Mark Johnson - Apkvaitę

— Ne! — klykia Džodė, nežinodama, ką ketinu daryti. Ji atspėja. — Ne, ne, po velnių, ne, nesielk taip beprotiškai suknistai, ne, ne!

Džodė bando pačiupti kreko gabalą, kai metu jį į klozetą, bet jai nepavyksta. Pūkšt! Jis jau ten. Džodė puola prie jo. Tempiu ją atgal. Tada, isteriškai raudodama ir klykdama, ji bando sutrukdyti man nuleisti vandenį. Patraukiu rankenėlę ir stipriai laikau Džodę, kad ji nenertų į unitazą, paskui į vamzdžius, o iš ten į Birmingemo kanalizaciją. Suakmenėję stebime. Jaučiu aštrų praradimo skausmą, kai porą kartų apsisukęs krekąs dingsta.

Džodei tai pragaras. Taip jaučiasi šykštuolis, stebėdamas, kaip vėjas nupučia dvidešimt penkis svarus. Taip jaučiasi kalnakasys, kai iš jo rankų į bedugnę nukrinta aukso grynuolis. Tai tas pats, jei unitaze dingtų pats gyvenimas. Isteriškai klykdama ir raudodama, ji nugriūna ant grindų. Žiūriu į ją ir noriu spirti. Kada taip jaučiausi? A, taip. Kai buvau vaikas. Tėtis stovi nejudrus kaip akmuo, o mama klykia ir raitosi prie jo kojų. Saitai ir abejingai žiūriu į Džodę, klausdamas savęs, kaipgi aš pavirtau tėčiu, o Džodė — mama. Tada pakeliu galvą ir pamatau tarpduryje stovinčią Džodės mamą. Jos sutrikęs apvalus juodas veidas klauste klausia...

Po baisaus barnio mes einame į autobusą. Džodė su manimi nešneka. Važiuodami pučiame marihuaną, nes esame antrame autobuso aukšte.

Man pasidaro kraupiai bloga. Užsimerkiu ir keletą minučių atsijungiu.

— Kas tau? — baimingai spoksodama į mane, neramiai klausia Džodė.

Priglaudžiu ranką prie veido ir pajuntu, kad jis drėgnas. Pasižiūriu į pirštus. Jie kruvini. Kodėl?

Džodė ima nervingai kikenti. Ji vis žvilgteri į mane, o paskui nusisuka. Nusprendžiu, kad atrodau baisiai. Žinoma, blogai ir jaučiuosi. Viduje jaučiu karštį. Atrodo, kad mano viduje kažkas sprogs. Darosi labai baisu. Jei galėčiau atidaryti langą, tuoj pat iššokčiau iš autobuso, kad taip nebesijausčiau.

Nusvirduliuoju laiptais žemyn. Dantys barška. Veidas drėgnas. Vairuotojas sustabdo autobusą, išlipa iš savo kabinos ir susirūpinęs eina prie manęs.

— Klausyk, drauguži, tau reikia į ligoninę, — sako.

Džodė jį įtikinėja, kad gyvenu vos už pusės mylios, bet ji kaip kokia beprotė vis kikena ir jis jos nepaiso.

— Štai ten taksistai sustoja parūkyti ir išgerti arbatos, — parodo į mažą lūšną pakelėje. — Kuris nors nuveš tave į ligoninę.

Negaliu. Ligoninės tai valdžia, o aš valdžios vengiu.

Vis dar nevalingai besijuokdama, Džodė man padeda išsvirduliuoti iš autobuso. Žinau, kad ji tik susinervinusi, bet jos juokas daro pasaulį dar siurrealistiškesnį. Vis tiktai ji mane nuveda prie taksi vairuotojų lūšnos, kur kažkoks vairuotojas šildosi prie elektrinės krosnelės. Spoksau į savo atvaizdą mažame suskilusiame veidrodėlyje — visur kraujas. Jis teka iš mano akių.

Vairuotojas sako, kad tuoj mane nuveš į greitosios pagalbos priėmimo skyrių.

Protestuoju. Tarp juoko priepuolių Džodė irgi protestuoja. Taigi, vairuotojas nuveža mus namo, kur Džodė mane suvynioja į lovos užtiesalą. Daugiau nieko neprisimenu. Kai rytą nubundu, Džodės nėra. Tikrai žinau, kad ji mane palaikė mirusiu ir nebenorėjo būti su lavonu.

Mano akys vis dar pasruvusios krauju, bet šiaip jaučiuosi gerai. Kodėl taip atsitiko? Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio užsimečiau dešimt E, pilčiau žolę ir šiek tiek kokaino. Gal bloga ratų siunta? Dėl ekstazio niekada nesi tikras. Jis gaminamas iš cheminio junginio, vadinamo MDMA, kuris turi šimtus broliukų ir sesyčių. Dėl tokio sudėtingo šeimos medžio niekada tiksliai nežinai, ką vartoji, iš ko tai padaryta...

Po incidento autobuse pirmą kartą net pagalvoti bijau, ką visi tie narkotikai man daro. Nusprendžiu nebevartoti E. Laikausi visą savaitę, bet kai tik užsimerkiu, matau šlykštų didžiulį pilką kreko gabalą, besisukantį tualete, o paskui jį klozetas įtraukia. Kodėl taip pasielgiau? Mane kamuoja praradimo ir apgailestavimo jausmas. Jaučiuosi, lyg sekmadienį būtų miręs man artimas žmogus.

