Mark Johnson - Apkvaitę

Dvi apklausos dienas neigiu ką nors žinąs apie nusikaltimą, bet antros dienos pabaigoje suvokiu, kad teks grįžti į cypę. Kai policininkai pasako, kad eis į parduotuves, kur Maiklas mus apipirko, pasiduodu, nes žinau, kad ten mus užfiksavo filmavimo kameros.

Policijoje apie nusikaltimą papasakoju viską, tik nieko nesakau apie narkotikus, nes iš praeito karto žinau, kad jie apkaltins bet kuo, jei tik sužinos apie kvaišalus. Tokia yra sistema ir aš prie jos prisitaikau.

Esame kaltinami „smurtiniu apiplėšimu“ ir kviečiami į Magistratų teismą, kuriam vadovauja gal devyniasdešimtmetė senė. Jaučiuosi lyg žiūrėčiau filmą: tai vyksta ne su manimi. Teisėja sako, kad esu kaltinamas baisiu nusikaltimu, kad gatvės nesaugios, kol aš laisvas. Ji sako, kad esu žiaurus. Žiūriu į ją negalėdamas patikėti ir galvoju: „Juk tu manęs nepažįsti!“ Ji sako, kad teismui nereikia daug laiko, kad išspręstų mūsų bylą, o tai reiškia, kad gausime nuo metų iki penkerių. Man užima kvapą. Negreitai galiu pajudėti ir sugrįžti į savo vietą. Denis su manimi. Jis atsigauna greičiau. Demonstruodamas drąsą, jis juokiasi ir šaukia teisėjai, kad atsiknistų. O gal tai mano balsas? Viduje jaučiu tuštumą.

Nepraėjo neimlu mėnesiai, kai mane paleido, o aš vėl nuteistas. Kardomasis kalėjimas yra Rediče. Kai praeitą kartą buvau Rediče, lankiausi pas Albutus. Tada visą dieną žaidžiau miške, mačiau per suartą lauką bėgantį kiškį. Net dabar man malonu prisiminti tą grožį. Įdomu, ar Albutai dar ten gyvena? Jie gali būti už kelių mylių, bet gali būti ir kitame žemyne.

Po keturių mėnesių mane nuteisia dvejiems su puse metų. Teisėja pareiškia, kad tai buvo gėdingas nusikaltimas.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Mane nuveža į Regbio mažamečių pažeidėjų kalėjimą. Kameroje gyvenu vienas. Kasdien atvažiuoja Vanesa, Šeinas ar Denio mama ir atveža marihuanos. Šiame kalėjime padorūs prižiūrėtojai, o kai kuriuose tualetuose kartais veikia kanalizacija. Bet baigiantis metams įkalinimas mane paveikia. Viskas pradeda erzinti: nebegaliu nurimti, marihuana nebenuramina, tik sukelia nerimą. Man užeina panikos priepuoliai ir tada net suprakaituoju iš siaubo. Nerimastauju dėl paleidimo. Nežinau, kaip man pasikeisti. Vanesa mano mergina. Ar grįšiu į Kiderminsterį su ja? Jei grįšiu, tuoj vėl būsiu čia.

Visus šiuos klausimus, kai mane metų pabaigoje iškviečia pokalbiui, užduodu inspektorei, prižiūrinčiai lygtinai nuteistuosius. Ji vidutinio amžiaus, viduriniosios klasės valstybės tarnautoja. Ji pasilenkia prie manęs.

— Pripažink, Markai, kad turi problemų dėl narkotikų.

Įdėmiai žiūriu į ją:

— Ne. Neturiu.

— Tu įvykdei nusikaltimą, kurio beveik neprisimeni. Du mėnesius tebuvai laisvėje ir paveiktas narkotikų vėl įvykdei nusikaltimą. Dėl narkotikų praradai dvejus jaunystės metus. Negi negali pripažinti, kad tai tavo problema?

Žemai nuleidžiu galvą.

— Na, — kosteliu, o po ilgos pauzės (jai kantriai laukiant) pratariu, — gerai pagalvojus, taip.

— O kai išeisi, gali ir vėl tai įvykti. Tau reikia pagalbos, Markai.

Jaučiu iš jos tono, kad ji ketina kažką pasiūlyti. Uoste užuodžiu.

— Taip, — sakau. — Man reikia pagalbos.

— Ką veikei prieš pirmą nuteisimą? Dirbai?

Pasakau, kad mokiausi meno koledže. Man norisi juoktis ir verkti, kai drebėdamas sakau, kad tikėjausi tapti menininku.

Ji įdėmiai klauso, o paskui pasiūlo atlikti likusią bausmės dalį Birmingemo narkomanų reabilitacijos centre. Ši moteris sako, kad galiu išeiti iš kalėjimo. Negaliu patikėti savo ausimis.

— Su sąlyga, kad negersi ir nevartosi narkotikų, kol būsi centre, — perspėja. — Jei pavartosi, tave sugrąžins ir turėsi baigti bausmę čia.

— Noriu pabandyti, — sakau.

Ir aš tikrai noriu. Nenoriu tik išeiti iš cypės. Noriu pasikeisti. Turiu būti kažkur kitur, kur galėčiau gyventi kitaip negu iki šiol. Inspektorė man siūlo saugius namus.

