Mark Johnson - Apkvaitę

— Ir nustok čia leidęs burbulus! — nusikeikia. — Tu kaip apsižliumbusi boba.

Vaikas nesiliauja verkti.

— Dabar mauk laiptais į viršų, žliumbale, — sušnypščia didelis mėlynas vyras ir išeina iš kambario.

Šnirpščiodamas einu į palėpės kambarį, kuriame gyvename su Šeinu. Jis viską girdėjo, nieko nesako, bet viską supranta. Kai tėtis mus lupa, kūną skauda neilgai. Viduje skauda daug ilgiau: tai nuo žinojimo, kad jis mūsų nemyli.

Šiandien penktadienio vakaras. Pagal tėtį — tai vyrų vakaras. Šeštadienio vakaras — šeimos vakaras, o penktadienio vakaras skirtas vyrams. Tėtis eis į Tarpustotės barą Reinoldso gatvės gale. Visi šioje gatvėje gyvenantys vyrai bus ten. Jie eina būriu, kuris vis didėja, nes prie einančių prisijungia nauji žmonės.

Išgirstu trinktelint paradines duris ir namus apgaubia kitokia tyla. Tai tyla, kai gali su palengvėjimu atsikvėpti. Kai naktį nubundu, nežinau, kiek laiko, bet žinau, kad tėčio dar nėra. Būčiau girdėjęs, jei būtų grįžęs. Pro apšalusį stoglangį matau šviečiantį mėnulį, bet jo formos neįžiūriu. Vos įžiūriu kamuolį spardančių futbolininkų nuotraukas, kurias Šeinas kabina ant sienos.

Jei tėtis neis gerti kitur, grįš, kai uždarys barą. Mano kūnas įsitempia. Kažkas vėl mane surišo. Taip tvirtai, kad negaliu pajudėti. Negaliu kvėpuoti. Gaudydamas orą, bandau išsivaduoti. Tiesiog noriu nusimesti pančius ir bėgti gatve žemyn, kad tik nebereikėtų čia gulėti. Viliuosi, kad Džekas Frostas manęs laukia ant sodo tvoros.

Tada trinkteli durys. Man belaukiant raumenys įsitempia, o kūnas sustingsta. Nekvėpuoju. Mano didysis brolis nieko nesako, bet žinau, kad savo lovoje jis irgi klausosi.

Pasigirsta tėčio balsas. Gal tai viena iš tų naktų, kai jis grįžta linksmas, kai juokauja ir juokiasi? Bet triukšmas garsėja. Netrukus girdim ant jo šaukiančią motiną. Ji ir vėl kalba apie „ją“. Tada vėl tos nesąmonės apie Jehovą, velnią ir pasaulio pabaigą. Noriu, kad ji liautųsi. Jei ji nesiliaus, jis jai trenks. Ji nesiliauja. Ji vis kalba ir kalba aukštu spigiu balsu, kol nebesuprantu žodžių. Girdžiu tik garsų sąskambį. Kai tėtis piktai atsako, jų balsai susilieja į keistus akordus. Taip dainuoja operoje. Mama ir tėtis atlieka įniršio operą.

Išgirstu, kad brolis keliasi.

— Kur eini? — šnypščiu, nors ir pats žinau.

Nieko negalime pakeisti, bet gulėti lovose dar blogiau. Einu paskui jį laiptais žemyn. Prieškambaryje stabtelim. Visur dega šviesos. Mama ir tėtis stovi vienas priešais kitą. Mama klykia. Paskui nutyla. Viskas galėtų baigtis. Bet ne. Jis pradeda ją daužyti. Jo rankos milžiniškos ir ištinę. Tai rankos žmogaus, kuris sunkiai dirba jėgainėje lyjant ir sningant. Ant kairės rankos pirštų ištatuiruota LOVE2. Daug kas turi tokią tatuiruotę, o ant kitos rankos būna — HATE3, bet ant tėčio rankos tokios nėra. Jis sako, kad jam ir nereikia, nes nėra tokių žmonių, kurių jis nekęstų. Todėl ant dešinės ištatuiruotas kryžius.

Jis daužo motiną ne ta ranka, ant kurios užrašyta „meilė“. Ta ranka jis tik laiko ją, o muša kita. Ji spiegia. Noriu pabėgti, bet negaliu pajudėti. Stipriai suspaudžiu durų staktą. Mane pykina.

Staiga Šeinas puola į kambarį. Jis atsistoja tarp jų žiūrėdamas tiesiai į tėtį. Šeino akys sakyte sako: „Nedrįsk daugiau jos mušti.“ Kaip jis nebijo? Jis tik dvejais metais už mane vyresnis ir dar nė nelanko vidurinės mokyklos. Dirsteliu į tėčio veidą ir skubiai nusisuku, nes man per daug baisu. Jo žvilgsnis ledinis. Jo pyktis pavirto į ledą, bet ne į gražųjį Džeko Frosto ledą. Kai pamatau jo veidą, išsigąstu dėl Šeino, kuris vis dar nenuleidžia nuo tėčio akių, taip krūpčiodamas, tarsi tėtis jį akintų. Tada tėtis „meilės“ ranka čiumpa Šeiną už sprando ir kumščiu, ant kurio neparašyta „neapykanta“, smogia tiesiai į veidą. Aš girdžiu, kaip seni krumpliai atsitrenkia į jauną kūną.

