Mark Johnson - Apkvaitę

Pasitraukiame į nišą tualete, kur mūvėdamas virtuvines pirštines vietoj bokso pirštinių aš sumušiau velsietį. Po neilgai trukusio karšto ginčo nusprendžiame: atsisakysime dirbti.

Prižiūrėtojai pabeldžia į savo stiklinę pertvarą ir liepia imtis darbo. Mes pareiškiame:

— Atsikniskit!

Jie pabeldžia smarkiau. Staiga jų veidai pasikeičia: parausta, paniūra, pasidaro griežti.

Mes pakartojame:

— Be pusryčių nedirbsime.

Pora prižiūrėtojų išeina iš savo kambario. Tvirtais žingsniais, žvangindami raktais ir grandinėms, jie eina mūsų nišos link. Bando atidaryti duris, bet mes prispaudžiame jas kojomis. Barikada. Tiesą sakant, mes tik norintys valgyt vaikigaliai, bet pagal Portlendo įstatymus esame riaušininkai.

Prižiūrėtojas paspaudžia aliarmo skambutį ir už durų tuoj pat pasigirsta dideliais batais apautų kojų žingsniai. Pro duris griūte įgriūva sargybiniai ir jie jau ant mūsų: kaustyti batai, šalmai, skydai... Visa antiriaušinė įranga.

Mus po vieną grubiai ištraukia iš mūsų nišos ir sumeta ant grindų. Kai ateina mano eilė, vienu judesiu sulenkia man kelius ir į sulinkimą įremia lazdą. Kitą lazdą prakiša pro už nugaros užlenktų rankų alkūnes ir mane nuneša į mano kamerą. Man praneša, kad keliausiu į karcerį.

Sumetu visus savo daiktus į čiužinio užvalkalą, kurį užrakins. Neleidžia pasiimti net dantų šepetėlio ar pastos. Manęs paimti ateina du prižiūrėtojai. Jie mus izoliavo. Su kiekvienu kalbasi atskirai. Esu vienas ir persigandęs. Nežinau, kas manęs laukia, bet žinau, kad bus blogai.

Jie veda mane į seniausią cypės dalį požemyje. Per daugelį metų kalinių kojos laiptuose pramynė taką, o nuo kalinių blizginimo iškaba pasidarė neryški.

Iš karto už durų yra laiptai. Žengiu žemyn ir pamatau būrį išsirikiavusių prižiūrėtojų.

— Nagi, mažasis šunsnuki! — pasigirsta.

Durys už manęs užsidaro ir nespėju aš kojomis pasiekti žemės, kai jie sučiumpa mane už nykščių, pakelia ir nutrenkia prie sienos. Man liepia atsistoti. Pakilęs pamatau, kad mažoje, akmeninėje kameroje jų koks šešetas. Visi supuola ir mane nurengia, o tada pradeda mušti. Muša žiauriai: kumščiais, alkūnėmis, keliais. Pakėlęs akis pamatau pažįstamą prižiūrėtoją. Jis krikščionis, bent jau amžinai krikščioniškai gražbyliauja. Dabar gi jis su pasitenkinimu šypsosi, o šventas kryželis jo kaklaraištyje blykčioja. Jam smagu, jis gal net jaučia seksualinį pasitenkinimą stebėdamas nuogo žeminamo paauglio kančią. Užsimerkiu. Suprantu, kad gali atsitikti bet kas, nes esu toli nuo bendros kalėjimo tvarkos. Esu cypės cypėje. Keletas prižiūrėtojų susikūrė čia savo slaptą, iškrypusį pasaulį, kuriame galioja tik jų taisyklės. Jie gali man padaryti ką tik nori ir niekas nesužinos. Dar stipriau užsimerkiu. Esu labai labai aukšto medžio šakose ir stebiu šešis didelius vyrus, mušančius išgąsdintą vaikigalį.

Jie muša ir muša, o kai pagaliau liaunasi, praneša, kaip turėsiu elgtis: grindys išklotos guminėmis plytelėmis ir kada tik beišgirsčiau juos ateinant, turiu stovėti ant dviejų plytelių, prie galinės kameros sienos, kairėje pusėje. Turiu stovėt išsitempęs kaip per patikrinimą, rankos nuleistos, nykščiai prispausti prie šlaunų. Turiu pasakyti savo pavardę, numerį, korpusą.

Palikę mane nuogą, jie išeina. Drebu. Dabar gruodis, o mažas langelis palubyje plačiai atidarytas. Jis apkaltas vieliniu tinklu ir kiek besistengčiau negaliu prakišti rankos ir jo uždaryti.

Aplink pilkos akmeninės sienos. Kameroje yra tik naktipuodis, skudurinis takelis ir gabalas kartono. Kartonas čia turbūt todėl, kad pagal įstatymą kiekvienoje kameroje, matyt, turi būti stalas ir kėdė. Taigi iš kartono išlankstyta kėdė ir stalas, bet ant kartoninės kėdės neatsisėsi, o kam man kartoninis stalas?

