Mark Johnson - Apkvaitę

— Tėti, kelkis. Laikas gerti arbatą, — šnabždu, prisiglausdamas prie jo šilto kūno. Būtų tikrai gera, jei nebūtų taip baisu.

Minutėlę mes ramiai gulime ir aš stebiu jo šeriuotą veidą. Po truputį jis atsimerkia ir pamato mane. Tada vienu staigiu judesiu jis nustumia mane ant grindų.

— Šalin, — ištaria.

Bandau apkabinti jo koją, tačiau jis tol ją purto, kol aš vėl nukrentu ant grindų. Jis atsistoja. Einu prie jo, o jis man spiria. Nepataiko, bet aš vis tiek verkiu. Jis manęs nemyli. Jis negali pakęsti, kai esu šalia jo.

Tėtis negali pakęsti, kai verkiu.

— Boba tu, — eidamas į valgomąjį tepasako. — Snarglina boba.

Nekenčiu šeštadieninės arbatos. Visada valgom riebią Campbell o firmos grybų sriubą su kimštais pyragėliais, o mama vis primena, kaip ją reikia valgyti: pyragėliai turi plaukioti sriuboje apatine dalimi į viršų. Atrodo klaikiai. Aš jos nenoriu, bet tėčiui atidžiai stebint suvalgau iki paskutinio lašo. Paskui mama skubiai susiranda savo naująjį, megztuką, vonioje išsitraukia žaliąjį buteliuką ir visuose namuose pasklinda saldus chemikalų kvapas. Tėčio Brut33. Šitaip smirdėdami patraukiame į kriketininkų baro sodą.

Mes, vaikai, turėtume žaisti kamuoliu, bet aš stoviu ir stebiu tėtį. Ar šis vyras ir praeitos nakties maniakas tas pats žmogus? Gurkšnodamos gėrimus, moterys žvilgčioja į jį palankiai, nes jis joms patinka, kadangi yra aukštas ir gražus. Net tetulė Tania, kuri, kaip ir močiutė, mano, kad jis pabaisa ir mama turėtų jį palikti, net ir ji vis linkčioja ir dažnai prapliumpa juoktis, kai jis pasakoja juokingą istoriją. Vėliau, kalbėdamasis su dėde Stivu, jis suskelia keletą anekdotų ir visi vėl juokiasi. Jis net prieina prie vaikų. Trupūtį pažaidžia ir mums smagu. Mes irgi juokiamės ir aš jį myliu. Aš juo didžiuojuosi.

Jis protingiausias, didžiausias, stipriausias, geriausias. Šįvakar jis tas kitas tėtis, kuris po poros pintų yra žaismingas. Negėręs jis būna paniuręs, uždaras ir pyksta ant mūsų. Mes jau žinome, kad nuo antros iki penktos taurės jis noksta kaip vaisius ir tai akimirkos, kada galime juo džiaugtis. Po penkių šešių jis pasigers. Mūsų namuose vėl siautės pyktis, smurtas ir bet kuris iš mūsų (Šeinas, aš ar mama) gausim į kailį, nesvarbu, ar bus už ką, ar ne. Aišku tik viena — Kelės jis nelies. Dėl to aš jos nekenčiu. Aš jos ir taip nekenčiu, nes ji mano didžioji sesuo ir ji visada gera. Negalėčiau pasakyti, kokia ji, ką mėgsta, kuo vilki, nes niekada į ją nežiūriu. Įsivaizduoju, kad jos nėra.

Kai mes tiek įsibijome tėčio, kad tik tūnom sustingę iš baimės savyje, kai beveik nesišnekam ir tik slankiojam po namus, tikėdamiesi, kad jis mūsų nepastebės ir neprisikabins, jis staiga išvažiuoja. Kai grįžta, viskas būna puiku. Mama būna Džiulė Endrius, o tėtis — Jehova. Jis žino, kuo mes prasikaltom, kol jo nebuvo, ir baudžia mus, bet po poros dienų viskas pasikeičia ir mes vėl drebam iš siaubo, nes jis gali prikibti prie bet kurio ir bausti už bet ką arba šiaip sau.

Kai tėtis išvažiuoja, mes lengviau atsikvepiame. Daug lengviau jį mylėti, kai jo nėra. Dažniau užsuka mamos seserys su vaikais. Namai pilni klegesio. Užeina net dėdė Maikas ir pakviečia mus į išvyką — Vakarų Midlendų safari parką.

Visi šeši: mama, Kelė, Šeinas, aš, dėdė Maikas, senelė, sulipame į dėdės Maiko mažalitražį automobilį. Jame tik keturios vietos, todėl dėdė Maikas leidžia man sėdėti jam ant kelių ir dalį kelio vairuoti.

Mama vilki dėmėtą kaip leopardo kailis paltą. Kai ji mojuoja rankomis, mes šaukiam, kad automobilyje yra leopardas. Jos abi su močiute klykia, kai aš posūkiuose pavojingai manevruoju. Dėdė Maikas joms liepia nesirūpinti, nes „viskas kontroliuojama“, nors aš abejoju, ar tai tiesa. Bet tai nesvarbu, nes dabar aš, šešiametis vaikigalis, važiuodamas su šeima ir žinodamas, kad tėtis toli, jaučiuosi saugus.