Mama rėkia. Ji puola prie Šeino ir jį apkabina, o lėkdamas pro šalį tėtis grubiai mane pastumia. Vis dar negaliu žiūrėti į jo veidą.

Mama rauda. Šeinas rauda. Mama jį glosto. Aš irgi bandau, bet nepasiekiu, nes mama jį laiko apkabinusi, todėl sėdžiu ir verkiu vienas. Apsidairau. Kambarys toks kaip visada— švarus ir tvarkingas: rudos kėdės ir sofa, veidrodis, graviūros su kaimo vaizdais, tėčio kaubojiškų knygų ir stilizuotos liaudies muzikos įrašų prikrautos lentynos... Viskas savo vietose. Bet dabar čia kitoks oras. Kitoks.

Kita diena šeštadienis. Eidamas pro tėvų miegamąjį girdžiu tėčio knarkimą. Virtuvėje mūsų didžioji sesuo Kelė deda šaldytų žirnelių maišiuką ant Šeino mėlynės. Jį ir anksčiau mušė. Tėtis jį mušdavo už tai, kad šlapinosi į lovą, kai buvo mažesnis. Bet šis kartas kitoks.

Žiūriu į mamą. Ji pasilenkusi virš kriauklės su skustuku rankoje, o jos afrikietiški plaukai krenta ant pečių. Jos apvalų, šiltą kūną reikėtų apkabinti, o aš labai noriu ką nors tuoj pat apglėbti. Prisėlinu prie jos ir bandau apsivyti ją rankomis.

— Šalin, — stumia, bet aš stipriai ją laikau ir bandau pasakyti, kad ją myliu.

Po vakar dienos aš turiu tai pasakyti. Ir nors mūsų namuose niekas niekada nekalba apie meilę, noriu, kad ir mama pasakytų, jog mane myli.

— Aš tave myliu, mama.

— Meilė! — klykteri mama. — Turi galvoti, kaip būti geru berniuku, kad Jehova tave mylėtų.

— Aš geras ir tikrai myliu Jehovą.

Iš tikrųjų aš siaubingai Jo bijau. Jis šiek tiek panašus į mamą ir tėtį kartu sudėjus: žino, ką blogo padariau, tad labai ant manęs pyksta.

— Džiaugiuosi tai girdėdama, Markai. Malonu žinoti, kad myli Jehovą. Tikiuosi, pasistengsi būti Jam geras, nes Jis tave mato. Visą laiką. Nepamiršk.

— Nepamiršiu, mama.

— Jei dažniau su manim nueitum į susirinkimus, galėtum amžinai gyventi rojuje su Jehova ir visais gyvulėliais.

Daugiau nebesiklausau — kad ir ką sakytum, pokalbis su mama visada baigiasi Jehova ir rojumi.

Kai iki baro atidarymo lieka visai nedaug laiko, iš miegamojo pasirodo tėtis ir jie šnekasi su mama taip, lyg nieko nebūtų įvykę.

— Viskas gerai, sūnau? — pamatęs mano brolį, maloniai paklausia.

Šeinas linkteri ir parausta:

— Jo, tėti.

Žinau, kaip jis jaučiasi. Kaltas. Kai tėtis tave muša, žinai, kad padarei kažką blogo, nusikaltai. Jautiesi labai nelaimingas, nes myli tėtį, o jam nereikia tavo meilės. Jautiesi ir sutrikęs dėl tėčio, nors nežinai kodėl.

Netrukus išgirstam trinktelint paradines duris, bilsterint vartelius ir suprantam, kad jis išėjo į barą. Grįžta ramus. Jis paskelbia, kad vakare einame į kriketo žaidėjų barą, nes šeštadienis šeimos diena. Jis pasako, kad reikės apsivilkti paltus, tada suaugusiems nebus šalta sėdėti lauke, o vaikams pažaisti pievelėje, nes jau pavasaris. Tada užsnūsta ant sofos.

Kai ateina laikas žadinti tėtį arbatos, aš jaučiuosi drąsus. Jis buvo geros nuotaikos, kai grįžo iš baro, be to, jis mano tėtis ir aš jį myliu. Tiesa, iš ryto su mama man nelabai sekėsi, bet dabar užlipu pas tėtį ant sofos. Lėtai. Atsargiai, ir labai labai tyliai. Jis nejuda. Kol kas viskas gerai.

Tiesiu rankas norėdamas jį apkabinti, nes jį myliu. Neabejodamas, neklausinėdamas, besąlygiškai. Tiesiog myliu. Ir jei lėtai jį apkabinsiu, jis nė nepastebės. Labai labai lėtai...

Jis atmerkia vieną akį. Sustingstu. Mano širdis daužosi. Ar jis girdi jos dūžius? Jis vėl užmerkia akį ir ilgokai palaukęs, be galo lėtai, visą laiką nenuleisdamas nuo jo akių, apkabinu jo kaklą. Tarsi sėdėčiau ant ugnikalnio! Jis nejuda. Nieko nedaro. Akys užmerktos.