Mark Johnson - Apkvaitę

Apsisuku ir pančiai užtraukia mane laiptais aukštyn. Įlipęs į lovą pajuntu, kad dabar esu surištas laisviau. Jie nebe tokie stiprūs. Mano kojos ledinės kaip Džeko. Visas kūnas sustingęs iš šalčio, bet dabar, kai žinau, kad Džekas lauke, aš tuoj užmiegu.

Rytą tėtis ramus. Jis— nusižeminęs. Dėl to jaučiamės labai nejaukiai. Mes jam greitai atleidome už tai, kad daužė mamą ir močiutę.

Jis mūsų tėtis ir mes jį mylime. Be to, mama į jį metė jo pietus. Ko gi ji tikėjosi? Vis tik einame pro jį atsargiai.

Po kelių dienų jis išvažiuoja. Tėtis nuolat kažkur išvažiuoja. Jo atvykimai ir išvykimai suteikia jam paslaptingumo. Jis labai svarbus asmuo. Jei nebūtų tokių žmonių kaip mano tėtis, kurie moka sujungti visas plienines dalis, nebūtų elektrinių. Štai kodėl visa šeima persikraustė į Vakarų Midlendus. Čia visi: tėtis, močiutė, mama, dėdės, tetulės, statė didelę elektrinę, kad žmonės galėtų užsidegti šviesą. Dabar tėtis stato elektrines visoj Britanijoj, o kartais ir Europoj. Sningant ir lyjant. Dirba vasarą, kol parunda nuo saulės, ir žiemą, kai tik ūsai šildo jo veidą. Tėtis labai gražus. Jis neatrodo nei senamadiškas, nei suglebęs kaip kitų vaikų tėvai. Kaubojiški drabužiai ir pečius siekiantys plaukai daro jį tikru 1976-ųjų žmogumi. Jis šiuolaikinis. Jis didelis, stiprus ir tvirtas kaip uola. Jis mano didvyris ir aš jį myliu.

ANTRAS SKYRIUS

Tėtis išvažiuoja ilgam, o paskui keletui savaičių grįžta. Toks mūsų gyvenimo ritmas. Aš visada žinau, kada jis grįš, nes mama tobulai iššveičia namus. Jie kvepia vašku. Viskas savo vietose. Namai persmelkti laukimo. Šįkart man itin sunku laukti, nes kai tėtis grįš, turėsiu bėdos. Mano miegamajame mama rado keletą ženkliukų ir lipdukų iš krautuvėlės, kurioje prekiaujama gimtadieninėmis žvakutėmis, balionais, kaukėmis, perukais ir kitomis šventėms skirtomis prekėmis, ir mano, kad aš juos pavogiau.

— Tik ne aš!

— Tai iš kur gavai?

— Pirkau!

— O iš kur gavai pinigų?

— Iš Tonio. Mes buvome su Toniu ir jis man davė!

— Su etiketėmis?

— Jo!

Siuntu dėl šių kaltinimų. Ji niekada manimi netiki. Ir ketina papasakoti tėčiui, kai jis grįš.

Tą dieną, kai tėtis turi grįžti, po pamokų iškart neinu namo su savo didžiuoju broliu. Trinuosi gatvėje. Vienas po kito vaikai pasirodo iš savo namų ir greit susirenka visa šutvė. Mūsų šutvės visą laiką kinta. Kai kurie susimuša, kiti pasikeičia arba užauga ir prisijungia prie kitos šutvės. Aš būnu gatvėje visą laiką, todėl susidedu tai su viena šutve, tai su kita nei vienai iš tikro nepriklausydamas. Turiu draugų, kurie tampa priešais, kai juos primušu. Turiu priešų, kurie pradeda man patikti arba kurie mane primuša. Mes kaip traukinių vagonai, kuriuos tai sukabina, tai atkabina, tik niekas to nemato. Nė vienas suaugęs nesupranta, iš ko susideda mūsų grupės, nes jos nuolat kinta.

Šiandien kažkas atsinešė iš atliekų krūvos ištrauktą seną duonos padėklą. Mes einame Stoties Kalvos gatve prie požeminio pėsčiųjų perėjimo, esančio šalia didžiulės sankryžos. Laiptai ten padengti spindinčiomis plytelėmis ir lyjant jos slidžios. Paeiliui sėdame ant padėklo ir stumiame vienas kitą žemyn. Panašu į bobslėjų, tik nėra sniego ir labiau krato. Kai nusibosta, išmetame padėklą į kanalą. Man besidairant vežimėlių pirkiniams, kad ir juos galėtume įmesti, visi ima skirstytis namo, nes jau beveik tamsu. Nenoriu namo. Niekada nenoriu.

