Mark Johnson - Apkvaitę

Vieną savaitgalį esu klube kartu su vaikinais. Kai klubą uždaro, sėdame į automobilius. Nilas žino, kad kažkur laukuose vyksta vakarėlis ir visi jo ieško.

Žiūrėdamas į automobilių srautą, nusprendžiu, kad vakarėlio ieško šimtai žmonių, bet randa tik keletas. Kiti suka ratą po rato, o kai nusibosta, važiuoja namo, bet mes važiuojame keliukais per kalvas į tamsą, lyg žmonės, važiuojantys į niekur. Paskui prie kažkokio lauko sustojame ir išlipame: atvykome į Niekur.

Kaime oras kitaip kvepia. Jis grynesnis, gaivesnis, gali išskirti net menkiausią kvapelį: gėlės, medžio, ką tik praėjusio gyvūno. Mano jautrumas padidėja. Dairausi, klausau, stengiuosi iš visų jėgų, nes žinau, kad kažkas čia yra. Virš galvų tamsu, tikrai tamsu, ne taip kaip mieste. Žiūriu į viršų ir pamatau žvaigždes.

Klupinėdami einame keliuku, praeiname pro kitas mašinas, o kai pasukame už kampo, beveik iš karto pajuntame nuo muzikos drebančią žemę. Jaučiame boso partiją, kuri sukelia jausmą, kad įvyks kažkas tikrai ypatingo. Eidami triukšmo link, girdime vis daugiau ir daugiau ir dar net nepamatęs šviesų pajuntu mano kūnu bėgiojantį šiurpuliuką. Ši muzika naujoviška, kitokia. Jos pagrindas acidhouse, bet ji gilesnė, grynesnė ir melodingesnė, negu visos anksčiau girdėtos. Jos skambesys tikrai hipnotizuojantis. Aš toks nustebęs, kad turiu akimirką pastovėti ramiai. Tai nauja. Tai gryna. Joje yra aiškumas.

Vaizdas, kurį pagaliau pamatome, nuostabus. Net iš tolo matosi. Lauko viduryje stovi didelė palapinė, o aplink ją juda gal kokie trys šimtai mirgančių šešėlių. Neatitraukdami akių nuo šviečiančios palapinės, lyg naktinės peteliškės judame artyn. Dabar muzika labai garsi. Ji persmelkia visą kūną — bosai mane pasiekia iš žemės, o aukštos natos įsiskverbia į galvą. Kai įeiname į palapinės vidų, mus užlieja muzika ir aš jau naujame pasaulyje.

Vienoje pusėje stovi dideli, kvadratiniai, sunkūs, nejudrūs kaip antkapiai garsiakalbiai, kurių fone DJ atrodo visai mažutis. Visa kita juda. Visi žmonės šoka kartu, jie visi lyg dalis vieno didžiulio organizmo, valdomo keturių ketvirtinių metro. Žmonių veidai iškreipti, akys vartosi. Jie visi užsimetė ratus. Jie šoka mintyse, bet kartu jie žmonių jūra, kur vienu metu, genami ritmo, lyg vienas banguoja visi liežuviai, rankos, kojos. Užsimetame ir mes, o tada prisijungiame. Po akimirkos jau pritampame prie besilinksminančių. Leidžiamės užvaldomi ritmo, o jis mus nuveda į pasaulio kraštą.

Visiems padaliju mažučių tabletėlių. Tai rūgštis, bet jos beveik ketvirtadaliu mažesnės negu žiebtuvėlio akmenėliai. Jos dar labiau sustiprina nepaprastuosius išgyvenimus. Susijungiu su žeme. Pradedu kliedėti. Šviesų, spalvų, žmonių grožis tampa nebeaiškus, o aš nebežinau, kur dar vakarėlio vaizdai, o kur jau gliukai 15 .

Man skauda rankas. Kodėl? Matau vyrą, judinantį rankas aukštyn ir žemyn, lyg tapytų ant didžiulės drobės, o kai į žemę nusivalo pirštus, tai pasiunčia į dangų debesis mažučių dulkių debesėlių. Jis valandų valandas piešia ore. Suvokiu, kad ir aš darau tą patį. Vėliau man pradeda skaudėti kulkšnis. Kodėl? Pažiūrėjęs žemyn, pamatau, kad mano kojos pasuktos į vidų ir aš šoku ant kulkšnių. Klek laiko? Gal penkias minutes, o gal penkias valandas. Tai transo šokis. Esu transe.

Kitoje palapinės pusėje šoka mergaitė. Jos judesių grožis užgniaužia kvapą. Žiūriu į ją, o ji sako „ateik“. Nejudindamas lūpų, nekalbėdamas mintyse atsakau jai: „Negaliu, nes viską sugadinsiu, o sugadinti nenoriu.“ Ji supranta, ką sakau. Šypsosi. Pabendravome nekalbėdami. Ratai ir rūgštis leidžia pamatyti tai, ko paprastai nematai. Nieko negali nuslėpti. Jei nekenti, matosi tavo neapykanta. Jei esi kūrybingas, tai matoma. Visi gali pamatyti tavo liūdesį, pyktį, džiaugsmą, nes tavo mintys nepaslėptos.