Negaliu rūkyti. Nieko negaliu. Kai ateina pietų metas, o tai sužinau tik iš savo skrandžio, nes kitų laiko matavimo priemonių nėra, pasigirsta žingsniai prie durų ir pašokęs atsistoju ant savo dviejų plytelių.

— Džonsonas WM1702, Ralio korpusas, pone!

— Pietūs! — surinka prižiūrėtojas.

Jis įžygiuoja į vidų, sučiumpa mano galvą, atlošia ją ir tol spaudžia smilkinius, kol pamanau, kad jo nykščiai įsmigs į smegenis. Visą tą laiką jis nenustoja šaukti, nors yra tik per colį nuo manęs.

— Pasiimk pietus! Dabar!

Bandau išeiti iš kameros, bet jis mane sustabdo.

— Vadinasi, taip, kai pasakysiu „bėk“, noriu, kad bėgtum. Taigi, kai pasakysiu „bėk“, noriu, kad tavo sukruštam veide tai matytųsi, sukruštas šunsnuki.

Grįžtu į savo vietą ant dviejų plytelių ir pasiruošiu bėgti. Mano kūnas sako „bėk“. Mano veidas sako „bėk“. Jis surinka ir aš bėgu prie durų, bet mane tuoj sustabdo.

— Stok! Aš neliepiau tau bėgti iš sukruštos kameros. Bėk pas mane. Bėk tiesiai prie manęs. Taip greit kaip gali. Ir nepamiršk, tavo sukruštam veide turi matytis, kad stengiesi.

Dvejoju, nes nežinau, kokį žaidimą jis žaidžia, bet gavau nurodymus ir nenoriu, kad vėl muštų. Mane apima siaubas. Metuosi prie jo. Jis mane pačiumpa ir išmeta iš kameros. Bumpt! Atsimušęs į sieną, bėgu toliau. Bėgu kaip beprotis iki senovinio koridoriaus kampo, kur laukia kitas prižiūrėtojas, kuris mane meta kitam. Šio sprinto gale manęs laukia pietūs. Prižiūrėtojas meta juos man ir aš bėgu atgal. Pietūs visur taškosi: ant manęs, ant grindų, bet aš bėgu toliau. Esu nuogas, o prižiūrėtojai iš manęs šaiposi.

— Pažiūrėkit į jo pimpalą! — šaukia. — Pimpaliukas! Sukruštas pimpaliukas!

Paskui jie užrakina duris, o aš sėdžiu nuogas ir valgau pietų likučius.

Lauke tamsu ir man labai šalta. Vėl nesėkmingai bandau uždaryti langelį. Kameroje yra šildymo vamzdis. Prisiglaudžiu prie jo, kad sušilčiau. Nors jis pašildo tik kelis mano odos colius, bet tai vis geriau negu nieko.

Atėję jie pamato ant mano odos paraudimus ir vėl primuša, nes šildytis negalima.

Vėlai durys vėl atsidaro, drebėdamas nuo šalčio ir iš baimės, aš atsistoju ant savo plytelių, pasakau vardą ir numerį. Niekada nežinai, kas bus, kai jos vėl atsidarys. Kartą tyliai ir atsargiai įeina mažesnė figūra. Kunigas.

Jis mato, koks esu persigandęs. Jis jau daug kartų tai matė kitose kamerose.

— Nebijok, — ištaria. — Aš tavęs nenuskriausiu.

Susirūpinęs jis apžiūri mano mėlynes. Esu apsirengęs tik sportines trumpikes. Drebėdamas nuo šalčio kunigas klausia, ar norėčiau pasikalbėti, ar galįs man kaip nors padėti. Gal galėtų už mane pasimelsti? Sakau: „Ne, ačiū, tėve.“ Vis dar susirūpinęs jis išeina.

Prižiūrėtojai man įmeta čiužinį ir apklotą. Čiužinys vos poros colių storio. Pasikloju ant grindų ir glostydamas savo mėlynes drebu po apklotu. Aplink mirtina tyla. Kartais ją pertraukia šauksmai: kažką muša. Vėliau išgirstu į sužeisto gyvulio ar berniuko verkšlenimą panašų garsą. Neverkiu. Žinau, kad greitai bus Kalėdos, o tada man sueis aštuoniolika.

Iš ryto turiu išnešti ir išpilti naktipuodį. Šlykštu, nes dar turiu ir išsiskalauti skudurą, kurį man davė vietoj tualetinio popieriaus.

— Pasiklok lovą, šūdžiau! — užrinka prižiūrėtojas.

Turiu viską, net ir savo drabužius sulankstyti ir sukrauti į nepriekaištingą kvadratą, kurio kraštai turi būti lygūs lyg skustuvo nurėžti.

— Knyga! — vėl riaumoja prižiūrėtojas.

Ir aš bėgu koridoriumi prie knygų spintos, net nepažvelgęs į viršelį pasičiumpu knygą ir lekiu atgal. Beveik visos knygos romanai ir visose knygose dešimt paskutinių puslapių išplėšta. Tikrai. Niekšai.