Kai tik papasakoju apie tai Deniui, jis pasako inspektorei, kad turi bėdų dėl narkotikų ir jam labai reikia į reabilitacijos centrą, bet niekas į jį nekreipia dėmesio.

Išvykstant man labai neramu. Traukinyje dar neramiau. Žiūriu pro langą neatsistebėdamas pasaulio naujumu. Cypėje visos spalvos blyškios, o čia pasaulis nuo jų trykšte trykšta.

Inspektorė mane atveža prie didžiulio, gražaus pastato Edžbastone. Namą neseniai atnaujino labdaringa organizacija Sankryža, kuri rūpinasi narkomanų reabilitacija, o atidarė princesė Diana. Čia aukštos lubos, per visą sieną langai, terasos ir sodai. Kažkas man pasako, kad J. R. R. Tolkinas Žiedų valdovą parašė šiame sode, o išėjęs į lauką, po suvešėjusiais krūmais matau keistus, puošnius žibintus.

Mane gąsdina namo dydis, todėl grįžtu į savo kambarį, atsigulu į savo lovą ir tik tada pasijaučiu saugus. Kitoje lovoje dreba, dejuoja, kratosi, kažką niurna vyras. Jo kojos visą laiką virpčioja.

Žinau, ką tai reiškia. Esu tai matęs. Jis priklausomas nuo heroino. O čia abstinencijos simptomai. Tai vadinama laužymu.

— Jau savaitę nevartoju, — ištaria.

Į kambarį įeina mane globojantis darbuotojas Hjugas. Kaltai pašoku nuo lovos ir staigiai imu tvarkingai lankstyti savo patalus.

— Na, ką tu, — šypsosi Hjugas.

Jis dešimčia metų už mane vyresnis, madingais kirpčiukais, mūvi džinsus.

— Atsipalaiduok. Čia ne kalėjimas. Noriu su tavimi pasikalbėti apie tavo mėgiamą meno rūšį. Neseniai gavau meno bakalauro laipsnį.

Vėl atsisėdu ant lovos...

Hjugas paaiškina centro darbo specifiką. Personalą sudaro socialiniai darbuotojai ir psichiatrai. Jie įsitikinę, kad narkomanais tampama dėl gyvenimo sąlygų šeimoje ir aplinkos poveikio.

— Priklausomybė — įgytas įprotis, — pasakoja jis man. — Mes manome, kad galima atprasti, jei bus suteikta tinkama pagalba.

Atrodo lengva, tik aš savęs nelaikau narkomanu. Greta manęs lovoje besilaužiantis , nes negali gauti heroino, Džo — narkomanas. Esu vartojęs daug narkotikų, gal net daugiau negu kiti, bet aš ne toks. Be to, neketinu nevartoti narkotikų ilgai, nes gyvenimas be narkotikų ir alkoholio toks pat kaip gyvenimas be kojų ar pirštų. Tokio gyvenimo neįsivaizduoju. Net pagalvot apie tai negaliu.

Hjugas nemelavo sakydamas, kad tai ne kalėjimas. Durys neužrakintos ir aš galiu išeiti. Jie neverčia mūsų dirbti, o tiesiog duoda mums pinigų. Čia rengiamos ekskursijos, sudarytos grupės, kur pasakojamos gyvenimiškos istorijos arba aptarinėjama, kaip jaučiamės. Man duoda anketą, kurią reikia užpildyti panaudojant kairėje lapo pusėje esančius žodžius, o dešinėje lapo pusėje turiu parašyti, kaip tuos žodžius suprantu. Tie žodžiai yra bejėgiškumas, beviltiškumas, nesąžiningumas...

Jaučiuosi sutrikęs. Nežinau, ką jie nori, kad parašyčiau apie nesąžiningumą. Pasisuku į dešinėje sėdintį tipą ir, prisiminęs mokykloje išlavintą nusirašinėjimo techniką, greit žvilgteliu į jo atsakymus.

Šiek tiek pakeitęs jo atsakymą, lentelėje pakeverzoju savąjį. Štai kaip suprantu nesąžiningumą.

Pirmą mėnesį man nerimu. Mane gąsdina pasikeitimas: cypės rėžimo į šį liberalų pasaulį. Taip ilgai kameroje valgydavau vienas, kad dabar nedrįstu valgyti kartu su kitais. Nežinau, kaip elgtis. Dar. Nežinau, kaip bendrauti su kitais gyventojais, nes moku bendrauti tik kaip cypėje: gąsdinti, smurtauti, apgaudinėti... O svarbiausia, esu vienas, kai labai labai ilgai prieš visą pasaulį buvome dviese su Deniu.

Pamažu atsipalaiduoju ir įsijungiu į gyvenimą centre. Darbuotojai yra lyg mieli, o gal net neveiksmingi tėvai. Bet gyventojų santykiai sudėtingi. Dauguma miega vieni su kitais. Santykiai tarp „vaikino ir merginos“ painūs, po kelių savaičių jie pasikeičia ir kai kurie gyventojai jaučiasi įskaudinti, kiti pyksta. Tada gyvenimo ritmas namuose trumpam sutrinka. Paskui viskas nurimsta ir laukiame kitų pokyčių. Dažnai manęs aplankyti atvažiuoja Vanesa, kuri dvejus metus man į cypę atveždavo haso. Mes net įsigudrinome permiegoti. Bet čia aš irgi turiu panų. O šauniausia — Džodė.