Kai pateka saulė, pasikeičia apšvietimas ir atmosfera. Lėtėja tempas, muzikoje atsiranda nauja melodija. Kiekviena nata skamba atskirai. Kiekviena sujungta su atskiru mano stuburo slanksteliu. Kai judinu galvą aukštyn ar žemyn, jaučiu skirtingus garsus.

Visi kiti tokie pat kaip aš. Jauni ir gražūs. Mūsų veidai pilni gyvybės. Merginų drabužiai nuostabiai gracingai banguoja apie jų kojas. Jos šoka audringai, grakščiai, lėtai, bet niekada nešoka nerangiai. Jos keliauninkės, pankės, hipės, daugelis kitur būtų tikros pamišėlės, bet šiai vietai jų beprotybė tinka ir yra miela.

Palapinėje nuo stulpo iki stulpo ištiestos įvairiaspalvės šilko juostos, o kai jas ir šokėjus apšviečia saulės spinduliai, viskas aplinkui atrodo ištaiginga. Aš priklausau šiai vietai. Tai mano vieta. Man skirta būti čia. Ne klubuose, nes klubai yra uždari, o čia, nes ši vieta atvira visiems, nes čia atviri žmonės ir aš esu tarp jų. Kai kažkoks vaikinas, vaizduodamas fermerį, įvažiuoja traktoriumi į palapinę, mes juokiamės iki ašarų, nes jis ne fermeris, o vienas iš mūsų.

Tiesiai iš Amerikos atkeliavusi deep house muzika ir po paros vis dar tebeskamba, o vakarėlis vis toks pat stebuklingas, kad aš net pradedu jo nekęsti. Noriu, kad šis nuotykis pasibaigtų, nes žinau, kad jis pakeis mano gyvenimą. Ir ne tik pakeis, bet sugriaus. Dar žinau, kad tai mano likimas, kurio negaliu pakeisti.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Autobusu važiuoju į Birmingemo centrą ieškoti Džodės. Jau vėlus žiemos sekmadienio vakaras. Visą savaitgalį šokau klubuose, o nuo ketvirtadienio dar buvo nemokamas vakarėlis. Jaučiuosi susibaigęs. Vaikinai grįžo į namus Stafordšyre išsimiegoti ir atsigauti prieš darbą. O aš negaliu nustoti. Jei pasilinksminimo narkotikai baigėsi, susirasiu Džodę papūsti kreko. Man reikia Džodės. Šiuo metu ji lanko savo mamą, pensijoje esančią pastorę, kuri gyvena šlykščiame betoniniame name miesto centre.

Galva prastai dirba. Turbūt dėl savaitgalio. Bare mudu su Džode susiduriame su Bynu, stambiu juodaodžiu narkotikų prekeiviu. Mes pažįstami, nes kartu sėdėjom. Todėl, visų kitų jamaikiečių nustebimui, jis šiltai su manim pasisveikina.

Nustembu, kai jis man į ranką kažką įspraudžia. Didelį gabalą kreko.

— Tikrai. Paimk, — primygtinai prašo. — Dėl senos pažinties.

Padėkoju ir mes einame į Džodės mamos butą. Netverdama džiaugsmu Džodė beveik šokdama lekia betoniniais laiptais. Bet man kyla įtarimas, beveik supykstu.

— Kodėl Benas turėtų man tai duoti? — griežtai klausiu.

— Nes tu jam patinki! Tu jam taip patinki, kad jis tau davė saldainiuką! — vis dar šokdama ir juokdamasi, linksmai šaukia Džodė.

Taip ji vadina kreką. Ji vadina jį „saldainiuku“.

Papurtau galvą.

— Ne. Netiesa. Ne todėl, kad aš jam patinku. Jis nori, kad priprasčiau. Jis davė man šį gabalą, kad galėtų mane valdyti.

— Kaip? Mes tuoj jį surūkysime, tu ir aš! — sako Džodė, imdama mane už rankos.

Nupurtau jos ranką ir įsidedu kreką į kišenę.

— Grįšime į tavo butą ir... — gundančiai tęsia.

— Ne.

Ji neramiai žiūri į mane. Į jos kalbinimus neatsakau.

Jos mama svetainėje žiūri televizorių. Aplink pilna jamaikietiškų suvenyrų ir nuotraukų. Nekreipiame į ją dėmesio. Einu į vonią.

— Ką darai? — reikliai klausia Džodė.

Ji stovi tiesiai už manęs. Kaip vaisius bambagysle sujungtas su motina, taip Džodė neatsiejama nuo kreko.

— Parodysiu, kieno čia valdžia, — sakau.

Vis dar blogai jaučiuosi. Gal susirgau. Skauda akis. Kraujas pulsuoja taip greitai, kad net ausyse dunda.