Smagu ir važiuoti, ir būti parke. Mes pamatome zebrus ir beždžiones, o kai važiuojame pro liūtus, variklis užspringęs sustoja. Mes žiūrime pro langus į liūtus, o jie į mus.

— Jis sulūžo, — sako dėdė Maikas. — Per daug žmonių.

Mes vėl pasižiūrim į liūtus, o paskui vienas į kitą.

— Ką gi, Loreine, išlipk ir pastumk, — sako dėdė mamai.

— Net negalvok! — klykteli mama.

Džiaugiuosi. Manau, tai būtų pavojinga. Ypač vilkint į leopardo kailį panašų paltą. Patikriname, ar uždaryti langai. Netrukus visi langai aprasoja ir aš jau galiu ant jų parašyti savo vardą. Viduje karšta ir trūksta oro. Pro aprasojusį langą matau neryškią raudoną pašvaistę — leidžiasi saulė. Kažkas pareiškia, kad galime pasirinkti: ar būti sudraskytiems liūtų, jei išlipsime, ar pasilikti čia per naktį ir užtrokšti.

Dėdė Maikas juokiasi. Močiutė irgi. Mama taip pat pradeda kikenti. Mums to ir tereikia — po kelių akimirkų mes, visi trys vaikai, jau klykiam iš juoko. Kai Vakarų Midlendų safari parko darbuotojai sunkvežimiu atvažiuoja mūsų gelbėti nuo laukinių žvėrių, randa mažalitražį automobilį, pilną bekvatojančių hienų. Jie smalsiai žiūri, kai mes vienas po kito lendame iš automobilio į gryną orą isteriškai kvatodami.

Leidžiasi saulė. Kažkas aptaškė dangų raudonu rašalu. Kraujo raudonumo danguje, prie pat horizonto, matau nuostabius lėtai pėdinančių žvėrių šešėlius. Dabar Vakarų Midlendų safari parkas man gražiausia vieta Žemėje.

TREČIAS SKYRIUS

Mama laukiasi. Ji storesnė, nes pilve yra vaikas.

Kūdikis gims rugsėjį, bet jis kasmet nešvęs gimtadienio, nes mes jų nešvenčiame. Taip yra todėl, kad mama Jehovos liudytoja ir tiki Jehova, o ne gimtadieniais. Net Jėzus neturi gimtadienio, jei esi Jehovos liudytojas. Mano mama švenčia Kalėdas tik todėl, kad tėtis liepia. Ir visą Kalėdų laikotarpį gali pajusti, kad ji to nenori.

Dabar mano geriausias draugas yra Agnusas. Nežinau, ar ilgai jis bus mano draugas, nes visos mano draugystės visada baigiasi peštynėmis, bet dabar tai Agnusas. Jis irgi mėgsta piešti, todėl piešiame kartu. Mūsų mokytojas ponas Jakobsas duoda mums didžiulį ritinį popieriaus ir netrukus dažais ir flomasteriais mes jį pripiešiame. Ten pasakojame apie žmones ir keistose vietose vykusius mūšius, kurie kaip ir mūsų šutvės nuolat kinta. Pasakojimas vyniojasi kartu su popieriumi ir niekada nesibaigia. Aš mokausi blogiau negu kiti vaikai visus dalykus, išskyrus dailę, nes ji man labai patinka. Ryškiai raudonais dažais aš nupiešiau tokį įspūdingą dramblį, kad ponas Jakobsas pakabino jį klasėje ant sienos.

Gal aš mėgstu piešti mūšius todėl, kad pats esu mušeika? Nesu piktas mušeika. Mano veido išraiška niekad nebūna tokia baisi kaip mamos, kai ji mus muša. Kai su kuo mušuosi, galiu šaipytis, bet moku žaidimų aikštelėje trenka kumščiu. Naudojuosi kumščiais, kad žmonės mane gerbtų. Kai kuriems mokytojams tai nepatinka ir vieną pertrauką, po muštynių, mane nusiunčia į klasę pas poną Jakobsą.

Klasė tuščia. Viskas visai kitaip, kai nieko nėra. Net garsas kitoks, kai einu. Oras kitoks. Štai prie sienos prismeigtas mano dramblys, ant stalo atversti aritmetikos sąsiuviniai, o ant pono Jakobso kėdės ne ponas Jakobsas, bet jo švarkas.

Dairydamasis per petį, einu prie pono Jakobso švarko. Niekas neateina. Už durų irgi nieko.

Negalvodamas, virpančiomis rankomis, besidaužančia širdimi rausiuosi pono Jakobso kišenėse ir randu piniginę. Staigus žvilgsnis į duris. Nieko. Atsegu piniginę. Viduje pluoštas pinigų. Mano širdžiai taip garsiai tuksint, kad galiu neišgirsti artėjančių žingsnių, aš ištraukiu tik vieną banknotą, mėlyną, ir skubiai įsikišu į kišenę. Tada, taip greit, kad vos matau, kaip juda mano pirštai, aš užsegu piniginę ir įkišu į pono Jakobso švarką. Niekas manęs nematė. Tik dramblys. Ir Jehova.