Mark Johnson - Apkvaitę

Iš anglų kalbos vertė

Migla Surkevičienė

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

Epilogas

Pabaigos žodis

Padėkos žodis

Išnašos

Šią knygą skiriu paklydusiems

Jei žmonės gali pasikeist,

vadinasi, ir pasaulis gali

PROLOGAS

Viskas. Išeinu iš čia. Nekenčiu šios vietos. Nekenčiu išklerusių spintų, valiklio kvapo, gausybės krėslų, sudilusių nuo besimuistančių iš baimės užpakalių. Lengviau buvo gyventi gatvėje, negu šitai. Tada nebuvo jokių taisyklių. Jokių daktarų. Jokių prisiminimų. Nė vieno. Ničnieko. Tik narkotikai. Tik to norėjau. Tik tai man rūpėjo. Kasdienybė tapo nebesvarbi. Mano vienintelis rūpestis buvo kita dozė.

Užsidegu savo lempą. Tai sukelia skausmą, nes mano vyzdžiai vis dar bijo šviesos. Susirandu tuščią popierinį pirkinių krepšį. Sunkiai kvėpuodamas jį praskleidžiu.

Kur eisiu? Ir kaip?

Ne kažin ką teturiu. Tik keletą drabužių, kuriuos paliko kiti. Jie kaip ir aš pabėgo. Lėtai dedu juos į krepšį. Tada po lova bandau pasiekti savo dėžę, kurioje nešiodavausi menininko reikmenis, kai dar mokiausi fotografijos. Lenkiantis mano sąnariai girgžda, o skausmas kyla kojomis aukštyn. Nustojus vartoti heroiną, skauda viską. Tarsi kiekvienas mano kaulas būtų vienu metu laužomas replėmis ir pjaustomas atšipusiu pjūklu. Lyg kūno ląstelės tirptų.

Atidarau savo dėžę, norėdamas patikrinti, ar rastų daiktų kolekcija vis dar ten. Teptukai. Šaukšto rankena. Siuvimo adatos. Užrašų knygutė. Ženkliukai. Žmonės juos išmetė, o aš radau ir pasiėmiau iš šiukšlių dėžių. Iki šiol jie buvo mano vienintelė nuosavybė.

Širdis pašėlusiai plaka. Klaikiai bijau. Nenoriu išeiti. Juk į reabilitacijos centrą keliavau taip ilgai. Bet nenoriu ir pasilikti.

— Kas atsitiko? — išgirstu.

Tai Kolinas — smulkus tamsiaodis keturiasdešimtmetis čigonas, mano kambario kaimynas. Maniau, jis miega, juk jau taip vėlu.

— Tuoj subyrėsiu, — sakau. — Prabuvau čia daugiau nei dvi savaites ir nebegaliu ištverti. Man ko nors reikia.

Jis atsisėda lovoje ir nusižiovauja:

— Vis dar skauda?

— Prakeiktas galvos skausmas mane pribaigs...

Jis mane supranta, nes ir pats visiškai priklausomas nuo kreko ir heroino. Jis supranta, kad daugybę metų aš vartojau narkotikus tam, kad nieko nejausčiau. Ir aš be galo ilgai nieko nejaučiau. O dabar, kai chemikalų poveikis silpnėja, aš vėl darausi žmogumi. Sugrįžo visi jausmai, kurių narkotikai padėjo išvengti. Siaubas, kaltė, gėda, beviltiškumas, neviltis, vienatvė, liūdesys, praradimo jausmas, pavydas, pyktis... Tai, ką turėjau pajusti, kai buvau apkvaitęs, pradedu jausti dabar. Daugybę metų į šiuos jausmus nekreipiau dėmesio, o dabar jie bando mane sutraiškyti kaip musę.

Kolinas mane stebi. Daug kartų jis tai ateidavo, tai išeidavo iš centro. Jis žino, kas būna, kai nebeištveri, todėl mane puikiai supranta.

— Žinai, — sakau, — visos tos jų taisyklės. Aš nesugebu jų laikytis. Ko jie iš manęs nori?

— Svarbu, ne ko jie nori, o ko nori tu.

— Noriu būti švarus. Noriu naujo gyvenimo.

— Ką gi... Yra vienas būdas...

— Na?

— Štai. Iš tavo galvos reikia pašalinti visą ten esantį šlamštą. Privalai visiems papasakoti, kas tave slegia. Turi būti sąžiningas. Papasakok apie tai, kas tau neleido pakilti, atskleisk savo paslaptis. Tai būtina, bičiuli.

Vos tik apie tai pagalvoju, mane nukrečia šiurpas. Dabar, kai mano jausmų nebeblokuoja narkotikai, šitaip atsitinka dažnai. Tai reiškia, kad paliesta dar viena opi vieta.