Reinoldso gatvėje susirandu kitus, vyresnius vaikus, ir slampinėju su jais, bet po kiek laiko ir jie nueina namo. Lieku vienas. Prieš save matau tik priešais namus esančius kiemelius, vartelius ir uždarytas duris. Žiūriu į gatvę. Namuose dega šviesos. Kai kur užuolaidos neužtrauktos. Žmonės sėdi prie savo elektrinių židinių, žiūri televizorius, šukuoja savo šunis, geria arbatą. Pasuku į Reinoldso gatvės 89-ąjį numerį. Atsidarau vartelius. Mano pirštai prisimena jų metalinį šaltį. Jų žvangėjimą girdžiu kasdien. Labai labai lėtai einu prie durų. Nuspiriu keletą akmenėlių. Galiausiai, labai nenoromis, pabeldžiu žalvariniu durų belstuku.

Atidaro mama. Ji pasidarė šukuoseną. Žinau, nes jos ilgi garbanoti plaukai tvarkingi. Ji mūvi džinsus ir apsivilkusi naują megztuką.

— Kur buvai? — klausia.

— Pas Tonį.

— Tu tik pasižiūrėk į save.

Mamos plaukai, jos kalba, mirtina tyla gali reikšti tik viena — jis namie.

Įžengiu į namą. Jis toks švarus, tiesiog sterilus, net ir oras. Tai ne svetainė, bet operacinė ir aš tuoj būsiu „išskrostas“. Madingos rudos sienos, ruda sofa, rudas kilimas, rudos knygų lentynos, prikrautos tėčio knygų apie kaubojus, ir ant atlošiamos kėdės, bet neatsilošęs — tėtis.

Aš jo bijau labiau už viską. Jis vilki tuos pačius kaubojiškus drabužius: mėlynus džinsus, mėlynus marškinius, avi aukštaaulius batus. Norėčiau praslinkti pro jį nepastebėtas, bet jis atsisuka. Po dideliais kaubojiškais ūsais ieškau šypsenos. Jos nėra.

— Tėti? — sakau ir suku laiptų link.

— Pasilik. Noriu su tavim pasikalbėti.

Kur Kelė ir Šeinas? Kodėl jie kaip visada nežiūri televizoriaus prie oranžinėm liepsnelėm žybsinčio elektrinio židinio? Jie, matyt, užuodė pavojų ir spruko į savo kambarius. Kai tėtis įsiutęs, visiems gali kliūti. Na, visiems, išskyrus Kelę.

Mama bruzda aplink. Jos rankoje nėra plunksninės dulkių šluotelės, ji nėra pasirišusi puošnios prijuostės, bet panaši į darbštuolę. Tarsi būtų įlėkusi Džiulė Endrius mums padainuoti. O tėtis vaidina „namo šeimininką“. Jie visada taip, kai tik tėtis grįžta.

— Manai, kad jei manęs nėra, aš nežinau, kas, po velnių, čia vyksta? Žinau. Žinau, kas vyksta, kai manęs čia nėra.

Balsas net per daug ramus. Jo Niukaslio akcentas ryškesnis nei mūsų. Kai kurie vietiniai net nesupranta. Bet aš suprantu. Jo balse girdžiu grasinimą. Taip yra todėl, kad jis stato plieno pastolius. Kai grįžta namo, jo balse skamba plieninės gaidelės.

— Nieko nedarau, — sakau.

— Padarei, — sako tėtis. — Vėl padarei. Vogei. Ir, po galais, vogei iš savo tetulės Tanios.

Čia tau ne šventinių prekių krautuvėlė. Tai visai kitoks nusikaltimas.

— Aš nevogiau!

Tai dar labiau jį įsiutina:

— Visi žino, kad tai tu.

— Ne aš. Tai kas nors kitas. Pas tetulę Tanią buvo galybė žmonių.

Tėtis mane nutraukia ir aš tuoj nutylu, nes jo balsas skamba taip, tarsi kalbėtųsi su savimi. Bet jis kalba su manim.

— Kodėl, po šimts perkūnų, toks mano vaikas? Štai ką noriu sužinoti. Aš to nenusipelniau. Turėčiau nukapoti jam pirštus, nes taip daroma tuose šiltuose kraštuose. Turėčiau jam nukirsti visą sumautą ranką...

Jis nešaukia. Jis darosi baisesnis ir baisesnis, nes kalba vis ramesniu balsu. Bandau sakyti, kad to nedariau, bet mano protestus nustelbia jo pyktis. Staiga jis pašoka ir velka mane į savo miegamąjį. Jaučiu, kaip mano kulkšnys daužosi į laiptų pakopas. Jis taip mane meta ant lovos, kad mano kūnas net atšoka. Tada nueina prie spintos, išsitraukia džinsus ir išveria iš jų kaubojišką diržą. Aš įsitempiu, kai diržas nusileidžia ant užpakalio. Nuo nugaros skausmas pasklinda bangomis, apimdamas visą kūną. Skausmas raudonas. Aš irgi. Jis vėl kerta ir šį kartą skauda, bet kartu ir neskauda, nes dabar dalis manęs yra kažkur kitur, aukštai prie lubų, o gal kokiame nors didžiuliame medyje, ir stebi, kaip jis mane lupa. Aš atsiriboju, aš nebesu raudonas, aš vėsus, aš šaltas kaip Džekas Frostas.

Apačioje, ant lovos, klykia vaikas, o prie jo pasilenkęs didelis mėlynas vyras.