. Mane supa draugai. Kitaip nei kiti narkotikai, ekstazis tai gyvenimo garbinimas. Jie tobulina pasaulį. Tai narkotikas draugijoms. Jis vienija žmones, baigia gatvių karus, futbolo sirgalių smurtavimą ir primena mums, kad tik meilė yra svarbi. Tai kaip tik mums, Tečer kartai.

Kai klubą uždaro, mes važiuojame į kitą, po to į vakarėlį. Žiūrėk, jau ir šeštadienio popietė. Tada mes pamiegame. O kai atsikeltame, jau laikas ruoštis į šeštadienio linksmybes. Ir vėl viskas iš pradžių, o sekmadienio vakare viskas baigiasi, nes pirmadienio rytą visi vaikinai turi būti darbe.

Aš greitai prisiderinu prie Stafordšyro vaikinų ritmo. Savaitgaliai skirti vakarėliams ir klubiniams narkotikams, bet kai kiti grįžta prie kasdieninių darbų, mano gera nuotaika pamažu išnyksta ir mudu su Džode imamės kreko. Ji kasdien parūpina narkotikų ir jie labai geri. Man nerūpi, kad ji permiegojo su daugybe purvinų vedusių vyrų, kad galėtųjų suveikti. Man niekas nesvarbu. Nesvarbu, kad atsigauti labai baisu, kad tada gyvenimas netenka prasmės. Nesvarbu, kad pučiame purvinose, skurdžiose vietose. Man nerūpi pavojingi žmonės, iš kurių gatvėse susiveikiame narkotikų. Man tik rūpi, kaip gauti daugiau.

Centre man sakė, kad skirtingai nei heroinas krekąs nesukelia fizinės priklausomybės. Tavo kūnas nereikalauja kreko. Bet atsiranda psichologinė priklausomybė. Jei kartą jau buvai ten, norisi tai patirti vėl ir vėl, ir vėl. Aš irgi noriu. Nelaikau savęs narkomanu. Žiūriu į Džodę ir suprantu, kas yra priklausomybė.

Savaitgaliais tampu visai kitokiu Marku, o naujajam mano gyvenimui reikia pinigų. Taigi, įsidarbinu degalinėje miesto centre. Tai nelegali degalinė, kurioje dirbu naktimis. Iš savo stiklinės kabinos stebiu beprotišką naktinį gyvenimą, o kai auštant važiuoju namo, stebiu bundantį miestą. Iš vagies azijiečio perku vogtas kreditines korteles, o paskui jas kasoje parduodu. Šitaip patrigubinu savo uždarbį.

Dabar jau galiu prasimanyti naujų drabužių. Nusiperku tamsių tonų drabužių. Aviu Caterpillar firmos batus, mūviu tamsiai mėlynas drobines kelnes ir vilkiu mėlyną megztuką aukšta apykakle. Išmetu tamsųjį su viena balta juosta džemperį, kurį Nilas jau pašiepdavo, o tada imdavau jaustis kaip vienas iš jų. O toks nesu. Jie visi kartu užaugo, o aš esu jų tarpe naujokas. Jie turi gerus automobilius, o aš dirbu degalinėje ir net neturiu teisių. Jie nebuvo teisti, o aš du kartus sėdėjau. Noriu būti kaip jie, bet niekada nebūsiu, nes mano požiūris į pasaulį visai kitoks negu jų. Gal todėl, kad turiu kūrėjo gyslelę, kuri buvo mane nuvedusi į meno koledžą.