Ateina kitas savaitgalis, vėl nemokamas vakarėlis ir, žinoma, vėl E. Po pirmojo jaudinančio išgyvenimo palapinėje vykau į visus, kokius tik galėjau, nemokamus vakarėlius ir jie visi buvo tokie pat puikūs. Grupė, kuri organizuoja vakarėlius, vadinasi DIY. Kadangi ji anarchiška, tai iš tikrųjų ten niekas nieko neorganizuoja. Iššifravus DIY 16 — „padaryk tai pats“, o tai reiškia — pats susikurk taisykles ir elkis kaip nori. O gal tai „velnias tavyje“ sutrumpinimas? Vakarėliai niekam neatneša pelno: tai žmonių vakarėliai žmonėms. Jie trunka dienų dienas ir neaišku, nei kada prasideda, nei kada baigiasi. Groja elektroninę muziką, kurios pagrindas acid house muzika, bet gilesnė, su ryškesniais bruožais, ypač boso. Mūsų susirenka dešimtys, šimtai. Tai, kas mus sieja, sutvirtėja ir tampa tuo, kas tik mums būdinga ir unikalu. Čia ir dabar. DIY skirta mums. Mes, Tečer vaikai, jau užaugome ir paliekame 1980-uosius.

Ankstesnės kartos klausė gyvos muzikos, o tokiems vaikams kaip aš DJ yra dievas. Jis turi žinoti, kada ir kokią muziką leisti, suprasti, ko minia nori ir pasiimti juos į kelionę. Jis — tai žiurkių gaudytojas su fleita iš Hamelino, o mes vaikai ir einame paskui jį. Geras DJ privers tave šokti ar nešokti, parodys tau kelią į laimę ar tamsą, padės atsipalaiduoti ar įsijausti, tada viską suprasi. Kiekviena naktis kitokia. Kiekviena tikras meno kūrinys, kurio negalima atkartoti ar atgaminti. Net jei įrašytum į vaizdajuostę, nebeatkurtum, nes tai yra tos vietos ir tos akimirkos menas.

Kai kurie DIY vakarėlių DJ kuria geriausią pasaulyje meną. Palaipsniui su jais susipažįstu. Visų pirma reikia paminėti DJ Saimoną, kuris ir pradėjo šią veiklą. Jis sudžiūvęs kaip šakalys, bet patrauklus, nes iš jo veido matosi, kad jis mielas ir be galo dosnus. Dar čia yra Rikas ir Pitas, žinomi kaip Švilpis ir Kasėjas, irgi dosnūs, o į pinigus ir gyvenimą žiūri atsainiai. Rikas labai aukštas diplomuotas fizikas. Pitas irgi diplomuotas, bet mažiukas, vos penkių pėdų. Paprastai jie groja kartu, o kontrastingas jų ūgis atrodo neįprastai. Dar yra DJ Šefildas, kitaip vadinamas Nuospauda. Kitas, vardu Džekas, pasidaręs dredus, mano didžiai nuostabai, kilęs iš Kendelo, nors kai ten gyvenau, jo nepažinau. Rudagalvis Sausainiukas, Haris, yra tas pats vaikinas, kuris per pirmą mano apsilankymą mus pralinksmino įvažiavęs į palapinę traktoriumi. Jo mergina Barbara ir dar dvi DJ Pipa ir Ema. Dauguma iš jų Notingemo universiteto diplomantai. Jie patrauklūs, muzikalūs, kūrybingi, chaotiški bei protingi. Jie nieko neklausinėja ir neteisia. Žino, kaip gyventi dabar. Nuo šiol beveik visą laisvą laiką leidžiu čia.

Šį vakarą DIY groja Birmingemo klube (taip būna labai retai). Klubas vadinasi Attic. Čia renkasi gėjai. Užsimetėme mikroekstazio. Šokdamas galvoju, kad esu Zulu karys su kardu ir ietimi. Striksėdamas kapoju grindis. Aš šoku. Šoku kaip pamišęs.

Staiga užuodžiu keistą kvapą. Karvės šūdas. Karvės šūdas? Muzika stiprėja, įgauna naują aiškumą, kuris mane sukrečia. Pažiūriu į viršų ir pamatau, kad už DJ ir visų jo garsiakalbių dunkso milžiniškas tamsus siluetas. DJ yra penkių, o didysis pavidalas devynių pėdų aukščio. Aiškiai matau kontūrus. Jis žmogaus formų, garbanotais plaukais. Turi ragus. Apsidairau tikėdamasis, kad dar kas nors jį pamatė — šokėjai klauso tik muzikos.

Vėl atsigręžiu į sceną, kur virš mūsų tebestovi didžiulio raguoto žmogaus šešėlis. Įdėmiai žiūriu. Jame yra kažkas grėsmingo, bet tuo pačiu jo buvimas mane ramina. Pagalvoju: „Aš tave pažįstu, esu vienas iš jūsų, o jūs manimi pasirūpinsit.“ Jis senas kaip žmonija, gal dar senesnis.