— Nori pasakyti, — ištariu, — kad turiu papasakoti, kaip iš tikrųjų gyvenau anksčiau? Gatvėje?

Kolinas nusižvengia.

— Ne, ne apie tai, kaip tau buvo sunku. Ne apie tai, kaip tau savęs gaila. Turi atskleisti savo paslaptis. Tikras. Visus, net mažiausius nemalonius dalykus, kurių niekam nesi pasakojęs. Tokius dalykus, apie kuriuos tavo žolės apsirūkę draugeliai niekada nė necyptelėdavo. Papasakok, koks buvai niekšas, piktavalis...

Mano paslaptys. Jis turbūt juokauja. Yra galybė dalykų, apie kuriuos nekalbėsiu. Niekada.

— Papasakodamas apie savo silpnumą, atgausi jėgą, — paaiškina.

Pereinu kambarį ir atvėręs langą įkvepiu nakties. Giliai kvėpuoju į save traukdamas sūrų jūros orą.

Už nugaros girdžiu atkaklų Kolino balsą:

— Turi papasakoti.

Atsigręžiu. Jis neatitraukia nuo manęs akių.

— Daugybė šlamšto neleidžia tau pasveikti. Tavo paslaptys nuodija sielą. Tai vadinama „slaptąja asmenybės puse“. Prieš susikraudamas daiktus, pagalvok apie tai, drauguži.

Nemiegu visą naktį, nes skauda viską. Nervai atviri, kojos kaip propeleriai, kuriems visą laiką reikia suktis, lėkti, judėti. Noriu išeiti, bet neturiu kur. Nenoriu šito daryti, bet nieko kito daryti negaliu. Nenoriu vartoti narkotikų, bet negaliu be jų gyventi.

Iš ryto tebesu centre.

Į grupinės terapijos seansą ateinu tirtėdamas iš baimės. Sėdžiu kėdėje susirietęs iš siaubo ir visi iškart supranta, kad ketinu šnekėti. Pirmą kartą. Jaučiu, visi laukia. O gal tai smalsumas?

— Aha, — patenkintas ištaria Alanas. — Ar yra reikšmingas dalykas, kurį norėtum mums papasakoti, Markai?

— Jo, — sakau ir išsižioju laukdamas, kol imsiu šnekėti. Bet praeina minutė ir nieko. O tada pradedu.

PIRMAS SKYRIUS

Nekenčiu sekmadienių. Tą dieną tėtis eina į barą, mama į bažnyčią, o jei tėčio namie nėra ir jis nesustabdo mamos, ji vedasi į bažnyčią ir mus. Šiandien jo nėra. Žinau tai, nes namie ypač tylu, mama nepračiaupdama lūpų sukasi virtuvėje — vadinasi, jis ir nakvoti negrįžo.

Mama susiruošia eiti į susirinkimą. Mūsų didžioji sesuo Kelė irgi — ji visada daro tai, ką jai liepia, o tada liepia ruoštis ir mums. Mudu su Šeinu be paliovos žvilgčiojam į Reinoldso gatvę tikėdamiesi, kad tėtis sugrįš, tegul ir girtas, ir išgelbės mus nuo ėjimo į bažnyčią. Aš vis žiūriu į tolyn besidriekiančią gatvę, kurios abiejose pusėse stovi rudi kotedžai, bet tėčio nesimato. Nieko nėra, tik ta ypatinga sekmadienio tyla.

Mes apsirengiame labai lėtai. Tėčio vis dar nėra. Išeiname. Mudu su Šeinu slenkame paskui mamą ir Kelę. Einame Reinoldso gatve pro obelis. Vasarą jų šiurkščias apsilaupiusias šakas dengė tanki lapija ir man patikdavo ten slėptis, kai vogdavau obuolius. Jausdavausi tarsi apsigaubęs žalia antklode. Dabar šakos plikos, nuo jų varva lietaus lašai.

Mama paima mane už rankos ir tempia į viešpaties namus. Tai didelis kambarys su paaukštinimu priekyje. Čia kvepia muilu, o ne cigaretėmis. Mes atsisėdame ant žalių kėdžių, o keletas vyresniųjų stovi ant pakylos ir šneka, šneka, šneka... Ne mažiau kaip valandą. Džiaugiuosi, kai čia dainuojama, nors muzika neritminga ir nemelodinga. Po to vėl šnekama. Negaliu ramiai sėdėti. Muistausi, pašnibždom kalbinu Šeiną. Mokausi užsirišti batų raištelius. Šeinas sako, kad rišu ne taip. Trinkteliu jam. Žmonės atsigręžia į mus ir mama įsiunta. Ji norėtų mane aprėkti, bet negali, nes mes bažnyčioje, todėl ji sučiumpa mane už riešo ir tempia tualeto link. Mums einant, jos purpurinio palto kailinis rankogalis kutena man veidą. Ji įtempia mane į kabiną, o tada smogia.